Birželio 4 d. 81-ą gimtadienį švęsiantis kaunietis Algirdas Vosylius beveik prieš šešis dešimtmečius debiutavo Vilniaus „Spartako“ meistrų komandoje, o karjerą baigė „Žalgirio“ gretose. Tiesa, dėl jį persekiojusių traumų šis savitas puolėjas meistrų ekipoje sužaidė tik 90 rungtynių ir pelnė 30 įvarčių.
1964 m. jis baigė futbolininko karjerą ir ėmėsi trenerio darbo. 1969 metais būdamas vos 32-ejų jis tapo vyriausiuoju „Žalgirio“ treneriu ir drauge su Rimgaudu Simaška pirmu bandymu laimėjo SSRS pirmenybių A klasės II grupės ketvirto pogrupio varžybas. Tiesa, išvesti komandos į aukščiausią lygą jam nepavyko, bet ir nuosekliu darbu A. Vosylius prisidėjo prie legendinio „Žalgirio“ pergalių vėlesniame istorijos etape.
– Koks buvo jūsų kelias į didįjį futbolą? Nuo ko viskas prasidėjo?
– Aš pats gimiau Kaune, Šančiuose, bet, kai buvau vienerių metų, tėvai persikėlė į Julijanavą. Dabar tai Kauno miesto dalis, prie aerodromo ir mėsos kombinato, o tada buvo paprasčiausias kaimas. Tuo metu ten plytėjo didelės pievos ir mes jose nuo ryto iki vakaro gainiodavome kamuolį. Vos nutirpdavo sniegas, iš karto visi – tiek dideli, tiek maži lėkdavo į tas pievas žaisti futbolo. Netoli buvo mūsų mokykla, 14-a vidurinė. Tai mes po pamokų lėkdavome į pievą, iš knygų pastatydavome vartus ir žaisdavome. Vėliau vyresni vaikai sumeistravo rimtesnius vartus, bet vis tiek svarbiausias daiktas buvo kamuolys. Tuo metu gerą kamuolį gauti buvo labai sunku. Bet vyresni iš kažkur turėjo brezentinių kamuolių, po kelerių metų jie net pradėjo žaisti organizuotas rungtynes prieš varžovus iš kitų rajonų. O mes, mažesni, būdavome jų padėjėjai ir aistringiausi sirgaliai.
Pokario metais visko trūko, bet entuziazmas liejosi per kraštus. Žaisdavome basi, pamenu, kad man tėvas iš kažkur gavo guminius kaliošus, tad aš su jais ir į mokyklą vaikščiojau, ir futbolą žaisdavau. Bet atšilus orams dažniausiai žaisdavome basi. Mūsų niekas nemokė, nebuvo nei trenerių, nei patarėjų. Stebėdavome kaip vyresni žaidžia, jie ir buvo mūsų mokytojai.
– Ar visą laiką tik ir gainiodavote futbolo kamuolį?
– Be abejo, žaidėme ne tik futbolą. Mokyklos kieme buvo krepšinio aikštelė, tad keisdavomės – vieni žaisdavo futbolą, kiti krepšinį. Ir taip kiekvieną mielą dieną. Visgi, mane labiau traukė futbolas. Ir ne tik mane. Iš Julijanavos į didįjį futbolą išėjo bent 14 futbolininkų, vėliau žaidusių meistrų komandose – ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Klaipėdos. Kažkaip taip jau sutapo, kad tuo metu pas mus užderėjo futbolininkų. Kai paūgėjome, susibūrėme į jaunių komandą, vadinomės „Maistas“. Tada jau prasidėjo ir treniruotės, į jas mus kviesdavo vyresnieji. Po karo Kaune pradėjo kurtis futbolo komandos, o tos, kurios žaidė Lietuvos čempionate, privalėjo turėti jaunių komandas, tad ir mums jose atsirado vietos. Jei neklystu, būdamas 16–17 metų jau žaidžiau su vyrais Kauno miesto pirmenybėse. Tuo metu mane į savo komandą pakvietė Kauno Politechnikos instituto (KPI) ekipos treneris Labutis. Su KPI jauniais mes iš karto tapome savo amžiaus grupės Lietuvos čempionais, teko žaisti ir Lietuvos jaunių rinktinėje. Tačiau baigęs mokyklą įstojau į Kūno kultūros institutą (KKI), ten tuo metu treneris Jonas Vaškelis būrė komandą ir rinko į ją geriausius Kauno jaunus futbolininkus.
