Vienos tokių rungtynių buvo sausio 22-ą vykusi dvikova su „Santa Cruz“ klubu iš Recifės, kurį Lietuvos čempionai nugalėjo tik po atkaklios kovos ir fantastiškos 11 metrų baudinių serijos. Šiose rungtynėse Lietuvos sostinės komanda ne tik iškovojo pirmą pergalę šiais metais, bet ir buvo apdovanota „Chico Science“ taure.
„Dar prieš rungtynes mes kalbėjome su klubo prezidentu, kad jeigu jos baigsis lygiosiomis, trofėjus atiteks jūsų komandai ir nebus 11 metrų baudinių serijos. Tačiau mūsų fanai nebūtų to supratę. Jie dievina tokias emocijas.
„Chico Science“ vardo trofėjus turi didelę reikšmę mūsų miestui. Chico buvo labai žymus ir talentingas brazilų muzikantas, kilęs iš Recifės miesto. Jis mirė per anksti, būdamas vos 30-ies, kai pateko į automobilio avariją.
Chico visada palaikė mūsų komandą, todėl mes norėjome pagerbti šį kompozitorių. Ch. Science yra žinomas visoje Brazilijoje dėl savo revoliucinės muzikos“, - pasakojo „Santa Cruz“ klubo viceprezidentas Jairo Cavalcanti Rocha.
Vienas iš neseniai šimtmetį atšventusio brazilų klubo vadovų sakė, kad ši taurė buvo pirmą kartą laimėta, o ar „Žalgiris“ bus vienintelė komanda laimėjusi ją, bus sprendžiama ateityje. Pašnekovas atskleidė ir dar vieną įdomų faktą.
„Mūsų klubui labai retai tenka žaisti prieš užsieniečių komandas. Paskutinį kartą „Santa Cruz“ žaidė tarptautines rungtynes prieš maždaug 15 metų. Tai buvo dvikova prieš komandą iš Hondūro. Didžiausia retų susitikimų priežastis yra išlaidos, kurių ilgą laiką sau negalėjome leisti“, - pasakojo J. C. Rocha.
Dauguma Brazilijos komandų lietuviams yra tokios pat egzotiškos, kaip ir Vilniaus „Žalgiris“ joms. J. C. Rocha mielai sutiko plačiau papasakoti apie braziliško futbolo virtuvę.
„Mes turime keturias lygas: A, B, C ir D. Jeigu klubas žaidžia „Seria A“, galima sakyti, kad jis yra danguje. Jeigu žaidi „Seria B“, esi skaistykloje. Žaidimas „Seria C“ ar D prilyginamas pragarui. Kalbu apie ekonominę pusę.
Jeigu komanda žaidžia „Seria C“ ar D, ji negauna jokio finansavimo ar rėmimo, kuris būtinas dalyvavimui. Tokiu atveju tenka viską daryti už savo asmenines lėšas. Tai ypač aktualu keliaujant iš vieno regiono į kitą, nes daugelis tokių kelionių vyksta autobusu.
Tokioms komandoms tenka taikytis prie prastų sąlygų - nekomfortiškų išvykų, apleistų stadionų. Todėl šias dvi lygas ir laikome tam tikru pragaru. „Seria B“ dar galima ištverti, o „Seria A“ yra svajonė kiekvienam Brazilijos klubui“, - savo ilgamete patirtimi dalinosi „Santa Cruz“ viceprezidentas.
Pasak jo, anksčiau Brazilijos futbolo sistema buvo visai kitokia.
„Anksčiau mes turėjome apie 100 komandų, kurios varžėsi viename turnyre. Bėgant metams mes išskirstėme šias komandas į įvairius lygius pagal jų pajėgumą. Dabar kiekvienai Brazilijos lygai atstovauja po 20 klubų. Nėra nė vieno Brazilijos regiono, kuris neatstovautų šioms pagrindinėms lygoms.“
Nors ir brazilų klubai buvo suskirstyti į divizionus, tačiau išsikovoti savo vietą po saulę yra gana sudėtinga. J. C. Rochos teigimu, daugelis komandų tokios galimybės beveik neturi.
„Ekipų stiprumas ir jų galimybės labai skiriasi priklausomai nuo to, iš kokio regiono jos yra kilusios. Komandos iš pietų ar pietryčių yra žymiai geriau aprūpintos finansiškai, negu tos, kurios yra šalies šiaurėje ar šiaurės rytuose. Rėmėjai pastaraisiais klubais beveik nesidomi.
