Dviejų komandų, besidalinančių Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadionu, derbį formaliai svečiuose žaidęs „Žalgiris“ laimėjo 1:0.
Nors Lietuvos vicečempionai dominavo aikštėje ir turėjo virtinę progų, paversti įvarčiu pavyko vienintelę iš jų – po Tomašo Šimkovičiaus perdavimo 13-ą min. tiksliai smūgiavo Liviu Antalis.
Nepaisant greito įvarčio, kūryba toliau vyko tik „Trakų“ aikštės pusėje, bet antro įvarčio žalgiriečiai taip ir nepasiekė, o jų treneris galėjo atsipalaiduoti tik po finalinio teisėjo švilpuko.
„Šiandienos rungtynės buvo tarsi visas ligšiolinis sezonas. Turėjome daug galimybių, bet teko vargti iki galo, buvo įtampos – tokioje ne komforto, ieškojimų zonoje esu nuo pat sezono pradžios, – prisipažino A. Skarbalius. – Todėl mačui pasibaigus kilo didžiulis džiaugsmingų emocijų pliūpsnis, rūbinėje vyrukai taip pat buvo labai laimingi. Dar ir picų po rungtynių gavo. Dėl jų labiausiai džiaugiuosi.“
Šeštadienį jis jau matė tokį „Žalgirį“, apie kokį kalbėjo praėjusį rudenį tapęs komandos vyriausiuoju treneriu.
Vilniečiai spaudė varžovus po visą aikštę ir, pasak trenerio, visiškai valdė žaidimą.
„Ypač pirmame kėlinyje pavyko įgyvendinti mūsų žaidimo planą. Antrame sekėsi nebe taip gerai, karštis padarė savo, bet vis tiek neklydome gindamiesi ir apsaugojome savo vartus“, – patenkintas buvo A. Skarbalius.
Kol jo auklėtiniai pavasarį pratinosi prie naujų nurodymų, „Žalgiris“ išbarstė nemažai taškų – nuo į priekį pabėgusios Marijampolės „Sūduvos“ antroje vietoje žengiantį sostinės klubą skiria 8 taškai.
Keista, kad „Žalgiris“ – 2013-2016 metais Lietuvoje lygių neturėjusi komanda – šiame A lygos sezone sužaidus jau 13 turų tik antrą kartą laimėjo dvejas rungtynes iš eilės.
A. Skarbalius atviravo, kad jautė spaudimą dėl banguojančių rezultatų. Nors ir ne tokį stiprų kaip 2013 metais, kai dar vadovavo „Brondby“ ekipai – tuo metu tituluočiausiai Danijoje, bet dėl finansinės krizės vos neiškritusiai į žemesnį divizioną.
„Žinoma, kad darbo „Žalgiryje“ pradžia man buvo sunki. Esmė čia net ne spaudos kritika, keliami klausimai. Tai – natūrali reakcija esant nepatenkinamai situacijai, be to, nesakyčiau, kad Lietuvoje futbolui skiriamas didžiulis dėmesys. Šiuo aspektu, čia lengviau nei Danijoje – gali labiau koncentruotis į savo darbą, o ne šimtui žmonių per dieną atsakinėti, kodėl vėl pralaimėjome.
2013 metais turėjau sunkų periodą, kai „Brondby“ laikėsi paskutinėje vietoje. Pro duris į lauką negalėdavau išeiti. Tačiau vis tiek norėjau futbolo – matyt esu toks tipas. Ir „Žalgiryje“ kiekviena diena – kaip vaikščiojimas ašmenimis. Bet kai eini treniruoti komandos tokiame lygyje, pats žinai, kas tavęs laukia, niekas juk neverčia“, – kalbėjo A. Skarbalius.
Specialistas pasidalino ir keliais metodais, kaip susidoroti su įtampa trenerio darbe – vieną naują jis išbandė ir pradėjęs dirbti Vilniuje.
„Kai sunku, gali atsigulti ir numirti. Arba gali kovoti. Pozityvus, konstruktyvus mąstymas yra mano asmenybės pamatas. Žaidėjai visada žiūri į trenerį, todėl labai svarbu jiems duoti naujų emocijų – tarsi daryti dirbtinį kvėpavimą. Todėl turi pats kiekvieną dieną „pasikrauti“ energijos. Metams bėgant išmokau, kaip tai daryti – pavyzdžiui, mėgstu gaminti maistą, Vilniuje pradėjau žaisti golfą“, – aiškino „Žalgirio“ strategas.
O po pergalės prieš „Trakus“ jis visai komandai įkraus teigiamos energijos prie namų pasistatęs kepsninę – šeštadienį vakare ir žaidėjai, ir treneriai, ir kitas klubo personalas renkasi švęsti A. Skarbaliaus jubiliejaus.
„Jau ryte atsibudęs už lango radau balionų, šampano – tai draugai siurprizą padarė. Bet aš šį vakarą pasirinkau būti su „Žalgirio“ kolektyvu. Mes esame viena šeima, šiandien jie man patys artimiausi žmonės. Namuose visiems ruošiu kepsnių, bus ir alaus, nes rytoj – laisva diena. O su savo tėvais Kaune ir vaikais Danijoje atšvęsiu pagal grafiką, planas yra sudarytas“, – šypsojosi buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės gynėjas, didžiąją žaidėjo ir trenerio karjeros dalį praleidęs Danijoje.