Pradėjome miesto pirmenybėse, jas laimėję perėjome į Lietuvos B klasės čempionatą, o kai ir jį laimėjome, turėjome žaisti aukščiausioje Respublikos lygoje. Tuo metu mane ir pastebėjo Vilniaus „Spartako“ treneriai. Tuometiniai meistrų ekipos asai Vytautas Saunoris, Algirdas Kulikauskas ir Stanislovas Paberžis nesibodėjo lankytis šalies čempionato rungtynėse. Buvau rezultatyviausias savo komandos žaidėjas, apie mane jau šiek tiek ir Lietuvos spauda parašydavo. Tiesa, iš pradžių manęs KKI komanda neišleido į Vilnių, bet kai laimėjome Lietuvos B klasės pirmenybes, tada jau argumentų nevažiuoti nebeliko. Juo labiau, kad nebuvau pirmas iš KKI perėjęs į „Spartaką“. Iš pradžių į Vilnių persikėlė Romualdas Dambrauskas, o kiek vėliau ir Česlovas Vasiliauskas, su kuriuo sudariau puolėjų duetą KKI komandoje. Tad „Spartako“ komandoje jau turėjau pažįstamų, savo kartos žmonių.
– Kokie buvo pirmi įspūdžiai atvykus į geriausią Lietuvos futbolo komandą?
– Meistrų komandoje debiutavau 1958 metais. Tuo metu žaidėme SSRS B klasės trečios zonos pirmenybėse. Pirmas rungtynes sužaidžiau rugsėjo 14 d. Vilniuje su Rygos „Daugava“ ekipa. Ir taip jau buvo, kad tose rungtynėse įmušiau vienintelį ir pergalingą įvartį. Iš tiesų, tai aš mėginau atlikti perdavimą iš dešinio krašto, bet kamuolys „nusipjovė“ nuo kojos ir nulėkė į viršutinį varžovų vartų kampą. Pavyko labai gražus įvartis. Tą sezoną spėjau sužaisti tik 5 rungtynes, bet įmušiau 3 įvarčius. Kitus du įvarčius įmušiau į Stanislavo „Spartako“ vartus, o mes svečiuose laimėjome 2:1.
Visgi, nors man ir neprastai sekėsi, bet tuometinės Sovietų Sąjungos B klasės pirmenybės manęs nesužavėjo. Mūsų zonoje dominavo Rusijos komandos, o jų žaidimo filosofija buvo labai paprasta: mušk kamuolį į priekį ir bėk. O dar blogiau, kad jie žaidė labai šiurkščiai, kapojo varžovams per kojas be jokių ceremonijų. Tuo metu mūsų komanda buvo techniška, net inteligentiška, tai mus ir „šienaudavo“. Apskritai, Vilniaus „Spartako“ žaidėjai visi lyg tyčia buvo techniški, net ir gynėjai. Mes iš principo nesileidome į rusišką futbolą. Žaidėme laisvai ir kūrybingai, o rusai mus negailėdami mušdavo. Su jais reikėjo kapotis, bet tai mums buvo ir neparanku.
– Vis dėlto, jau 1959 metais sužaidėte bene geriausią sezoną meistrų komandoje. Kas pasikeitė?
– Galima sakyti, kad mums labai padėjo viena iš daugelio SSRS futbolo pertvarkų. 1959 metais mus perkėlė iš B klasės trečios zonos į ketvirtą. O ten jau žaidė dauguma Ukrainos komandų. Jos taip pat propagavo technišką futbolą, tad ir mums buvo lengviau. Tais metais per 26 rungtynes įmušiau 11 įvarčių, dar kelis kartus pasižymėjau SSRS taurės turnyre, buvau kviečiamas į zonos rinktinę, patekau ir tarp pretendentų į SSRS rinktinę. Aišku, į pagrindinę rinktinę nepretendavau, bet antros ar trečios rinktinės sąrašuose buvau. Kvietimų sulaukė ir daugiau mūsų žaidėjų. Algirdas Kulikauskas pateko į antros SSRS rinktinės sąrašą, o aš, „Spartake“ tą sezoną sužibęs vartininkas Jonas Bauža ir Stanislovas Krocas buvome įtraukti į SSRS jaunimo rinktinės kandidatų sąrašus. Mes taip ir likome kandidatais, o štai Algirdas sugebėjo prasibrauti į antrą SSRS rinktinę, netgi sužaidė kelerias draugiškas rungtynes. Man tuo metu rinktinės nelabai rūpėjo. Turėjau laikyti KKI baigiamuosius egzaminus, tad negalėjau dalyvauti rinktinės stovykloje.
