Virš plačiai išreklamuotos, bet prieštaringų rezultatų davusios NFA kyla Damoklo kardas.
E. Eimontas atskleidė svarstantis galimybę parduoti LFF priklausantį futbolo treniruočių kompleksą, kuriuo dabar naudojasi NFA auklėtiniai.
Pagal prezidento sumanymą, gauti pinigai būtų panaudoti kuriant keturis regioninius centrus, išsklaidytus po visą Lietuvą.
NFA valdo sporto kompleksą, susidedantį iš keturių dirbtinės dangos ir natūralios vejos aikščių, maniežo, administracinių patalpų. 3 hektarų ploto sklypą prestižiniame Žaliakalnio mikrorajone, kuriame įrengtas aikštynas, LFF 99 metams išsinuomojo iš valstybės.
Kiek galimiems pirkėjams atsieitų NFA bazė, E. Eimontas teigė dar neįvertinęs. Jis pabrėžė, kad kompleksas galėtų būti parduotas tik tuo atveju, jei nauji jo šeimininkai įsipareigotų nekeisti objekto paskirties.
LFF vadovas tvirtino sulaukęs užklausimų dėl aikštyno panaudojimo, bet susidomėjusių asmenų ar organizacijų neįvardijo.
Vis dėlto nuspėti nesunku – praėjusį mėnesį apie norą turėti nuosavą treniruočių bazę viešai prabilo Kauno „Stumbro“ atstovai. A lygoje žaidžiančio klubo kontrolę šiemet perėmė investuotojai iš Didžiosios Britanijos ir Portugalijos, kurie į Kauną ėmusius plūsti legionierius apgyvendino išsinuomoję buvusį viešbutį visiškai šalia NFA.
Tiesa, E. Eimontas tvirtino, kad kol kas dėl bazės perėmimo nesiderama nei su „Stumbru“, nei su Kauno savivaldybe.
Anksčiau skelbta, kad LFF į aikštyną ir maniežą Kaune yra investavusi 17 mln. litų (beveik 5 mln. eurų), o akademijos išlaikymas per metus atsieina dar po 0,6 mln. eurų.
Nepaisant didžiulių išlaidų, NFA veikla buvo vertinama nevienareikšmiai.
Akademija periodiškai pasigirdavo išsiuntusi savo žaidėjus į užsienio klubų jaunimo komandas, bet įsitvirtinti vyrų futbole pavyko retam iš jų. Kritikos taikinyje nuolat atsidurdavo ir prasti daugiausiai iš NFA auklėtinių sudarytų šalies jaunimo rinktinių rezultatai.
Be to, LFF vadovaujant Juliui Kvedarui, akademijos reputaciją smukdė pilkuoju federacijos kardinolu vadinto Futbolo techninio vystymo asociacijos prezidento Stasio Stankaus įtaka – tiek NFA veiklai, tiek jaunimo nacionalinių komandų formavimui.
„Vaikai ir tėvai nekalti, kalta akademija su Stankumi priešakyje, dešimt metų imituojanti darbą“, – apie žvaigždučių stygių įvairių amžiaus grupių Lietuvos ekipose DELFI yra sakęs buvęs ilgametis rinktinės puolėjas Valdas Ivanauskas.
Komentuodamas bręstančius pokyčius, E. Eimontas neigė, jog NFA bus išformuota. Bet jis pripažino, kad akademijos laukia decentralizacija.
„Negalima sakyti, kad akademija veikė prastai. Bet ji įsitrigo tam tikrose ribose. Iš visų Lietuvos futbolo talentų atrinkdavome 10 procentų ir dirbdavome tik su jais. Mūsų tikslas – dirbti 100 proc. pajėgumu. Centras galbūt išliks, bet ateityje daugiau bus dirbama regionuose, bendradarbiaujant su vietos futbolo mokyklomis“, – aiškino LFF prezidentas, bet nekonkretizavo, kur ketinama įkurdinti naujus akademijos padalinius.
Apie artėjančias permainas NFA signalizavo spalį pasikeitusi akademijos vadovybė. Vietoje Raimondo Statkevičiaus NFA direktoriumi tapo buvęs Panevėžio „Ekrano“ ir „Trakų“ strategas Valdas Urbonas, praeityje keturis kartus išrinktas geriausiu A lygos treneriu.
Pasak E. Eimonto, bus ieškoma ir daugiau naujokų, tapsiančių trenerių instruktoriais. Ruošiamasi įdarbinti specialistą iš užsienio.
Taip pat svarstoma galimybė būsimus regioninius centrus įkurdinti laikinų konstrukcijų maniežuose, kuriuose futbolą būtų galima žaisti ištisus metus.
Dėl karštų dujų balioną primenančio stogo „pripučiamais“ vadinami maniežai kainuoja nuo kelių šimtų tūkstančių iki milijono eurų, o pagrindinis jų privalumas, pasak E. Eimonto, yra mažos eksploatacijos sąnaudos.
Beje, apstatyti Lietuvą tokiais „balionais“ prieš pernai vykusius LFF prezidento rinkimus žadėjo E. Eimonto konkurentą Raimondą Karpavičių rėmęs Klaipėdos verslininkas Arūnas Šuika, valdantis sporto įranga prekiaujančias bendroves.
Bet dabar LFF, E. Eimonto teigimu, kalbasi ne su juo, o tiesiogiai su gamintojais iš Lenkijos, Slovėnijos, Didžiosios Britanijos.
