Po beveik trejų metų darbo Vilniaus „Žalgiryje“ pernai rudenį V. Dambrauskas sulaukė dviejų pasiūlymų iš Latvijos. Juo domėjosi ir šiemet čempionės titulą užsitikrinusi FC „Riga“, kuri pateikė kur kas finansiškai patrauklesnį pasiūlymą.
Tačiau 41-erių lietuvį sužavėjo jaunas, aiškią strategiją, išsilavinusius vadovus turintis RFS klubas, su kuriuo V. Dambrauskas sudarė dvejų metų sutartį.
Už RFS klubo vairo – vos į ketvirtą gyvenimo dešimtį įkopęs statybų ir nekilnojamojo turto projektų kompanijos „LNK Group“ plėtros vadovas, Stockholme ekonomikos mokslus baigęs Maksimas Krivunecas, jo pašonėje klube – jauni, Vakarų Europoje universitetus baigę, finansų sektoriuje patirtį kaupę kolegos, neabejingi populiariausiai pasaulyje sporto šakai.
Lietuvis su šiais žmonėmis nesunkiai rado bendrą kalbą, o po šio sėkmingo sezono neliko abejonių ir dėl kitų metų.
V. Dambrauskas, kuris į pagalbą trenerių štabe pasikvietė kolegą iš „Ekrano“ laikų Marių Skinderį, šiemet buvo pripažintas geriausiu gegužės mėnesio „Virsliga“ pirmenybių treneriu, o RFS liepos pabaigoje po 14-os turų turėjo 9-ių taškų pranašumą prieš artimiausius varžovus.
Tačiau antroji sezono pusė nebuvo tokia sėkminga, trys pralaimėjimai iš eilės leido artimiausiems varžovams – FC „Riga“ ir „Ventspils“ klubams pavyti V. Dambrausko vadovaujamą ekipą. Likus turui iki čempionato finišo titulą užsitikrinusi FC „Riga“ savo sąskaitoje turi 63 taškus.
Priešpaskutiniame ture susitiko dėl sidabro medalių kovojančio RFS ir „Ventspils“ ekipos. Tašku daugiau turėjusi Rygos komanda pergalės atveju būtų užsitikrinti sidabro medalius arba sužaidusi bent lygiosiomis taptų situacijos šeimininke kovoje dėl antros vietos.
Tačiau praėjusį sekmadienį prasta mačo pradžia, praleisti du įvarčiai ir neišnaudotos progos neleido RFS ekipai džiaugtis pergale.
Nors vilčių buvo: antro kėlinio pradžioje šeimininkams pavyko sušvelninti rezultatą, o 68 min. iš aikštės už antrą geltoną kortelę buvo pašalintas varžovų gynėjas. Tačiau skuboti sprendimai, vėjais iššvaistytos galimybės neleido RFS ekipai išplėšti brangaus taško – pralaimėta 1:2.
Likus turui iki „Virsliga“ čempionato pabaigos „Ventspils“ sąskaitoje – 57 taškai, žemiau trečios vietos nebenukrisiantis RFS klubas turi 55 taškus. Paskutiniame ture Ventspilio ekipa svečiuose kovos su „Metta“, o RFS namuose priims FK „Liepaja“ futbolininkus.
Po sekmadienio rungtynių V. Dambrauskas pasidalino mintimis apie šį sezoną, RFS klubą ir darbą Latvijoje, nebuvo užmirštos ir Lietuvos futbolo aktualijos.
– Ką reiškia nuo 2011 m. savo istoriją skaičiuojančiam RFS klubui pirmąkart iškovoti Latvijos lygos medalius ir teisę kitąmet debiutuoti Europos lygos atrankoje?
– Tai buvo svajonė klubui, tiek prezidentui, tiek klubo valdžiai. Klubas tik trejus metus varžosi aukščiausioje lygoje. Pirmais metais buvo šešta vieta, pernai – penkta, šiemet dar liko vienas turas, dar yra galimybių pakilti į antrą vietą, tačiau jau ne mes esame padėties šeimininkai, reikia pagalbos tikėtis iš FK „Metta“ komandos.
Sekmadienio mače reikėjo bent lygiosiomis sužaisti, kad paskutiniame ture patys valdytume savo likimą. Turime nugalėti „Liepaja“ bei tikėtis „Ventspils“ nesėkmės prieš „Metta“.
Tačiau svarbiausias dalykas – patekimas į Europos lygos atranką. Latvijoje 5-6 komandos aršiai kovoja dėl vietų Europoje. Šiemet gal tik „Jelgava“ nedavė tokios konkurencijos.
Džiaugiuosi, kad tą uždavinį pavyko pasiekti kone per pusę sezono, bet metų antra pusė nebuvo tokia, kokios tikėjomės.
Man norėjosi šiek tiek daugiau: ir finale žaisti, ir intrigą čempionate iki pat paskutinio turo išlaikyti.