– Jums teko paragauti ir SSRS aukščiausio lygio futbolo. 1960 ir 1962 metais sužaidėte 28 rungtynes ir pelnėte 6 įvarčius. Ar skalsi buvo pažintis su geriausiais to meto futbolininkais?
– 1960 metais SSRS futbolą supurtė dar viena reforma. Funkcionieriai nusprendė, kad visų sąjunginių respublikų sostinės privalo turėti savo komandas aukščiausioje lygoje. Tokiu būdu Vilniaus komanda atsidūrė A klasėje. Bet ten mums buvo labai sunku. Galėjome „kapotis“ su estais, latviais, Moldovos ar Azerbaidžano komandomis, bet pajėgiausios Rusijos, Ukrainos ar Baltarusijos ekipos mums buvo neįkandamos. Užėmėme galutinėje rikiuotėje 20-ą vietą ir šiaip ne taip išsilaikėme A klasėje. Aišku, buvo labai smagu vienoje aikštėje pabėgioti su legendiniais SSRS futbolininkais Levu Jašinu, Valerijumi Lobanovskiu ar kitais, bet realiai mes neatitikome to lygio.
– 1961 metais su Vilniaus komanda atsisveikinote ir grįžote į Kauną. Kodėl?
– Tais metais komandoje vyko nemalonūs užkulisiniai žaidimai. Kadangi komanda priklausė sąjunginei „Spartako“ draugijai, tai iš Maskvos buvo deleguoti nauji treneriai, atvyko ir keli futbolininkai iš Rusijos, Gruzijos. Juos būtų galima vadinti legionieriais, bet tai buvo elementarūs laimės ieškotojai, atvykę pas mus dėl didesnio atlyginimo, geresnių sąlygų. Bendros kalbos su naujokais neradau, galiausiai pamačiau, kad man nebėra vietos komandoje, tad grįžau į Kauną. Tuo metu „Banga“ žaidė SSRS B klasėje, komandą treniravo Algirdas Klimkevičius, jis mane ir pasikvietė pas save. Galvojau, kad Kaune ir liksiu. Ten man siūlė butą, buvau jau sukūręs šeimą, tad tai buvo labai rimtas argumentas. Be to, man ir aikštėje gerai sekėsi, vėl pradėjau mušti įvarčius.
Bet 1962 metais vėl pasikeitė padėtis Vilniuje. „Spartako“ nebeliko, komandą perėmė „Žalgirio“ draugija ir joje vėl pirmais smuikais griežė lietuviai. Treneriu tapo Zenonas Ganusauskas, jam talkino V. Saunoris ir S. Paberžis. Jie mane įkalbėjo sugrįžti į Vilnių. Sutikau, bet iškėliau vieną sąlygą. Pasakiau, kad sugrįšiu, jei Vilniuje gausiu butą. Teko šiek tiek pakariauti, bet savo tikslą pasiekiau. 1963 metais gavau butą, man neblogai sekėsi ir aikštėje. Tiesa, 1962-ais „Žalgiris“ iškrito iš A klasės, tad po metų vėl žaidėme antrame divizione. Per 31 rungtynes įmušiau 10 įvarčių, buvau rezultatyviausias komandoje. Deja, po to sezono pradėjo varginti traumos.