Žiemą laikinų konstrukcijų stogą norima iškelti ir virš pagrindinės LFF stadiono aikštės, kad joje treniruotis galėtų profesionalų ir mėgėjų komandos.
Rinktinėms netinka nei Vilnius, nei Kaunas, nei Marijampolė
Bendraudamas su žiniasklaidos atstovais, E. Eimontas taip pat pakomentavo atvirą Lietuvos rinktinės namų aikštės klausimą.
Pasaulio čempionato atrankos varžybose lietuviams kitais metais liko sužaisti trejas rungtynes namuose: birželį – su Slovakija, rugsėjį – su Škotija, spalį – su Anglija.
Iki šiol Edgaro Jankausko auklėtiniai svečius priimdavo LFF stadione. Negana to, kad pastarasis turi tik 5 tūkst. vietų, žiūrovams dar gresia įlužti tribūnų praėjimuose, kaip jau nutiko rungtynėse su Malta.
LFF pripažįsta, kad nuosavas jos stadionas nėra tinkamas nacionalinių komandų dvikovoms. Bet kitų alternatyvų federacija kol kas neturi.
Kauno mero Visvaldo Matijošaičio pažadai, kad S. Dariaus ir S. Girėno stadiono renovacija prasidės 2016-ųjų vasarą, o vienos pirmųjų dvigubai išplėstą areną išmėgins škotų ir anglų rinktinės, virto šnipštu – stadione iki šiol nepasirodė nė vienas statybininkas. Projektas įstrigo dėl teisinių kliūčių, iki galo neišspręstas ir jo finansavimo klausimas.
Vargu, ar realūs darbai stadione startuos per artimiausius metus, tad teoriškai įmanoma kitą rudenį vyksiančias pasaulio čempionato atrankos rungtynes sužaisti 9 tūkst. žiūrovų talpinančioje nušiurusioje arenoje, atlikus kosmetinį jos remontą.
Anot E. Eimonto, šiuo metu susirašinėjama su FIFA dėl tokios galimybės. Galutinai apsispręsti federacijai reikės sausį – pasak LFF prezidento, jei tuo metu S. Dariaus ir S. Girėno stadiono situacija tebebus neaiški, šį variantą teks atmesti.
Už LFF stadioną didesnė ir Marijampolėje esanti „Arvi“ arena, kurios tribūnose telpa per 6 tūkst. žiūrovų. Suvalkijos sostinėje Lietuvos rinktinė paskutinį kartą žaidė 2013 metais, kuomet 2:0 pranoko Lichtenšteiną.
Tačiau E. Eimontas nuogąstavo, kad erdvesnės tribūnos nenusveria prastesnės logistinės padėties, specifinės infrastruktūros – pavyzdžiui, reikalingos televizijų transliacijoms – trūkumo.
„Rengti rungtynes Marijampolėje gali būti dar sunkiau nei Vilniuje“, – pažymėjo LFF vadovas.
Kaltina maltiečius pačius pučiant miglą
Spalio 11 d. vykusios paskutinės Lietuvos rinktinės rungtynės su Malta (2:0) atgarsio susilaukė ne tik dėl tribūnų grindyse atsivėrusių skylių ar pirmos po daugiau nei metų pertraukos lietuvių pergalės oficialiame mače.
Gavusi lažybų rinkos stebėtojų įspėjimą apie neįprastus statymus, FIFA ėmėsi tirti rungtynių užkulisius.
Nors Lietuvos rinktinei jokių įtarimų nebuvo pareikšta – tikrinama, ar Maltos futbolininkai tyčia nesiekė pralaimėjimo, skandalas apkartino pergalę ir šeimininkams.
Iš pradžių nuogąstavęs, kad dvikova išties galėjo nebūti „švari“, dabar E. Eimontas tvirtina tokių abejonių nebeturintis.
„Iš didelio debesies – mažai lietaus. Realių duomenų, skatinančių įtarimus, nėra“, – teigė LFF prezidentas, pasiremdamas pačios federacijos išsireikalautomis „Sportradar“ agentūros ir „Betfair“ lažybų biržos ataskaitomis.
E. Eimontas metė akmenį į savo kolegos daržą, nusistebėjęs, kad Maltos futbolo federacijos (MFA) prezidentas Normanas Darmaninas Demajo pirmasis ėmėsi trimituoti apie FIFA pradėtą tyrimą.
LFF vadovo manymu, maltietis taip galėjo pasielgti norėdamas nukreipti ugnį nuo federacijos į rinktinę – prieš tai Maltos ekipos kapitonas Andre Schembri aštriai sukritikavo MFA, kaltindamas ją dėl Viduržemio jūros salos futbolą apėmusios stagnacijos.
„Tai labiau susiję su vidinėmis Maltos problemomis, kurios sprendžiamos apkaltinant žaidėjus“, – paaiškinimų ieškojo LFF prezidentas.
Pasak E. Eimonto, didžiausi statymai už Maltos pralaimėjimą užsienio lažybų bendrovėse buvo skaičiuojami „tūkstančiais eurų“. Tačiau jie esą buvo atlikti vartotojų, neturinčių tiesioginių sąsajų su abejotinos reputacijos asmenimis, be to, iš tų pačių sąskaitų lažintasi dėl kitų rungtynių rezultatų, kurie atspėti nebuvo.
Kita vertus, E. Eimontas patvirtino daugiausiai įtarimų keliantį faktą, kad rungtynių metu iki pat 70 minutės didžiausios sumos statytos tikintis lietuvių pergalės daugiau nei vieno įvarčio skirtumu, nors tuo metu rezultatas dar buvo lygus.