Mėgstame pagal piniginės storį vertinti klubų galimybes, „Riga“ neturi konkurencijos Latvijoje, mes esame 3-4 klubas pagal biudžeto dydį. Pagal jį ir esame savo vietoje „Virsliga“ čempionate.
– Kas atsitiko vasaros antroje pusėje, kai patirti trys pralaimėjimai iš eilės ir išbarstyta solidi persvara prieš artimiausius konkurentus?
– Kai turėjome tą pranašumą, supratome, kad jį susikrauti padėjo ir sėkmė. Kitos komandos ruošėsi Europos turnyrams, mes koncentravomės tik čempionatui.
Vasaros viduryje pardavėme savo pagrindinį puolėją Šveicarijos klubui „Sion“ (red. – 20-metis Roberts Uldrikis), atsivėrė skylė antroje sezono pusėje.
Netekome aukšto, stipraus puolėjo, o Latvijoje tai yra svarbu, neradome, kas galėtų reguliariai mušti įvarčius ir kaip užlopyti tą spragą.
Pavyzdžiui, čempionės titulą užsitikrinusi FC „Riga“ pelnė daugiau nei 50 įvarčių po standartinių situacijų. Ta tendencija Latvijoje pastebima, kad jei pirmas pelnai įvartį, 90 proc. tikimybė, kad laimėsi rungtynes.
Keletą mačų nusileidome rezultatu 0:1, nors tikrai nežaidėme prasčiau nei varžovai.
Paskutiniame mače „Ventspils“ taip pat nežaidė geriau nei mes. Mes turime progą, neimušame, jų ataka – įvartis į mūsų vartus. Po kelių minučių analogiška situacija – mūsų ataka, pataikome į virpstą, varžovų išpuolis – ir 0:2.
Antrame kėlinyje – vėl daugybė progų, tačiau trūko žaidėjo, kuris galėtų išnaudoti tas situacijas. Žvelgiant į procesą ir žaidimo stilių, mes čempionate pirmaujame pagal pelnytus įvarčius, pagal sukurtas progas, pagal esminius perdavimus. Tai parodo, kad žaidimo sistema veikia, tačiau to paskutinio lietimo, kuris įmuštų kamuolį į vartus, labai trūko.
– Gal pirmoje sezono pusėje varžovai rimtai nevertino RFS kaip komandos, pretenduojančios į čempionų titulą?
– Tai vienas iš aspektų. Iš patirties žinau, kad dalyvaujant Europos turnyre, sezonas skaidosi į dvi dalis: pirmoje pusėje sieki kuo geriau pasiruošti tarptautinėms kovoms, antroje metų pusėje – kova dėl aukščiausių pozicijų vietiniame čempionate.
Galbūt taip, kai kurios komandos pro pirštus žvelgė į mus, netikėjo, kad galime duoti kažkokią konkurenciją. Prieš tai porą metų RFS nestoko ambicijų, tačiau nepavykdavo pasiekti ketvertuko.
Šiemet padarytas labai rimtas žingsnis į priekį, tai augantis klubas, su gana gera infrastrukūra, geromis sąlygomis ir gana pozityviais, labai įdomiais žmonėmis klubo valdyboje, kurie šiuolaikiškai, moderniai žvelgia į futbolą.
Manau, kad kitame sezone būsime tik stipresni.
– Su kokiu klubu iš lietuviško konteksto galėtumėte palyginti RFS klubą pagal jo struktūrą?
– RFS klubo struktūra turi didžiulį potencialą ir dideles galimybes tapti vienu geriausiu, o gal pačiu geriausiu klubu Latvijoje.
Dirbama pagal labai konkretų planą, stengiamasi pritraukti kuo daugiau stiprių asmenybių į klubo valdybą, kuriama gera infrastruktūra.
Turime stadioną, kuriuo naudojamės tik mes bei RFS moterų komanda. Turime savo treniruočių bazę, kur treniruojamės ant natūralios vejos.
Manau, ne vienas ir ne du Lietuvos klubai galėtų to tik pavydėti. Gal tik Marijampolės „Sūduva“ turi tokias pačias sąlygas. Aišku, yra daug niuansų, Latvijoje galioja legionierių limitas, tai treneriui neleidžia laisvai rinktis tų žaidėjų, kurie galėtų padėti komandai.
Latvijos futbolininkų, kurie galėtų sėkmingai žaisti Europoje ir laimėti vietinį čempionatą, kiekis yra ribotas. Manau, klubas darys viską, kad stiprėtų.
Kalbant apie infrastruktūrą, RFS būtų galima lyginti su „Sūduva“. Bet juk žinote, kiek užtruko Marijampolės klubas, kol pasiekė tai, ką turi dabar.
Pamenu, tik išvykęs į Angliją viename bare su škotų sirgaliais stebėjau Glazgo „Celtic“ ir „Sūduvos“ akistatą, kurioje pralaimėjo 1:8. Turėjo praeiti 16 metų, kad „Sūduva“ lietuviškų klubų kontekste sėkmingai žaistų Europos taurėse ir diktuotų sąlygas A lygoje.
RFS turi potencialo tai pasiekti.
