Po tokio debiuto Australijos spauda tiesiog mirgėjo nuo pačių skambiausių antraščių, šlovinančių mūsų tautietį, o visa tai buvo iliustruojama triumfuojančio Darvydo nuotrauka, kurioje buvo matyti, kad pirmąjį įvartį futbolininkas skyrė savo atžalai.
Kalbinti D. Šerną – vienas malonumas. Draugiškas ir nuoširdus naujasis „Glory“ narys tikrai ne iš tų, kurie į viską žiūri iš viršaus. Jis – mylintis tėtis, laimingas vyras ir... užkietėjęs medžiotojas!
Išsamiame interviu specialiai portalui futbolo.tv Perte rungtyniaujantis D. Šernas atvirai papasakojo ne tik apie karščius Australijoje, degančius „kelius“, žmonių požiūrį į futbolą šioje šalyje, bet ir šeimą, medžioklę ir tai, kaip sėkmingą debiutą pažymėjo vienas klajodamas po miestą. Apie tai ir dar daugiau – šiame interviu.
– Darvydai, ar kai pirmą kartą apsivilkai Vilniaus „Vėtros“ marškinėlius ir savotiškai patekai į tikrojo futbolo pasaulį, galėjai pagalvoti, jog kada nors tavo karjeros kelias pakryps į Australiją?, – futbolo.tv žurnalistas Paulius Jakelis pasiteiravo futbolininko.
– Aš visada svajojau išvažiuoti iš Lietuvos ir rungtyniauti užsienyje, kadangi kiekvienas nori patekti į pajėgesnę lygą. Vis tik apie tai, kad žaisiu Australijoje, gyvenime nebuvau pagalvojęs.
– Pasidalink atvirai, kokios mintys sukosi tavo galvoje, kai gavai kamuolį ir netrukus įmušei fantastišką įvartį į Melburno „Victoria“ vartus, debiutinėse rungtynėse?
– Kai futbole gauni kamuolį, galvoje tą akimirką nėra daug minčių. Sprendimui turi sekundę, kartais net mažiau. Tuo metu nusprendžiau smūgiuoti į vartus ir man pasisekė. Emocijos buvo nepakartojamos, jaučiausi visiškai fantastiškai. Jokioje komandoje debiutuoti įmušant įvartį man nėra pavykę. Šį kartą man pasisekė, įmušiau ir tai buvo puiku.
– Netrukus po tikslaus smūgio „Glory“ fanus supažindinai ir su savo mažąja atžala. Šeima – tavo gyvenimo didžiausias džiaugsmas?
– Be jokios abejonės! Taip, ten – mano sūnus! Tai pirmas įvartis, kai jis gimęs, ir tas tikslus smūgis skirtas jam!
– Tačiau tavo debiuto pirmosios minutės susiklostė gana juokingai – vos pasirodžius teko palikti aikštę dėl kojinių...
– Taip, buvau truputį susinervinęs, nes visą gyvenimą žaidžiu su savo kojinėmis, o čia neleido. Komanda antrąjį kėlinį pradėjo dešimtyje. Galvojau, jeigu kartais varžovai įmuštų įvartį, man būtų „kaput“ (juokiasi).
– Kiek svarbu pačiam yra taip sėkmingai debiutuoti naujoje komandoje, ką po rungtynių sakė komandos draugai, treneriai?
– Bet koks įvartis man prideda pasitikėjimo savimi, o tai ypač svarbu atėjus į naują komandą. Toks debiutas tikrai nepamaišo, komandos žaidėjai pradeda labiau tavimi pasitikėti. Ekipos draugai sveikino ir džiaugėsi. Treneris įvarčio nesureikšmino, jam svarbūs visi futbolininkai, bet visų pirma jis galvoja apie galutinį rezultatą. Paspaudė ranką ir tiek. Atšvenčiau ramiai, šeima dar buvo Lietuvoje, o komandos draugų gerai nepažįstų, net telefono nei vieno neturėjau, tad išėjau sau vienas į miestą ir skaniai, sočiai pavalgiau (šypsosi).
– Antraštėse buvo galima išvysti ir „Sernas the saviour“, ir „Sernas a cert for Glory days“ bei nemažai kitų garsių pavadinimų. Ar spėjai pajusti žiniasklaidos dėmesį?