1964-ais dar žaidžiau už „Žalgirio“ dublerius, bet turėjau rimtų problemų su keliais. Tuo metu sporto medicina buvo labai žemo lygio, gydymas parafinu nedavė pageidaujamo efekto. Šiek tiek apgydavau, eidavau į aikštę, gaudavau per kojas – ir vėl į ligoninę. Galiausiai vienas sporto medikas man pasakė, kad jei noriu vaikščioti savo kojomis, tai turiu atsisveikinti su futbolu. Taip ir padariau. Sprendimas buvo nelengvas, bet savalaikis. Labai padėjo ir tai, kad baigęs karjerą gavau siuntimą į Druskininkus, ten man labai padėjo. Galiu tik pasidžiaugti, kad net sulaukęs 80-ies vaikštau savo kojomis, be lazdos ir be jokių operacijų.
– Vis dėlto, baigęs žaidėjo karjerą ir atsisveikinęs su „Žalgiriu“, po kelerių metų vėl grįžote. Bet jau kaip treneris. Kaip tai nutiko?
– Baigęs karjerą su vaikais dirbau Vilniaus sporto mokykloje. Sulipdžiau neblogą komandėlę, užėmėme Lietuvoje trečią vietą. Ir iš karto sulaukiau A. Klimkevičiaus kvietimo atvykti į Klaipėdą ir padėti jam treniruoti vietos „Granitą“. Tuo metu klaipėdiečiai žaidė SSRS B klasės pirmenybėse, jiems labai neprastai sekėsi. Tačiau ir Klaipėdoje neužsibuvau. 1968-ais vėl atvyko „Žalgirio“ delegacija ir pradėjo įkalbinėti mane grįžti į Vilnių. Prisipažinsiu, norėjau likti Klaipėdoje, tęsti darbą su „Granitu“. Tada vilniečiai pagrasino, kad atims butą. Nežinojau, ar jie gali taip padaryti, bet galiausiai nusileidau. 1968 metais dirbau su „Žalgirio“ dubleriais, o 1969-ais tapau pagrindinės komandos vyriausiuoju treneriu. Tuo metu „Žalgiris“ buvo duobėje. 1966 metais J. Vaškelio treniruota komanda tik per plauką nepateko į aukščiausią SSRS lygą, bet po to lyderiai išsiskirstė po kitas SSRS komandas, o „Žalgiris“ kovojo dėl išlikimo A klasės antroje grupėje.
Sutikęs treniruoti komandą nusprendžiau, kad reikia susigrąžinti geriausius lietuvius. Tam reikėjo jiems kažką pasiūlyti. Iki tol pas mus nebuvo nei premijų, nei kažkokio skatinimo. Man pavyko įtikinti komandos vadovus, kad be to nieko nebus. Sulaukiau valdžios pritarimo, galėjau futbolininkams pasiūlyti butus, didesnius atlyginimus, premijas. Tai padėjo. 1969 metais iš Donecko „Šachtioro“ sugrįžo Benjaminas Zelkevičius ir Petras Glodenis, iš Maskvos „Lokomotyvo“ – Vaidotas Žitkus, iš Leningrado – Egidijus Liaudanskas, kiek vėliau grįžo Vincas Kateiva ir Romualdas Juška.
– Ko pritrūko, kad 1969 metais „Žalgiris“ prasimuštų į SSRS aukščiausią lygą?
1969 metais mes tikrai subūrėme pajėgų kolektyvą, užtikrintai laimėjo A klasės antros grupės ketvirto pogrupio varžybas. Manau, kad buvome verti vietos aukščiausioje lygoje, bet nuvykus į Simferopolį, kur vyko keturių zonų nugalėtojų finalo turnyras, paaiškėjo, kad viską tikra to žodžio prasme supirko Dnepropetrovsko „Dnepras“. Šią komandą tuo metu treniravo V. Lobanovskis, o mums iš karto pareiškė, kad be reikalo atvažiavome, nes nugalėtojas jau aiškus. Ir tikrai, kai pirmose rungtynėse žaidėme su „Dnepru“, Algirdas Vaitkus pirmame kėlinyje įmušė švariausią įvartį, bet teisėjas jo neįskaitė. Supratome, kad laimėti bus labai sunku. Nors mes tikrai žaidėme geriau, turėjome persvarą, daug progų, bet jų neišnaudojome. O antrame kėlinyje teisėjas vieną po kito pašalino iš aikštės Juzefą Jurgelevičių ir Vytautą Brivinską. Tose rungtynėse jie buvo geriausi komandos žaidėjai, tad likę 9-iese galėjome tik gintis nuo varžovų antpuolių. Galiausiai jie mums įmušė po kampinio ir laimėjo.
