Tuo tarpu trečioji, jaunesnė karta, jau veda savo septynerių metų atžalas – ketvirtąją ir jauniausiąją kartą – į B. Zelkevičiaus treniruotes Vilniaus „Ateities“ futbolo mokykloje.
66-erių B. Zelkevičius – vienas Lietuvos futbolo patriarchų. Jaunatviškai atrodantis ir pasitempęs treneris, radęs laiko per jo vardu pavadintą Vilniuje vykstantį jaunųjų futbolininkų turnyrą, sutiko pasikalbėti su DELFI.
– Šis Jūsų vardo vaikų turnyras – maloni garbė ar didelis rūpestis?
– Man šiame turnyre rūpesčių tikrai nėra, o kiek, pavyzdžiui, teigiamų emocijų ir džiaugsmo, kad vaikai žaidžia futbolą. Tai visada nustelbs visus rūpesčius. Tai – malonumas, o ne darbas. Turnyras pavadintas mano vardu, keli mano treniruojami vaikučiai žaidžia, kurie jaunesni už visus dvejais metais. Kol kas jie pralaimi, bet ateityje, manau, iškovos pergalių. Todėl stebėdamas vaikų žaidimą jaučiu tik malonumą.
– B. Zelkevičius ir vaikų futbolas. Kodėl?
– Na, pirmiausia norisi neatsitraukti nuo futbolo. Jei aš būsiu futbole, pas vaikus ar bet kur kitur, galėsiu būti naudingas. Vaikams duosiu naudos ne tik kaip futbolininkams, bet aš, kaip pedagogas, juos galėsiu ugdyti asmenybėmis.
Noriu, kad mano treniruojami vaikai būtų garbingi žmonės ir padėtų savo šaliai. Čia pagrindinis tikslas, nes ne kiekvienas jų gali tapti profesionalu. Aš dirbu su vaikais pusę metų tris kartus per savaitę ir jaučiuosi esąs savo stichijoje, man tai patinka. Aš čia jaučiuosi tikru žmogumi, tuo, kuo norėčiau būti.
– Ar skiriasi darbas su vaikais ir profesionalais?
– Su vyrais dirbu seniai, 34-erius metus. Futbolas visur yra futbolas, bet aš negalvojau, kad su vaikais bus taip sudėtinga. Šiuos mažus vaikučius, kai jie turi ar mato kamuolį, valdo emocijos. Jie tada nieko nemato ir negirdi, bėga, išdykauja.
Norint tobulėti, reikia įsiklausyti, ką sako treneris. Profesionalams pasakei ir jie turi vykdyti užduotį. Jei to nedaro, privalo išeiti arba futbolininkas, arba treneris. Tačiau kada myli savo darbą, visos problemos tampa antraeilės.
– Kokia padėtis su vaikų futbolu Vilniuje?
– Ankščiau visi geriausi vienos amžiaus grupės vaikai būdavo surenkami į vieną mokyklą, o treneris per savotišką „koštuvą“ atrinkdavo geriausius. Gabiausieji kartu greičiau tobulėja ir padeda vienas kitam kilti.
Mano auklėtinių grupėje 4-5 vaikai žymiai geresni už kitus. Dabar tų mokyklų pilna, dirbtinai sukurtos akademijos, viskas kažkaip išpūsta. Vaikų užimtumas užtikrintas, bet meistriškumo sunku tikėtis. Mes visi darome bendrą darbą su Vilniaus vaikais. Pradinė futbolininko rengimo pakopa turėtų būti bendrojo lavinimo mokykloje, o atrasti „perliukai“ pereitų į akademiją. Reikia su jaunimu dirbti ne iki 14 metų, o iki pat universiteto.
– Jaučiasi, kad išgyvenate dėl Vilniaus futbolo reikalų. Jaučiatės esąs žalgirietis?
– Ne toks, koks čia dabar yra „Žalgiris“. Aš – tų senų laikų žalgirietis. Šiaip, kai kokie atsitiktiniai žmonės ateina į „Žalgirį“ ir nori tik uždirbti kažką, taip niekada nepadarysi futbolo. Pirmą reikia kažką sukurti, tada ateis ir pinigai. Jei atėjo su tikslu tik kažką uždirbti ar išplėšti – man tai netinka.
