„Iš tos nakties atsimenu, kad visur mieste girdėjosi sirenos, kažkas važinėjo ir su garsiakalbiu kvietė visus rinktis centre ir važiuoti į Vilnių padėti gintis nuo rusų“, - prisiminimais dalijosi tuomet 7-erių buvęs Marius Rapalis.
Dvejais metais vyresnis Deividas Česnauskis pripažįsta, jog tos nakties vaizdai iki šiol yra įstrigę jo atmintyje.
„Kalbant apskritai, tai prisiminimai migloti, tačiau tuos kraupius vaizdus, kai buvo žudomi žmonės, atsimenu puikiai. Tokie dalykai yra įstrigę ir jų taip lengvai neištrinsi. Tada, būdamas vaikas, buvau sukrėstas, nors ir nesupratau, kas yra laisvė“, - pasakojo „Trakų“ kapitonas.
- Ką jums reiškia gyventi laisvoje Lietuvoje?
M. Rapalis: Tiesiog smagu yra gyventi taip, kaip patys norime. Patys renkame valdžią, patys renkamės, kur mums keliauti. Pagaliau, kalbame savo gimta kalba, puoselėjame savo kultūrą. Tai yra svarbūs dalykai.
D. Česnauskis: Laisvė man asocijuojasi su saugumu. Man labai svarbu, kad mano šeima gyventų saugiai, man svarbu, kad žmonės nebijotų išreikšti savo žodžio, man svarbu, kad žmonės nebijotų. Tarkime, toje pačioje Rusijoje žodžio laisvės nėra, kur už savo nuomonę žudomi žurnalistai. Normalioje laisvoje šalyje taip būti neturi.
- Kaip jūsų manymu per tuos 25-erius metus užaugo Lietuva?
M. Rapalis: Didžiausi mano atsiminimai iš to laiko – menkas tiek maisto, tiek rūbų pasirinkimas. Tuomet dauguma žmonių vaikščiodavo vienodai apsirengę. O per tuos 25-erius metus mes pasiekėme tokį lygį, kaip Europa.
D. Česnauskis: Lietuva keičiasi ir keičiasi į gerąją pusę. Paprasti dalykai, kaip automobilis ar skalbimo mašina – tada ne kiekvienas galėjo sau leisti. Dabar galimybės yra žymiai didesnės, nei tada, kai kelios šeimos buvo priverstos gyventi „komunalkėse“. Tiesiog dabar žmogus gyvena daug geriau.