2010-aisiais buvau pripažintas geriausiu Lietuvoje rungtyniaujančiu futbolininku.
Prabėgus trejiems metams, aš stovėjau visiškai vienas Kinijos Gujango miesto oro uoste – be telefono, nemokėdamas kinų kalbos, nerasdamas, kas kalba angliškai, matydamas badymą pirštais ir neturėdamas plano, ką daryti toliau.
Tačiau čia tik istorijos pradžia...
2013 m. vasaris. Po karjeros etapo Baltarusijoje neturėjau jokių pasiūlymų. Vieną dieną paskambino draugas iš Kinijos Taavi Rahnas, su kuriuo kartu žaidėme Panevėžio „Ekrano“ klube.
Jis jau antrus metus rungtyniavo Kinijoje. Paklausė, kaip man sekasi, ką veikiu. Atsakiau, jog esu laisvas ir laukiu pasiūlymų. Jis iškart pasiteiravo, ar mane domintų galimybė išmėginti jėgas Kinijoje. Kadangi neturėjau kitų variantų, pagalvojau: „Koks skirtumas, neturiu ko prarasti“. Buvau nusivylęs savo situacija, tad pabandyti laimę buvo ir principo reikalas.
Taavi man paaiškino, jog agentūra Kinijoje paprašys atsiųsti CV ir pažiūrės, ar toks žaidėjas kaip aš juos domina. Jeigu domina, jie greitai padaro vizą ir suranda klubą. Per kelias savaites agentūra pranešė, kad nori, jog atvykčiau. Pasidariau vizą per kinų Naujųjų metų laikotarpį, todėl viskas užtruko, nes tuo laikotarpiu Kinijoje daug kas nedirba.
Išvykau vasario viduryje. Kelionė nebuvo lengva, teko skristi per Maskvą į Pekiną, o iš ten į Guizhou provincijos Gujango miestą. Komanda, kuri manimi susidomėjo, vadinosi Guizhou „Zhicheng“.
Dabar ji yra pakeitusi pavadinimą, o tuo metu kaip tik buvo iš trečios pagal pajėgumą Kinijos lygos patekusi į antrą.
Keliavau parą. Kai dabar pagalvoju, tai buvo visiškas niekis, palyginti su tuo, kas manęs laukė po to. Atskridus į Gujangą mane turėjo pasitikti agentūros atstovas, bet apsižvalgęs niekur neišvydau žmogaus su lentele ir mano vardu ar pavarde. Žiūrėjau ir vienaip, ir kitaip, bet nieko. Keista.
Pamaniau, kad gal vėluoja, todėl laukiau, bet laikas bėgo ir niekas nesikeitė. Stovėjau vienas, nepažįstamoje didelėje šalyje ir dar su neveikiančiu telefonu. Jį buvau įsigijęs viename lietuviškame salone, bet tik atvykęs supratau, kad šitas mano pirkinys – visiškai bevertis.
Ėmiau svarstyti, kaip išsisukti iš tokios padėties. Vaikščiojau pro visas prabangiausias oro uosto parduotuves, tikėdamasis, kad kas nors kalbės angliškai. Naivu. Nei „Hugo Boss“, nei kitur manęs nesuprato. Susiradau oro uoste esantį policijos postą, bandžiau aiškinti situaciją, bet žinote, ką gavau atgal? Tik badymą pirštais ir juoką.
Angliškai niekas nekalbėjo. O dar ir baltaodį turbūt retas kuris buvo matęs.
Apėjęs visą oro uostą atsisėdau „McDonalds“ restorane ir pradėjau galvoti, ką toliau daryti, kaip prisijungti prie interneto. Niekas man nepadėjo. Blaškiausi, klausinėjau visų iš eilės.
Rezultatas....Na, nebuvo jokio rezultato. Su savimi turėjau tik dolerius, bet neradau jokios keityklos, o bankomatai taip pat į mano korteles nereagavo. Kaip vėliau paaiškėjo, keityklos oro uoste tiesiog nebuvo. Beviltiška.
Tokiose situacijose viskas priklauso nuo charakterio, aš visą šį nesusipratimą priėmiau kaip tam tikrą „ekstrymą“. Vaikščiojau su šypsena ir visai gera nuotaika. Juk žinojau, kad niekas nepagrobs. Nejaučiau panikos, tiesiog ėmė juokas. Iš visų situacijų gali surasti išeitį. Nebuvo pykčio, nes žinojau, kad į tokią avantiūrą leidausi pats.
Po dar vieno turo po oro uostą, grįžau į „McDonald‘s“. Prisimenu, atsisėdau ir atbėgo kažkoks kinas su jauna mergina. Nemeluoju, iki tol gal šimtas mano apklaustų žmonių nekalbėjo angliškai. Laimei, vienas vaikinas surado angliškai kalbančią vietinę ir atvedė ją pas mane.
Aišku, jos kalbos žinios nebuvo įspūdingos, kalbėjo taip, kad supratau gal tik 20 procentų, bet to pakako. Ji prijungė man internetą, o parodžius agento Chang Li kontaktus pavyko susisiekti ir su juo.
Susiskambinome per „Skype“. Pasirodo, jis sumaišė mano atvykimo datą ir tikėjosi, kad atskrisiu tik po paros. Paaiškėjo, kad jis apskritai šiuo metu yra Honkonge.
Pažadėjo, kad atskris artimiausiu lėktuvu, tad man oro uoste teko laukti gal kokias septynias valandas. Gerai, kad merginos paprašė, kad ši man padėtų ir pasirūpintų, jog turėčiau internetą. Mergina nupirko man tiek maisto, tiek reikalingus interneto kodus. Laiką prastūmiau internetu kalbėdamas su draugais.
