D. Šemberas – apie gražiausią įvartį, Rusiją, J. Mourinho ir tragediją, kuri laukia Lietuvos futbolo

Kodėl Deividas Šemberas pasirinko antru numeriu pažymėtus marškinėlius? Ką jam tekdavo veikti Kaukazo kalnuose? Kodėl jam tekdavo važinėti troleibusu ir kas buvo jo futbolo dievai?

Į šiuos ir kitus sirgalių klausimus atsakė Vilniaus „Žalgirio“ kapitonas.

– Ką mėgsti veikti be futbolo?

– Kai nežaidžiu futbolo, mėgstu skaityti knygas. Taip pat neatsisakau vandens sporto šakų, žiemą mėgstu išvažiuoti į kalnus ir pačiuožinėti snieglentėmis. Taip pat mėgstu važinėti motociklu arba tiesiog išeiti į gražų Vilniaus senamiestį ir pasėdėti kavinėje bei pabendrauti su draugais ar artimaisiais.

– Kuo būtum, jeigu nebūtum futbolininku?

– Sunku pasakyti. Gal būčiau tapęs kosmonautu, gal krepšininku. Tačiau labai džiaugiuosi, kad tapau būtent futbolininku.

– Ar mėgsti krepšinį?

– Kaip ir kiekvienas lietuvis, aš taip pat mėgstu krepšinį. Visada karštai palaikau Lietuvos rinktinę, kai ji dalyvauja Europos ar Pasaulio čempionatuose, olimpiadoje. Visada pergyvenu, kad jie nugalėtų. Tačiau šiek tiek juos užjaučiu, nes jie turi turbūt daugiau nei tris milijonus krepšinio ekspertų. Nepavydžiu visos tos kritikos, kuri yra jiems išreiškiama po pralaimėjimo. Tiek ekspertų, kiek turi Lietuva, turbūt neturi nė viena pasaulio šalis.

– Kokia yra tavo svajonių komanda?

– Kai buvau mažas, visada svajojau žaisti „Manchester United“ komandoje. Į ją man patekti nepavyko, tačiau teko lankytis Mančesteryje ir žaisti prieš šią ekipą.

– Kokia pergalė tau buvo pati įsimintiniausia?

– Daugelis tikriausiai mano, kad tai turėtų būti triumfas UEFA taurėje, dabartinėje Europos lygoje. Tačiau manau, kad man brangiausias buvo pirmas čempiono titulas. Man, dar jaunam vaikinui, tai buvo labai geras paskatinimas siekti dar didesnių tikslų. Šis titulas buvo pats sunkiausias ir pats saldžiausias.

– Ar tenka suvalgyti uodų per rungtynes?

– Tenka praryti vieną ar du uodus. Tačiau šie padarėliai nėra piktybiniai, dėl pasekmių kol kas nuo jų nejaučiu.

– Kaip manai, kiek Linui Pilibaičiui prireiktų skutimosi peiliukų, kad nusiskustų barzdą?

– Nežinau, kiek jam prireiktų skutimosi peiliukų, bet iš pradžių jam tektų sugadinti bent porą žirklių. O ją apkirpus prireiktų dar ir nemažai peiliukų, kad ją nuskustų iki galo.

– Kodėl pasirinkai antrą numerį?

– Jau labai seniai buvau pasirinkęs šį numerį. Bent dešimt metų žaidžiu antru numeriu pažymėtais marškinėliais, o būtent su jais esu iškovojęs didžiausias pergales savo karjeroje. Manau, kad jis man yra sėkmingas. Džiaugiuosi, kad man atėjus į Vilniaus „Žalgirį“, Andrius Skerla nepasikuklino ir perleido šį numerį man. Už tai turėčiau jam padėkoti.

– Koks buvo linksmiausias įvykis, nutikęs sėdint ant atsarginių suolo?

– Žinau, kad tai yra mano kolegos Pauliaus Janušausko klausimas, jis ir pats galėtų šią istoriją papasakoti. Kai žaidėme pajūryje su „Klaipėdos granito“ komanda, mūsų medicinos personalas suteikė pagalbą Serge Nyuiadzi. Jie ant jo tamsios odos ir prakirstos lūpos užklijavo baltą pleistrą, kuris vėliau jam žaidžiant nuplyšo ir atrodė taip, lyg tai būtų atsilupę ūsai. O Serge bėgiodamas bandė juos nupūsti. Tai buvo labai šmaikšti istorija. Gerai, kad per tas rungtynes neteko per daug prisišmaikštauti ir jose varžovus nugalėjome. Už tai turėtume dėkoti Sauliui Klevinskui.

– Prieš kokią komandą tau buvo sunkiausia žaisti?

– Sunku išskirti tik vieną. Man būdavo sunkiausia žaisti prieš tas komandas, kurioms vadovaudavo Jose Mourinho: Milano „Inter“, Madrido „Real“ ir Londono „Chelsea“. Prieš jo komandas yra itin sunku ir sudėtinga žaisti, didžiausių problemų turėdavome žaidžiant prieš J. Mourinho vadovaujamas komandas.

– Koks buvo tavo geriausias įvartis?

– Turbūt maloniausia buvo pelnyti įvartį prieš didžiausią priešą „Spartak“ klubą. O gražiausias turbūt buvo tas, kurį pelniau Rusijos Supertaurės finale su Kazanės „Rubin“. Tačiau per karjerą esu tiek nedaug tų įvarčių pelnęs, kad beveik visus juos ir prisimenu.