– Teko duoti keletą interviu, tačiau aš viso to nesureikšminu, juk tai viso labo vienas įvartis. Aš pats neskaitau spaudos, o ypatingai – jei rašo apie mane.
– Australijos futbolas – koks jis, kuo jis skiriasi nuo to, kuris žaidžiamas Europoje?
– Dar nespėjau gerai susipažinti su šia lyga, mačiau tik kelerių komandų rungtynes, bet vaizdas susidarė toks, kad žaidžia labai kontaktinį, fizinį futbolą. Patys australai gerai sudėti, jie daug bėga, kovoja. Mano nuomone, Europoje komandos stipresnės taktiškai.
– Kiek populiarus Australijoje yra futbolas?
– Čia futbolas („soccer‘is“) nėra pirmoje vietoje pagal populiarumą. Jiems sportas numeris vienas yra australiškas futbolas, paskui – regbis, tada – kriketas ir tik tuomet futbolas. Nepaisant to, negali sakyti, kad nėra susidomėjimo – į stadionus ateina 10, kai kur – 20 tūkstančių žmonių. Futbolo lygis Australijoje neabejotinai kyla.
– Kokias sąlygas suteikia „Glory“ klubas, gyveni vienas ar jau atvyko šeima?
– Perto komandoje suteikiamos visos futbolui reikalingos sąlygos. Jos – tobulos. Klubas turi gerą stadioną, talpinantį apie 20 tūkstančių žmonių, taip pat „superinę“ treniruočių bazę, kur aikštės išties geros. Visas komandos personalas labai profesionalus. Esu viskuo labai patenkintas. Vienintelis minusas – karštis (juokiasi). Kartais treniruočių metu būna 35-37 laipsniai karščio! Taip, šeima jau atvyko, tad esu ne vienas.
– Toks karštis tikriausiai tau neįprastas.
– Pavyzdžiui, Europoje žaidėjai nuolat naudoja šildančius tepalus, kad kojos gerai įšiltų, tuo tarpu čia mes tepamės kremu nuo saulės, kurio stiprumas – 50 procentų! Tai privalai daryti, kad nenudegtum odos. Per treniruotes irgi situacija tokia pati (juokiasi).
Štai neseniai buvo toks kuriozas, prieš keletą dienų grįžinėjome iš rungtynių ir teko keliauti atgal ne pagrindiniu keliu. Buvo 42 laipsniai karščio ir keliu naudotis nebuvo įmanoma, kadangi viskas aplinkui degė.
– Kokį įspūdį spėjai susidaryti apie Perto miestą?
– Pertas tikrai gražus miestas, turintis daugiau nei 1,5 milijonus gyventojų. Kad ir kaip keista bebūtų, mieste to nejauti, nes nėra automobilių spūsčių. Susidaro įspūdis, kad gyvenu kurorte, nes temperatūra nekrenta žemiau 30 laipsnių. Nuo mano namų iki vandenyno – devyni kilometrai. Su mašina tai vos 15 minučių. Nėra jokio bėgimo, čia niekas niekur neskuba. Pertas man labai patinka.
– Kokie tikslai „Glory“ klubui yra keliami šiame sezone?
– „Glory“ pagrindinis tikslas – patekti į finalus, nes čia čempionato sistema skiriasi nuo Europos. Komandų nėra daug, tad žaidžiami trys ratai. Po sezono pirmos šešios komandos patenka į finalus ir kovoja dėl čempionų vardo. Mūsų pagrindinis tikslas – užimti mažiausiai šeštą vietą, kad kovotume toliau.
– Tau tai – visiškai naujas kolektyvas. Jau spėjai apsiprasti? „Glory“ ekipai atstovauja ir Williamas Gallas, jis – lyderis ir rūbinėje, ir aikštėje?
– Komandoje esu dar tik kelias savaites, iš lėto bandau įsilieti į kolektyvą. Šiaip visi priėmė tikrai gerai, vaikinai draugiški. Daugiausiai laiko praleidžiu su puolėju Shane‘u Smeltz‘u. Jis man padeda susipažinti su miestu. Dažnai juokaujame, kad jis – mano gidas. Williamas tikrai autoritetas, jis negaili patarimų komandos draugams.