Yra kelios komandos, kurios turi finansinių privalumų, bet dauguma klubų tokių galimybių neturi. Todėl dauguma futbolininkų yra pasiruošę permainoms. Jos pasireiškia pereinant iš vienos Brazilijos lygos į kitą, kur skiriasi komandų finansavimas. Norime, kad pajamas galėtų gauti ne tik geriausi ir turtingiausi klubai, o visi, nepriklausomai nuo diviziono, kuriame žaidžia“, - apie susidariusią Brazilijos futbolo situaciją pasakojo J. C. Rocha.
Vienas iš brazilų klubo vadovų atskleidė, kad dauguma futbolo fanų čia mažai ką žino apie Europos klubus, o ypač apie komandas iš Rytų. Daugiausia dėmesio susilaukia Anglijos, Ispanijos ir Vokietijos futbolo lygos.
„Nesame gerai susipažinę Baltijos regiono komandomis. Šiek tiek pradėjome domėtis šiomis komandomis, nes jūsų kaimynė Rusija dažnai persivilioja žaidėjus iš Brazilijos. Tačiau apie jūsų šalį sužinojome tik sužaidę su jumis draugiškas rungtynes, prieš tai nežinojome nei komandų, nei žaidėjų“, - atviravo J. C. Rocha.
2014-ais metais „Santa Cruz“ klubas paminėjo savo šimtmetį gyvuojančią istoriją. Paklausus, kas įsimintino per šį laikotarpį nutiko, klubo viceprezidentas prakalbo ne apie komandos pergales ar titulus.
„Sukūrus klubą, mes buvome pirma regione ir viena iš labai nedaugelio komandų visoje Brazilijoje, kuri leido juodaodžiams žmonėms žaisti futbolą. Anksčiau juodaodžiai ir baltaodžiai negalėdavo kartu žaisti, jie būdavo atskirti, o mes nenorėjome žmonių skirstyti į kastas. Tai buvo šimtu procentų braziliškas klubas su įvairių rasių atstovais.
Mes turime tris klubo spalvas: baltą, juodą ir raudoną. Kiekviena iš šių spalvų reprezentuoja tris rases, kurias kolonistai sujungė atkeliavę į Braziliją: vietinius raudonodžius, juodaodžius žmones iš Afrikos ir juos pačius, baltaodžius. Mes propagavome integraciją ir žmonių vertinimą, tuo negalėjo pasigirti joks kitas klubas“, - pasakojo J. C. Rocha.
Jis nepraleido progos prisiminti ir įžymius klubui atstovavusius futbolininkus.
„Vienas tokių buvo Rivaldo, kuris žaidė „Barcelona“ klube ir atstovavo savo nacionaliniai rinktinei, o 2002 metais Japonijoje laimėjo pasaulio čempionų taurę. Jis buvo laikomas vienu geriausių žaidėjų pasaulyje, o futbolą pradėjo žaisti būtent mūsų komandoje.
Taip pat buvo Ricardo Rocha, kuris buvo nacionalinės rinktinės kapitonas ir laimėjo pasaulio čempionatą JAV 1994-ais. Jis taip pat pradėjo žaisti futbolą būtent mūsų komandoje. Dar turėjome apie 5-6 žaidėjus, kurie atstovavo nacionalinei rinktinei ir sulaukė tarptautinio pripažinimo“, - pasakojo „Santa Cruz“ viceprezidentas.
Dar vienas dalykas, kuriuo Brazilijos „Seria B“ lygai atstovaujantis klubas gali pasigirti, yra šios komandos fanai. Būtent „Santa Cruz“ futbolo klubo aistruolių bendruomenę įvardinama kaip viena didžiausių visoje Brazilijoje, o jų 60 tūkstančių žmonių talpinantis „Arruda“ stadionas būna gausiai užpildytas.
„Visai neseniai, kai žaidėme „Seria D“, mūsų stadionas beveik visada būdavo užpildytas kiekvienerių rungtynių metu. Dauguma brazilų to nesuprato. Žmonės dažniausiai palaiko tokius didelius klubus, kaip „Corinthians“ ar „Flamengo“. Kai klubai nusilpsta ir krenta į žemesnius divizionus, fanai dažniausiai išsilaksto.
Tačiau mums taip nenutiko, nors buvome labai sunkioje padėtyje. Kai mums to labiausiai reikėjo, jie susivienijo ir lankėsi kiekvienose rungtynėse. Jie netgi keliaudavo visur su komanda, kad ir kur ji žaisdavo.
Tai labai nustebino Braziliją ir visą pasaulį. Žurnalistai iš JAV, Anglijos, Vokietijos ir kitų šalių atvykdavo į mūsų stadioną ir bandydavo suprasti, kaip klubas, kuris jau nebeturi kur žemiau nukristi, sugeba išlaikyti savo fanus ir jie pilnai užpildo didžiulį stadioną. Tai buvo tikrai įspūdinga. Brazilija puikiai žino „Santa Cruz“ ir šio klubo fanus“, - džiaugėsi pašnekovas.