– Ko galėtume tikėtis šio sezono Lietuvos čempionate?
– Aš sakiau ir visada sakysiu, kad labai sudėtinga Lietuvoje surinkti daug futbolininkų. Čia ta lyga dirbtinai išplėsta. Gal geografinis platus principas yra gerai, eis rajonų žmonės pažiūrėti futbolo ir jiems bus įdomu.
O ar įdomu Kauno ir Vilniaus futbolo gerbėjams, kai jų klubai žais su paskutinėse vietose esančiais autsaideriais iš periferijos? Čempionato pradžia gal bus įtemptesnė, bet vėliau taškus pasiims tie, kam užplanuota ir jokių netikėtumų nebus. Bus keturios komandos, kurios kovos tarpusavyje dėl čempionų vardų. Lietuvai per daug tiek A lygos komandų, nes čia nėra tiek pajėgių futbolininkų.
– Jūs esate gavęs kvietimą dirbti Lietuvos futbolo federacijos (LFF) struktūrose?
– Ne, nesu. Manęs ten niekas nekviečia. Aš ten, matyt, nereikalingas. Galėčiau savo patirtį perteikti, nes futbole kažką žinau. Tas, kas yra pasiekta – neištrinsi ir neatimsi. Pasiūlymų kol kas – jokių.
– Ar šiuolaikinis futbolas nėra užgožtas komercija?
– Taip, viskas dabar paremta pinigais. Futbolininkai uždirba milžiniškus pinigus. Anksčiau futbolas, taip pat buvo geras, susidomėjimas didelis, bet tokių pinigų niekas negaudavo. Ką darysi, ir užsienyje žmonės tuo piktinasi, bet vis tiek eina į futbolą. Jei žmonės už sugebėjimus uždirba didelius pinigus, aš nematau didelės problemos.
Lietuvos jauni žaidėjai dar kamuolio nemoka spirti, tačiau pirmiausia klausia, kiek jam mokės, o mes į „Žalgirį“ verždavomės dėl garbės.
– Nevilioja užsienio komandos dirbti treneriu?
– Ne, į užsienį nenoriu. Dabar iš Rusijos taip pat turėjau kvietimą, bet aš pasiilgau namų. Dešimt pastarųjų metų dirbau užsienyje. Namuose man gražu ir gerai, aš normaliai gyvenu ir noriu čia truputį pabūti, prie lietuviškos jūros vasarą nuvažiuoti.
Jei būtų kokios geros komandos rimtas pasiūlymas... Ten irgi ne viskas paremta „švariais“ pinigais. Tiesiog nelabai traukia svetur.
– Kaip vertinate Lietuvos rinktinės 2012 m. Europos čempionato atrankos grupę?
– Realiai mes toje grupėje (su ispanais, čekais, škotais ir Lichtenšteinu – DELFI) pagal pajėgumą esame ketvirta komanda, nors ketvirtą vietą taip pat reikia iškovoti. Galima ir geresnę vietą užimti.
LFF prezidentas (Liutauras) Varanavičius visada daug prisižada. Tik laimėjome rungtynes Rumunijoje, o jau sakoma, kad išeisime į finalą. Tik reikia dar viską laimėti... Geriau nežadėti, o laimėti.
Turime savo lygį, mūsų rinktinė ir dauguma mūsų žaidėjų yra patyrę, jie subrendo ir geruose užsienio klubuose, ir rinktinėje. Dabar buvo pareiškimas, kad jaunins komandą. Manau, kad tai neteisinga, nes Lietuvos rinktinėje turi būti stipriausi žaidėjai. Lietuvos futbolo gerbėjai nori pasižiūrėti ne jaunimo tobulėjimą, o nacionalinės rinktinės žaidimą, nori rezultato. Kaip kitaip žmones užkrėsi futbolu?
Mes Europoje esame žemiau, negu vidutinis lygis. Daug kitų šalių turi gilesnes tradicijas ir istoriją.