Laikas slinko lėtai, bet galų gale sulaukiau agento. „Sugrybavo“, bet bent jau atvyko. Pasisveikinome, jis atsiprašė. Maniau, kad dabar važiuosime į viešbutį, bet manęs laukė dar vienas siurprizas. Buvo paaiškinta, kad turime palaukti dar vieno futbolininko, kuris važiuos kartu. Palaukti? Palaukti dar šešias ar septynias valandas...
Manęs ši mintis tikrai nežavėjo. Keliavau parą, blaškiausi oro uoste ir dar turėjau laukti. Paaiškinau tai agentui ir pasakiau, kad duotų adresą, o aš nuvažiuosiu taksi ar autobusu. Atsakymas buvo neigiamas. Man buvo paaiškinta: „Neįmanoma“. Privalau laukti ir važiuoti kartu. Nežinau, ar bijojo, kad pasiklysiu, ar kitos priežastys. Realiausias variantas, kad jis turėjo būti su manimi ir negalėjo paleisti vieno.
Aš esu kantrus, bet tą akimirka dingo bet koks entuziazmas. Kilo įvairių minčių.
Agentas buvo iš Pietų Korėjos, bet gerai kalbėjo angliškai. Nupirko man pavalgyti, pasirūpino viskuo, ko tik prašiau. Na, tik adreso nedavė.
Turėjom daug laiko, todėl kalbėjomės. Jis papasakojo daugybę man negirdėtų dalykų apie Kinijos futbolą, lygas, čempionatą, įvairius niuansus. Buvo įdomu pasiklausyti ir susidaryti tikslesnį įspūdį apie tai, kas manęs laukia. Pavyzdžiui, tuo metu ten būdavo normalu, kad į peržiūrą atvyksta kokių 12 žaidėjų ir tą pačią dieną nelieka nė vieno. Futbolo perėjimai ten didžiuliai, kaip ir pati Kinija.
Galų gale sulaukus žaidėjo pagaliau palikome oro uostą.
Jaučiausi visiškai be jėgų, bet laukė dar kelių valandų kelionė į kalnus, kur įsikūrusi komanda. Važiavome ne pro patį Gujango centrą, bet viskas buvo ir taip aišku. Milijoninis miestas, daug lempučių, daug žmonių. Kaip per filmus.
Pravažiavus miestą po kurio laiko pradėjo keistis vaizdai. Prasidėjo įvairūs kaimai, kalnai, gamta tikrai graži. Pasiekus kelionės tikslą viešbutis nepasirodė labai naujas, bet sąlygos normalios. Važiuojant agentas pasakė, jog visa komanda gyvena šiame viešbutyje kalnuose, tačiau legionieriai turi išskirtines sąlygas.
Klubas jiems suteikia galimybę gyventi atskirai mieste ir kiekvieną dieną juos vežioja į treniruotes. Į vieną pusę kelionė užtrunka beveik pusantros valandos. Apskritai užsieniečiai Kinijos futbole turi ypatingą statusą – jų didesni atlyginimai, laisvesnis gyvenimo būdas, iš jų mažiau reikalaujama treniruotėse. Bet kas keisčiausia, kad vietiniai žaidėjai į tai normaliai reaguoja ir neparodo nė menkiausio nepasitenkinimo savo statusu.
Antroje lygoje tuo metu galėjo žaisti trys legionieriai. Politika tokia, kad įprastai tai būna vidurio gynėjas, vidurio saugas ir puolėjas. Gynėjas ir puolėjas privalo būti aukšti.
Atvykus į viešbutį, kitas žaidėjas iš Kroatijos įsikūrė vienas atskirame kambaryje. Jis jau turėjo sutartį. Man teko gyventi viename kambaryje kartu su agentu Chang Li. Pasirodė keista, nes visame viešbutyje gyveno tik mūsų komanda, o laisvų kambarių tikrai buvo dar ne vienas.
Paklausiau jo, ar nebūtų patogiau gyventi atskirai, bet jis atsakė, kad turi būti šalia ir manimi tinkamai pasirūpinti. Pagūžčiojau pečiais ir konstatavau faktą, kad turėsiu kambario draugą - agentą. Sakykim taip, įdomi patirtis.
Kelionė mane išvargino, todėl užmigau labai greitai. Spėkite, ar pavyko tinkamai pailsėti?
Atspėjote. Nepavyko. Atsikėliau labai anksti nuo sklindančių keistų garsų. Apsidairiau, o mano „agentas-kambario draugas“ atsiklaupęs priešais langą, pro kurį matosi didžiulis ežeras, dainavo kiniškas dainas.
Paprašiau, kad išeitų ir dainuotų balkone, leistų man dar pamiegoti, bet jis tik linkčiojo galva ir toliau sau dainavo. Dainavo, dainavo, o aš tik prašiau, kad liautųsi. Atsakymą gavau tik vieną: „Vis tiek tuoj reikės keltis ir eiti“.
Įdomus pirmas rytas su kiniškomis dainomis. Atrodė, kad mane pažadino pusę trijų nakties. Buvau visiškai išsekęs, o laukė treniruotė. Prašiau, kad leistų pailsėti, apsiprasti prie laiko skirtumo. Ir vėl gavau neigiamą atsakymą.
„Reikia pasirodyti treneriams, o paskui galėsi miegoti“, - teištarė Chang Li.
Ir čia buvo tik pirma diena Kinijoje, o jų laukė dar daugiau. Bet apie tai – jau antroje dalyje.