Turkija D. Šernui pažįstama šalis – čia jis prieš porą metų kartu su Žydrūnu Karčemarsku gynė „Gaziantepspor“ garbę. Nuo šių metų pradžios jis „Alanyaspor“ kareivis – komandos, kuri Turkijos pirmoje lygoje yra trečia, tačiau nuo lyderio atsilieka vos dviem taškais.
„Antrasis Turkijos pažinimas kiek kitoks. Tai ne tokia Turkija, kur gyvenau anksčiau. Kurortas, jūra. Viskas daug smagiau. O kalbant apie futbolą, tai skirtumų per daug nematau. Visa organizacija yra paties aukščiausio lygio“, – portalui futbolas.lt iš Turkijos pasakojo D.Šernas.
Į „Žalgirį“ dėl galimybės žaisti prieš pusmetį grįžęs puolėjas Alanijoje iš naujo turi įrodinėti savo vertę. Tą daryti apsunkina komandos rezultatai – ji laimi, o lietuvio pagrindinis oponentas dėl vietos aikštėje muša įvarčius.
„Kalbos nėra, kad sunku. Kiekvienas futbolininkas nori žaisti. Aš ne išimtis. Atvykau po gero sezono, pasitikintis savimi. Per treniruotes rodau viską, kas įmanoma. Dirbu daug. Belieka laukti. Kito pasirinkimo neturiu“, – pasakojo D. Šernas.
– Darvydai, daug pasirinkimų turėjote prieš grįždamas į Turkiją?
– Užtektinai. Kalbant apie rimtesnius, tai buvo galimybė vykti į Lenkiją. Aš lyg ir nieko prieš buvau grįžti į šią šalį, bet netenkino tai, kad komanda velkasi turnyro lentelės apačioje, o ir sąlygos buvo prastesnės.
– Galite papasakoti, kas yra antras pagal pajėgumą Turkijos divizionas?
– Dar per trumpai esu šioje lygoje, kad galėčiau vertinti, kad žaisti moka – tai faktas. Kelios komandos išsiskiria tikrai didžiuliais biudžetais ir labai geromis sąlygomis. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį. Savaitgalį vyksime į Adaną. Mes su jais konkuruojame dėl trečios vietos, tai jau dabar išparduoti visi dvidešimt tūkstančių bilietų
– O kaip būna jūsų namų rungtynėse?
– Alanijoje yra pastatyta nauja penkiolikos tūkstančių vietų arena. Ji nebūna pilna, tačiau pusė būna visada. Žinote, Turkijos sirgalių pajėgumą. Jie tikrai labai geri.
– Kaip manote, kodėl treneris nemato jūsų aikštėje?
– Sunku pasakyti, kodėl nežaidžiu. Treneris turi savo viziją, mato kaip turi būti, o aš laukiu savo šanso.
– Ruošiate save, kad neatsitiktų taip, jog gaunate šansą ir paprasčiausiai perdegate?
– Mano jau ne toks amžius, kad perdegčiau. Juk senokai man ne aštuoniolika. Esu pasiruošęs išlaukti. Fiziškai jaučiuosi neblogai. Dirbu ir laukiu. Svarbiausia daug dirbti, o noro man užtenka. Puolėjui svarbiausia pasitikėjimas savimi.
– O kaip rinktinė? Neteko kalbėti su Edgaru Jankausku?
– Ne. Bet aš to nesureikšminu. Skambučio mieliau sulaukčiau tada, kai bus dalinami kvietimai. Iš tikro tai labiau laukiu, kada žengsiu į aikštę, kada įmušiu įvartį, o ne skambučio.