Artėjant šioms rungtynėms vyriausiasis komandos treneris Edgaras Jankauskas lankėsi „Žinių radijuje“, kur dalyvavo Marijono Mikutavičiaus rengiamoje laidoje.
Buvęs futbolininkas su radijo klausytojais pasidalino mintimis apie atrankos ciklo pradžią, mūsų šalies futbolininkų galimybes, į rinktinę įvestas naujoves, trenerio įtaką bei nacionalinį stadioną.
Atrankos pradžia. „Atrankos ciklo pradžią būtų galima vertinti dvejopai. Aišku, apetitas kyla bevalgant, tačiau žinant su kokiais varžovais teko susidurti ir kokios problemos slegia Lietuvos futbolą daugelį metų, mes neturime teisės būti nepatenkinti dabartiniu mūsų rezultatu – nei taškų atžvilgiu, nei paties žaidimo.
Mes pradėjome mušti įvarčius, pradėjome konstruoti žaidimą. Labiausiai džiugina sirgalių reakcijos ir teigiami atsiliepimai. Tikiuosi, kad ir toliau eisime tokia kryptimi.“
Stipresni čempionatai. „Aš manau, kad stipriai atsiliekame. Pati rungtynių sudėtis, intensyvumo lygis ir fizinių išteklių reikalavimai yra daug mažesni nei kitur. Lyginant A lygą su, pavyzdžiui, Anglijos „Championship“ pirmenybėmis, skirtumas yra labai aiškus. Logiškai peršasi išvada, kad futbolininkas, kuris kiekvieną savaitgalį žaidžia intensyvias rungtynes, prie to yra pripratęs. Jei mūsiškiai papultų į tokias lygas, jie tikrai galėtų ten žaisti.
Kitas klausimas yra, kaip ten papulti? Manau, kad būtent geri pasirodymai Lietuvos rinktinėje yra kelias į stiprias lygas, kuriose mes norime matyti savo futbolininkus. Mūsų futbolininkai turi važiuoti į kitus čempionatus, kurie yra stipresni ir, tiesą sakant, įdomesni. Vietiniame čempionate žaidžiantys žaidėjai tiesiog nepatempia rungtynių intensyvumo. Mūsų žaidėjai atiduoda visas jėgas ir aš dėl to labai džiaugiuosi.“
Naujovės. „Naujas treneris į komandą atėjęs labai didelių permainų neįneša. Visų pirma, mano tikslas buvo išugdyti futbolininkų pasitikėjimą savimi. Tą galima pasakyti arba parodyti. Būtent todėl daug dėmesio skiriame vaizdo peržiūroms, rengiame susirinkimus, per kuriuos parodome, kad mūsų futbolininkai daro gerus dalykus, parodome jų klaidas.
Kai kurie futbolininkai tokią informaciją labai greitai sugeria ir klaidas taiso dar treniruočių metu. Kitiems laiko reikia daugiau, tačiau visi po truputį tobulėja. Manau, kad man ir mano asistentams pavyko tą padaryti ir žaidėjai tiki, kad tos peržiūros jiems padeda. Tikiu, kad šios mažos detalės duoda labai daug naudos.“
Trenerio įtaka. „Lyginant krepšinį su futbolu ir žvelgiant į trenerio darbą, futbole treneris turėtų būti vertinamas pagal darbą, kurį atliko prieš rungtynes, nes čia mes neturime privilegijų imti minutės pertraukėlių, neturime galimybių keisti futbolininkus kas minutę.
Futbole savo žaidėjams perduoti informaciją dažniausiai turi gestais, nes kitame aikštės gale esantis tavęs negirdės. Nerašytos futbolo taisyklės. Daug ką lemia trenerio santykiai su žaidėjais, su vadovais ir su spauda.
Kartais kažkuris iš šių faktorių gali nesuveikti ir pasekmės gali būti labai liūdnos. Deja, ne nuo trenerio viskas priklauso. Sporte laimi komanda, o pralaimi treneris.“
Stadionas. „Stadiono reikia vienareikšmiškai, nes greičiausiai esame vienintelė šalis pasaulyje, kuri neturi nacionalinio stadiono. Esu buvęs šalyse, kur buvo vos pasibaigęs karas, tačiau jos turi stadionus. Pakistane, Albanijoje – visur yra stadionai.
Aš matau, kaip stengiasi mūsų federacija. Ji žengia link to. Žinoma, žmonės taip pat turi suprasti, kad stadiono pastatymas neduos rezultatų aikštėje, tačiau to reikia. Stadionas automatiškai pritraukia sirgalius.
Kitas pavyzdys yra toks, kad atvažiavę anglai patys sau pasidaro langus ir kuria anekdotus. Tai nedaro garbės nei komandai, nei mūsų valdžiai. Ir dėl to man yra labai keista, nes apie tai yra kalbama metai iš metų, o žmonės, kurie turi galią pajudinti šiuos reikalus, nieko nedaro.“