Puikų D. Šembero įvartį į „Spartak“ vartus galite pamatyti ČIA.

O čia – įspūdingas jo šūvis į „Rubin“ vartus:

– Už ką statytum lažybose: ar greičiau pražils L. Pilibaičio barzda, ar Vilniuje bus pastatytas nacionalinis stadionas?

– Greičiausiai už tai, kad pražils Lino barzda, bet aš vis tikiuosi, kad per artimiausius 5 metus Lietuva turės modernų stadioną. Reikalavimai stadionams kiekvienais metais vis didėja, todėl manau, kad neturėdama tokio stadiono po vieno ar dviejų atrankos ciklų Lietuvos rinktinė nebegalės žaisti namų rungtynių Lietuvoje. Tai būtų didelė tragedija mūsų futbolui.

– Koks vaikystėje buvo tavo mėgstamiausias žaidėjas ir kodėl?

– Aš užaugau stebėdamas legendinę Vilniaus „Žalgirio“ komandą. Joje žaidė labai daug gerų žaidėjų: kaip geriausius iš jų galėčiau įvardinti Arminą Narbekovą, Valdą Ivanauską, vartininkas Vaclovas Jurkus. Jie visi man labai patiko. Visi jie man buvo lyg dievai ir tapo puikia paspirtimi pradėti lankyti futbolo treniruotes ir dirbti kiekvieną dieną taip, kad užaugčiau ir būčiau toks pats geras, kaip ir jie.

– Kokia buvo tavo tėvų reakcija, kai buvai pirmą kartą pakviestas atstovauti Lietuvos rinktinei?

– Nepamenu tėvų reakcijos, tačiau manau, kad jie tikrai dėl to džiaugėsi. Kai buvau vos 16 metų, Benjaminas Zelkevičius mane pakvietė į rinktinę. Pamenu, kai sėdėjau persirengimo kambaryje, B. Zelkevičius vedė prieš rungtynes susirinkimą, o prieš mano akis sėdėjo tokie žaidėjai, kai A. Narbekovas ar V. Ivanauskas. Aš negalėjau patikėti, kad sėdėjau vienoje rūbinėje su jais. Tai yra neišdildomas atminimas, kuris man išliks visam gyvenimui.

Pamenu, kaip rungtynių metu treneris mane pasikvietė ir pasakė, kad pakeisiu A. Narbekovą. Tuo metu man virpėjo ir rankos, ir kojos. Jaučiausi lyg būčiau kitoje planetoje ir gerai nesupratau, kas įvyko. Tai buvo ypatingas jausmas.

– Su kuriuo komandos draugu sutari geriausiai?

– „Žalgiryje“ visi esame labai draugiški. Nėra taip, kad vienas žaidėjas būtų geresnis ar blogesnis draugas. Galbūt daugiau bendrauju su Linu Pilibaičiu, nes vykstant su komanda į išvykas, su juo visada gyvename viename kambaryje. Tačiau esame labai draugiškas kolektyvas ir visi labai gerai sutariame.

– Ką pasirinktum: šuolį parašiutu ar su virve?

– Jei galėčiau pasirinkti, tai nesirinkčiau nė vieno iš šių pasiūlymų. Nemėgstu aukščio. Nemėgstu nei parašiutų, nei oro balionų, net ir lėktuvais skraidyti nemėgstu. Nebijau šių dalykų, tačiau esant galimybei visada atsisakau šių dalykų.

– Ar tau yra tekę važiuoti troleibusu?

– Yra tekę ne vieną kartą, tik labai seniai, kai dar buvau mažas ir iš mokyklos tekdavo važinėti į treniruotes. Maskvoje ne vieną kartą teko važiuoti metro, kai pakliūdavau į dideles mašinų spūstis. Kai negalėdavau pravažiuoti pro mašinų jūrą ir matydavau, kad jau vėluoju, tada bet kur palikdavau mašiną ir persėsdavau į viešąjį transportą.

– CSKA klube, kai jį treniravo V. Gazajevas, būdavo pratimas kuo ilgiau išsilaikyti panirus į vandenį. Ar ilgai išsilaikydavai?

– Tai būdavo pačios liūdniausios stovyklos, kuriose yra tekę dalyvauti. Mus išveždavo į Kaukazo kalnus, į tokį miestelį pavadinimu Železnovodskas. Ten vykdavo pirmasis pasiruošimo sezonui etapas, o jo metu turėdavome atlikti daug įvairių pratimų baseine. Vienas iš tokių pratimų būdavo sėdėjimas po vandeniu. Mums reikėdavo išsilaikyti minutę, tačiau daugelis iš pradžių pradėdavome nuo pusės minutės ir tik savaitės pabaigoje po vandeniu išbūdavome visą minutę. Tai būdavo sunku, bet organizmas galiausiai priprasdavo prie krūvio ir neturėdavome problemų išbūti vandenyje minutę, o dar po savaitės, manau, būtume išbuvę ir dvi.

– Kas, tavo manymu, yra geriausias gynėjas pasaulyje?

– Pasaulyje yra labai daug gerų gynėjų, tačiau galėčiau iš jų visų išskirti tris, kurių žaidimu visada gėrėdavausi: legendiniai žaidėjai Fabio Cannavaro, Paolo Maldini ir Alessandro Nesta. Tai buvo toks gynėjų trio, kuris man paliko neišdildomą įspūdį ir dar dabar aš manau, kad jie buvo, yra ir bus geriausiais gynėjais pasaulyje.