Bet ta pergalė jiems labai brangiai kainavo. Rungtynes stebėjo ir Ordžonikidzės „Spartako“ komanda. Po rungtynių šios ekipos treneris atėjo į mūsų persirengimo kambarį ir atsiprašė už aikštėje teisėjavusius savo tautiečius gruzinus. Ir pažadėjo, kad padarys viską, bet „Dnepro“ į aukščiausią lygą nepraleis. Nežinau, kaip jam tai pavyko, bet rungtynes su „Dnepru“ jie laimėjo. Mes kitose rungtynėse 2:0 įveikėme Chabarovsko ASK ekipą, o paskutinėse turnyro rungtynėse žaidėme su Ordžonikidzės ekipa. Jei būtume laimėję, būtume patekę į aukščiausią SSRS lygą. Bet tą dieną mums tiesiog žiauriai nesisekė. Turėjome galybę progų, bet kamuolys „nėjo“ į vartus. Žiūrint iš šalies, galėjo susidaryti įspūdis, kad čia kažkoks susitarimas, bet nieko panašaus nebuvo. Po rungtynių vyrai drabužinėje verkė, nes pralošėme laimėtą mačą. Juo labiau, kad praleidome labai nevykusį įvartį. Galima sakyti, kad vėjas įpūtė kamuolį į mūsų vartus. Buvome geriausia komanda tame turnyre ir tikrai būtume galėję pakovoti ir SSRS aukščiausioje lygoje, bet likimas mums buvo nepalankus.
– Po 1969 metų prasidėjo „Žalgirio“ nuosmukis. Nors komanda išlaikė geriausius futbolininkus, bet rezultatai labai suprastėjo.
Mes visi neabejojome, kad turėsime dar ne vieną šansą kovoti dėl patekimo į SSRS A klasę. Bet 1970 metais sugriaudėjo eilinė reforma, buvo panaikintos zonos ir įkurta vieninga pirma lyga. Patekome į tikrą mėsmalę. Pirmais metais likome 10-i, antrais ėjosi dar prasčiau, prasidėjo nesutarimai komandos viduje ir galiausiai nusprendžiau trauktis. Buvo labai skaudu, kad didžiausiu neramumų kurstytoju tapo mano kraštietis V. Žitkus. Mes dar kartu žaidėme Kauno „Bangoje“, vėliau jis perėjo į „Žalgirį“, po to žaidė Maskvos „Spartako“ komandoje, bet Maskva jį ir sugadino. Grįžo į „Žalgirį“ labai pasikeitęs. Jis ir pradėjo kelti bangas, užsimanė kapitono raiščio, o galiausiai nusprendė ir trenerius pakeisti. Ką gi, savo tikslą jis pasiekė, bet komanda sugriuvo. Jis pasikvietė Serafimą Cholodkovą, su kuriuo susipažino Maskvoje, o tas taip prastai treniravo komandą, kad „Žalgiris“ liko 20-as tarp 22-iejų pirmos lygos komandų ir iškrito į antrą lygą.
Baigiantis sezonui vadovybė ragino mane grįžti, gelbėti komandą, bet aš nesutikau. Atvirai sakant, pabijojau, kad man nepavyks ir aš vėl liksiu kaltas. Išėjęs iš „Žalgirio“ dirbau Vilniaus Technikos universitete, po kelerių metų perėjau į Pedagoginį institutą ir ten pradėjau treniruoti futbolo komandą. 1977 metais B. Zelkevičius iš instituto perėjo į „Žalgirį“, o kadangi mes išsaugojome gerus santykius, tarp mūsų užsimezgė efektyvus bendradarbiavimas. Mes priimdavome į institutą perspektyvius futbolininkus, jie tokiu būdu išvengdavo privalomos tarnybos sovietinėje armijoje ir esant poreikiui papildydavo „Žalgirio“ arba Klaipėdos „Atlanto“ gretas. Vienu metu net Maskva pastebėjo, kad gabiausi Lietuvos futbolininkai nepatenka į CSKA ekipą. Bet nieko negalėjo padaryti, nes iš Pedagoginio ir Kūno kultūros instituto į armiją studentų imti negalėjo. O mes tuo ir naudojomės. Kita vertus, futbolininkams tais laikais aukštasis išsilavinimas taip pat buvo reikalingas, žalgiriečiai studijuodavo ne tik dėl akių, bet ir todėl, kad norėjo turėti diplomą ir išsilavinimą.