– Kokius artimiausius tikslus sau asmeniškai keli?
– Futbolas – ne asmeninis sportas. Mano pagrindinis tikslas yra lygiai toks pats, kaip ir visos komandos – patekti į finalus. Asmeniškai kiekvienose rungtynėse noriu duoti kuo daugiau naudos komandai. Kaip atakuojantis žaidėjas, turiu mušti įvarčius ir dalinti perdavimus. Patekus į finalus kelsime kitus tikslus.
– „Glory“ klubui esi paskolintas iš Turkijos. Žvelgiant atgal, kaip manai, kodėl po tokio puikaus starto vėliau praradai trenerių pasitikėjimą?
– Turkijoje startas tikrai buvo geras – per 16 rungtynių įmušiau šešis įvarčius. Deja, kas nutiko vėliau rudenį, man sunku pasakyti. Jei būčiau žinojęs atsakymą, būčiau kažką pakeitęs...
– Kokios akimirkos labiausiai įsiminė Turkijoje?
– Įsimintiniausios akimirkos susijusios su futbolu. Pavyko įmušti keletą gražių įvarčių, teko žaisti su garsiomis komandomis ir pasaulinio lygio žaidėjais, tokiais kaip Didier Drogba, Wesley Sneijderis, Raulis Meirelesas, Florentas Malouda ir kitais.
– Ar turkų fanai tikrai tokie pakvaišę, kaip atrodo stebint rungtynes internetu?
– Futbolas Turkijoje yra labai aukšto lygio, todėl ir susidomėjimas didis. Fanai ten nuostabūs, jie palaiko savo komandas visas 90 min. Blogų atsitikimų su fanais pats neturėjau, tad galiu pasakyti tik gerus žodžius iš gerosios pusės.
– Pakalbėkime apie Lietuvos rinktinę. Artėja naujas atrankos ciklas, jau visai ne už kalnų ir burtai. Ko iš jų tikiesi? Ar yra rinktinė, prieš kurią labai norėtum pažaisti?
– Aš nesu mėgėjas prognozuoti, mums lengvų grupių niekada nebūna. Viską pamatysime jau išties labai greitai! Su kuo norėčiau pažaisti? Mano svajonė, rungtyniauti su anglais, ypač Anglijoje!
– Australiją ir Lietuvą skiria tikrai didelis atstumas, bet, žinant Darvydą Šerną, tikriausiai tau tai netaps kliūtimi ir toliau vilkėti reprezentacinės ekipos aprangą, jei tik būsi kviečiamas?
– Atstumas tikrai nemažas. Į Pertą keliavau 30 valandų. Vien tik ore, lėktuve praleidau 19 valandų. Vis tik į Lietuvą man visada norisi sugrįžti, o žaisti už savo šalį yra didelė garbė. Jeigu tik bus galimybė, visada važiuosiu.
– Ne paslaptis, jog esi neblogas medžiotojas. Kuo tave tai labiausiai žavi? Australijoje turbūt ginklą teks pamiršti?
– Tai mano mylimiausias hobis. Aš labai myliu gamtą ir medžioklę. Myliu visą medžioklės procesą. Pradėjau medžioti nuo mažens, kadangi mano tėvas senas medžiotojas. Kas mane pažįsta, žino, kad esu maniakas. Šita liga užkrėčiau ir savo labai gerą draugą Vytautą Lukšą. Medžioklėje aš atsipalaiduoju kaip niekur kitur, pasikraunu gerų emocijų. Australijoje medžioti dar tikrai neteko, bet tikiuosi pamedžioti po šio sezono.
– Baltarusijoje įtariant naują afrikinio kiaulių maro židinį, Lietuvoje norima sumažinti šernų populiaciją net dešimt kartų. Akivaizdu, jog medžiotojai turės darbo, neapmaudu, jog būdamas Australijoje prie to nelabai galėsi prisidėti?
– Tai jau patvirtinta ne tik Baltarusijoje, bet ir Lietuvoje. Taip, tai didelė problema. Man labai apmaudu, kad atėjo maras. Tokia medžioklė, kai reikia naikinti, šaudyti šernų pateles niekam nėra maloni.