– Rinktinės rezultatai visada vertinami objektyviai?
– Komanda kyla į viršų ir ją reikia palaikyti. Tačiau vos rinktinė laimi kelerias rungtynes, visi pradeda šaukti, kad mes stipriausi. Vos pralaimi – visi nusisuka. Mūsiškių pralaimėjimas Farerams buvo paverstas baisia tragedija. Aišku, tai nesmagu, bet ir prancūzams bei austrams ten sunkiai sekėsi.
Futbole visko gali atsitikti. Reikia tikroviškai vertinti. Jei reklama reikalinga tam, kad rėmėjai patikėtų, tegu... Bet galutiniame rezultate nebus nieko gero.
– Domitės futbolo įvykiais užsienyje, stebite mačus, nesate persisotinęs futbolu?
– Visą laiką žiūriu visas rungtynes. Vokietijos „Bundeslygą“, Anglijos „Premier“ lygą, Ispanijos čempionatą, turiu specialų TV kanalą, jau nekalbu apie Čempionų lygą ar rinktinių dvikovas. Man viskas įdomu, seku, kaip sekasi komandoms, kurias treniravau Rusijoje. Bet aš ten kažkaip nesėkmingai patekdavau į tuos klubus, kur būdavo nelabai geri reikalai, visą laiką trūkdavo pinigų. Nebuvo sąlygų dirbti, laiko, kad tau leistų pasiekti rezultatą.
– Visur Jums buvo taip prastai?
– Ne, vienintelė Liepojos komanda, kurio savininkui esu dėkingas. Jis turi metalurgijos gamyklą ir leido ramiai dirbti, nesikišdavo ir dėl to būdavo rezultatas. O šiaip kitur nebuvo labai gerai...
– Ką palaikysite pasaulio čempionate?
– Aš visuomet pasauliniame futbole palaikau Braziliją, o ledo ritulyje – Kanadą. Čia mano viso gyvenimo nuostata. Aš nuo 1978 metų važiuodavau į visus pasaulio ir Europos čempionatus, bet šįkart į Afriką nenoriu. Ten nebus geras organizacijos lygis.
Mano brazilai pateko į stiprią grupę (G grupė – su Šiaurės Korėja, Dramblio Kaulo Krantu ir Portugalija – DELFI). Šiame turnyre turėtų taip pat pasireikšti Argentina ir Anglija. Tai mano trys komandos favoritės.
– Dėkoju už pokalbį.
B. Zelkevičiaus karjera:
- Gimė 1944 m. vasario 6 d. Kaune;
- 1963-1967 ir 1969-1973 m. žaidė Vilniaus „Žalgirio“ komandoje SSSR pirmenybėse (331 rungtynės, 50 įvarčių);
- 1968 m., tarnaudamas Sovietų armijoje, atstovavo Donecko „Šachtior“ (19 rungtynių, 3 įvarčiai);
- 1971 ir 1972 m. išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku;
- 1977 m. tapo „Žalgirio“ vyr. treneriu. B. Zelkevičius komandą 1977 m. išvedė į SSRS I lygą, o 1982 m. – į aukščiausiąją lygą;
- 1987 m. B. Zelkevičiaus vadovaujamas „Žalgiris“ tapo pasaulio Universiados nugalėtoju Zagrebe ir SSRS pirmenybėse iškovojo trečiąją vietą.
- 1990-1991, 1995-1997 ir 2001-2003 m. buvo Lietuvos rinktinės vyr. treneris. B. Zelkevičiaus vadovaujama nacionalinė komanda žaidė 58 tarptautines rungtynes.
– Treniravo Naberežnyje Čelnų „Kamaz“ (1997), Volgogrado „Rotor“ (1998), Jaroslavlio „Šinnik“ (1999), Kaliningrado „Baltika“ (2002-2003, visi – Rusija), Liepojos „Metallurgs“ (2004-2007, Latvija), Vladivostoko „Luč-Energija“ (2009, Rusija) klubus;
– nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio dirba treneriu Vilniaus „Ateities“ futbolo mokykloje.