Išgyvenęs sunkius laikus, klubas iš Recifės pagaliau gali pasakyti, kad kyla aukštyn. 2013 metais buvo laimėtos „Seria C“ pirmenybės, praėjusiais metais dalyvauta „Seria B“ diviziono čempionate. Artimiausias komandos tikslas – patekimas į aukščiausią Brazilijos lygą.
„Mes šį tikslą galėjome pasiekti dar praeitame sezone, labai nedaug iki to pritrūko. Tačiau pirmiausiai mes turime sukurti tvirtą administracinį pagrindą, kurį buvome praradę. Neturint tokių dalykų, net ir patekus į „Seria A“, yra labai didelė tikimybė vėl kristi žemyn. Mūsų pagrindinis tikslas yra išlikti ten ilgą laiką“, - pasakojo J. C. Rocha.
Jo teigimu, kol kas vyrauja didelė regioninė nelygybė, kadangi klubai iš ne tokių turtingų šalies dalių neturi tokių pačių sąlygų, kaip turtingosios komandos.
„Mes turime 20 komandų „Seria A“ lygoje. 14 jų yra iš pietų ar pietryčių. Likę viso labo 6 klubai yra iš kitų šalies regionų. Kažkurie iš jų dažniausiai iškrenta iš aukščiausios lygos. Mes netgi sakome, kad neturime nacionalinio čempionato. Jis taip tik vadinasi, bet jame dalyvauja daugiausiai komandos iš kelių regionų.
Paradoksas yra toks, kad didieji klubai perka jaunus ir gerus žaidėjus iš ne tokių turtingų klubų, taip palikdami jiems dar mažiau galimybių suklestėti. Jie pasiūlo žaidėjams, jų šeimoms galimybę užsidirbti pinigų ir futbolininkai dažniausiai tuo pasinaudoja“, - apgailestavo pašnekovas.
Paklaustas, kokį biudžetą klubas turėtų turėti, kad galėtų kovoti dėl išlikimo teisės „Seria A“ turnyre, jis pateikė subtilų pavyzdį.
„Flamengo“ klubas turi maždaug 120–150 milijonų realų biudžetą (apie 40–50 milijonų eurų), o mes dalyvaujame „Seria B“ varžybose turėdami tik apie 15 milijonų realų (apie 5 milijonai eurų). Turint tik tokias lėšas būtų labai sunku išlikti aukščiausiame divizione su didžiausiais klubais.“
Daugelis be didesnių ginčų sutaria, kad Brazilija yra futbolo Meka, o joje gyvenantiems žmonėms ši sporto šaka yra tarsi antra religija. Tačiau ne visi dėl futbolo pamišę brazilai renkasi galimybę savo komandą palaikyti gyvai stadione.
„Klubai iš pietų ar pietryčių Brazilijos sulaukia mažiau fanų nei iš šiaurinės dalies. Pagrindinė priežastis yra ta, kad toje šalies dalyje gyvena turtingesni žmonės. Kuo jie turtingesni, tuo jie labiau nori sėdėti namie ir žiūrėti rungtynes per mokamą televiziją. Tie, kurie neturi daug pinigų ir negali nusipirkti mokamos televizijos, eina į stadionus“, - stebėtiną faktą atskleidė pašnekovas.
Keliaudami po Braziliją, žalgiriečiai lankėsi keliuose stadionuose, kur žaidė draugiškas rungtynes. Keisčiausia, kad net ir komandos, žaidžiančios žemiausiose šalies lygose, turi bent 30 tūkstančių žmonių galinčius priimti stadionus.
„1970-ais, kai brazilai tapo pasaulio čempionais, ir 1972-ais, kai šventėme nepriklausomybės 150-metį, šalies kariuomenė kontroliavo vyriausybę. 1972-ais mes rengėme kažką panašaus į mažesnio mąsto pasaulio čempionatą, kuriame dalyvavo Portugalija, Airija, Čilė ir Iranas.
Mūsų šaliai reikėjo naujų stadionų, o mūsų kariuomenė turėjo idėją sukurti didžią Braziliją, todėl pradėjo statyti stadionus visoje šalyje, net tokiems klubams, kurie neturėjo tiek fanų, kurie galėtų užpildyti tuos stadionus. Dauguma stadionų ir atsirado dėl diktatoriško režimo aštuntame dešimtmetyje.
Mūsų atvejis kitoks, nes mes patys pasistatėme savo stadioną. Tai buvo įspūdinga, nes fanai neprašyti atnešdavo plytų ir kitų medžiagų, reikalingų stadiono statybai ir taip padėdavo. Tai buvo bendras mūsų visų darbas, kuriuo labai didžiuojamės“, - džiaugėsi J. C. Rocha.