– Kokie esminiai Latvijos ir Lietuvos čempionatų skirtumai?
– Kalbant apie žaidimą, Latvijoje daugiau lygesnių komandų, sunkiau laimėti rungtynes. Šiek tiek kitoks žaidžiamas futbolas nei Lietuvoje. A lygoje žaidžiama truputį ramiau, stengiamasi įžaisti kamuolį. Latvijoje daugiau kovos, dvikovų, vyrauja fizine jėga paremtas futbolas.
Lietuvoje per paskutinius keletą metų dirbo treneriai užsieniečiai iš tokių šalių kaip Italija, Portugalija, kurie įnešė savo stilių.
Bet labai didelio skirtumo nėra, gal tik keliais skandalais mažiau (šypsosi).
– Kolega savo straipsnyje rašė apie galimą Edgaro Jankausko pasitraukimą, jūsų nuomone, kas galėtų pakeisti jį šiame poste?
– Pirmas dalykas, leiskime treneriui ramiai pasiruošti likusioms kovoms Europos tautų lygoje. Tada matysime, kaip jis pats elgsis, ar pats nuspręs, ar kažkas kitas federacijoje priims sprendimą.
Stebuklų futbole nebūna. Norime išgerti piliulę, kad neskaudėtų galvos. O į tai, kad joje auglys, kuris spaudžia visą galvą, smegenis, neleidžia galvoti ir dirbti, nenorime žiūrėti.
Norime vėl išgerti tą tabletę, skausmas nuslops iki naujo stratego atėjimo, pirmoms 3-4 rungtynėms, galėsime kurį laiką ramiai pagyventi. Kada ta tabletė nustos veikti, skausmas sugrįš.
– Lietuvoje greičiausiai nebus tokios atomazgos, kuri buvo pernai, kai paskutiniame ture sprendėsi čempionų likimas, ar nenusivylėte dėl to?
– Labai atvirai kalbant, norėjau, kad „Žalgiris“ laimėtų A lygą, susigrąžintų tą titulą. Kaip bebūtų, tai man brangi komanda. Tačiau toks yra futbolas ir sezono gale turnyro lentelė nemeluoja. Juolab „Žalgiris“ labai silpnai žaidė sezono pradžioje, „Sūduva“ susikrovė taškų atsargą.
Bet vienu metu „Žalgiris“ taip įsibėgėjo, kad atrodė, jog „Sūduvai“ bus labai sunku jį sustabdyti.
Bet Marijampolės ekipa atrado savų resursų, „Žalgiriui“ keliose rungtynėse nepasisekė, kažkur nepavyko. Taip, galima kalbėti, kad paskutinėse rungtynėse Klaipėdos „Atlantas“ žygdarbį atliko, tačiau futbole būna tokių dienų, kai kamuolys, atrodo, niekaip nekrenta į vartus.
Kartais futbolo dievai – visiškai nesuprantami.
– Ar pradžiugino „Panevėžio“ triumfas Pirmoje lygoje?
– Žinoma, taip. Norėtųsi, kad klubas perimtų seną vardą, Panevėžys yra „Ekranas“, „Ekranas“ yra Panevėžys.
Tokia istorija, kad nutrūko „Ekrano“ egzistencija, tačiau manau, kad naujas klubas turėtų perimti „Ekrano“ vardą. Ir kuo anksčiau tą padarys, tuo geriau.
Kuo greičiau tai bus padaryta, tuo bus vieningesnė futbolo bendruomenė. Klubui reikia gerbėjų, o gerbėjams reikia to seno vardo, kad vaikus auklėtų „Ekrano“ dvasia.
Lietuvos futbole tų tradicijų ir stiprių vardų nėra tiek daug, kad galėtume jais lengvai mėtytis. Noriu tik pasveikinti „Panevėžį“, kuris pateko į A lygą ir linkiu, kad kuo greičiau į šalies futbolo žemėlapį sugrįžtų „Ekrano“ vardas.
„Virsliga“ pirmenybių rikiuotė (vieta, komanda, rungtynės, pergalės, lygiosios, pralaimėjimai, įvarčių santykis, taškai):
| 1. | Riga FC | 27 | 20 | 3 | 4 | 41:12 | 63 |
| 2. | Ventspils | 27 | 17 | 6 | 4 | 50:21 | 57 |
| 3. | RFS | 27 | 18 | 1 | 8 | 57:22 | 55 |
| 4. | FK Liepaja | 27 | 14 | 6 | 7 | 45:25 | 48 |
| 5. | Spartaks | 27 | 12 | 5 | 10 | 44:33 | 41 |
| 6. | Jelgava | 27 | 6 | 3 | 18 | 19:47 | 21 |
| 7. | Metta/LU | 27 | 5 | 4 | 18 | 23:48 | 19 |
| 8. | Valmiera | 27 | 1 | 2 | 24 | 21:92 | 5 |
Rezultatyviausias čempionato žaidėjas – „Jonavos“ klube pernai žaidęs Maksimas Marusičius – 14 įvarčių (RFS).