– „Žalgirio“ gretose sužaidėte 90 rungtynių, kelerius metus teko ir treniruoti šią komandą. Kas labiausiai įsiminė?
– Kad ir pirmos rungtynės ir tas pirmas įvartis. Šiaip daug įvarčių buvo paprastų, atsitiktinių, bet esu ir ranka įmušęs, kaip Diegas Maradona 1986 metais pasaulio čempionate. Bet tas pirmas buvo tikrai įsimintinas. O šiaip, galiu tik pasidžiaugti, kad man teko žaisti su puikiais futbolininkais. „Spartake“ tikri meistrai buvo S. Krocas, Romualdas Beinoravičius, broliai Aleksandras ir Jonas Mačiuliai, A. Kulikauskas, Leonas Dūda ir kiti. Treniravau J. Jurgelevičių, Petrą Glodenį, Kęstą Latožą, B. Zelkevičių ir kitus. Teko žaisti ir treniruoti Stanislovą Ramelį ir Algį Žilinską. Tai buvo nuostabūs futbolininkai, gynybos asai.
– Kaip manote, kuo svarbus buvo „Žalgiris“ Lietuvos futbolui. Koks šios komandos vaidmuo yra šiais laikais?
– Manau, kad „Žalgiris“ ir visi jame žaidę bei dirbę žmonės prisidėjo prie Lietuvos futbolo kultūros formavimo. Nepasidavėme rusiškai įtakai, žaidėme technišką ir protingą futbolą. Gal nebuvome patys greičiausi ir stipriausi, bet mūsų išskirtinis bruožas buvo šviesios galvos. „Žalgiryje“ galėjo žaisti tik protingi, futbolą suprantantys ir intelektualūs žaidėjai. Be abejo, reikėjo ir fizinių savybių, bet ne jos buvo svarbiausios. Jei žaidėjas sugebėdavo pasinaudoti aikštėje smegenimis ir atrasti nestandartinių sprendimų, jis ir žaisdavo. Tai ir buvo tas unikalus lietuviškas futbolas, kurį vėliau į naujas aukštumas pakėlė B. Zelkevičiaus treniruotas „Žalgiris“. O prie tuometinių jo pergalių prisidėjo visa Lietuva. Galima sakyti, kad visi kartu kūrėme lietuvišką futbolą, o jo viršūnė buvo 1987 metai. Bet prie to ėjome ilgus metus ir dirbdami viena linkme.
– Daug kas kalba apie unikalų lietuvišką futbolą. Kokie buvo esminiai jo bruožai?
– Lietuviškas futbolas – tai techniškas, protingas ir kombinacinis futbolas. Mes ne tik bėgiojome po aikštę, bet ir kombinavome, plačiai naudojome taip vadinamą sienelę, siekėme žaisti vienu lietimu, neperlaikyti kamuolio. Atrodo, elementaru, bet dabar taip žaisti nesugebame. Apskritai, dabartiniame Lietuvos futbole yra tragiška padėtis, labai trūksta asmenybių ir ryškių futbolininkų. Esame pilka masė, pilkai ir žaidžiame. Aš užaugau pievoje, o ten žaisdamas įgijau savitumo. Dabar treniruotėse išugdomi standartiniai žaidėjai. Moka visko po truputį, bet nieko negali padaryti originalaus ir savito. Tai ir yra didžiausia mūsų problema.
Klubų futbolo lygyje šiuo metu išsiskiria tik „Žalgiris“. Šios komandos žaidime matosi šiuolaikinio futbolo tendencijos. Žalgiriečiai siekia kontroliuoti kamuolį ir rengia pozicines atakas. Kitos komandos, tiesiog, spiria kamuolį į priekį ir bėga. Bet su tokiu požiūriu Europoje kalnų nenuversi. Reikia mokėti žaisti su kamuoliu, kantriai regzti kombinacijas, ieškoti silpniausių varžovų gynybos vietų ir pan. Galima sakyti, kad tai ir yra šiuolaikinio „Žalgirio“ misija.