Jo nuomone, lietuviai pasaulio čempionato atrankos dvikovoje „Wembley“ stadione atsirėmė į savo galimybių ribas.

„Nematau priežasčių, kodėl nuotaikos turėtų būti labai blogos. Tai, ką galėjo, futbolininkai aikštėje ir padarė. Žaviuosi vyrų atsidavimu, sugebėjimu atiduoti daugiau jėgų nei turėjo. Pusė komandos nubėgo daugiau nei po 13 ar 14 kilometrų. Prisiversti tiek bėgti reikia ypatingų pastangų. O juk buvo sunku – labai daug žaidėme be kamuolio, nuo pat pradžių patekome po anglų spaustuvu.

Manau, šios rungtynės mums davė labai daug naudos. Pamatėme, kad nusikratę spaudimo galime kurti. To ir prašėme žaidėjų – nebijoti praleisti įvarčių, nesusigūžti, jei kas nors nepasisekė. Žaidėjai taip ir elgėsi. O toliau jau yra realybė. Neturėjau teisės kelti balso po rungtynių. Žinoma, noriu laimėti kiekvienas rungtynes, bet yra objektyvios ribos. Prieš mus žaidė stipriausia grupės komanda“, – kalbėjo Lietuvos rinktinės treneris.

– Kuo lietuviai apsunkino gyvenimą anglams? – paklausėme E. Jankausko

– Manau, kartais juos nustebindavome. Norėjau, jog perėmus kamuolį visos grandys judėtų į priekį sinchronizuotai, kad iškart neatiduotume kamuolio atgal. Tai kainavo labai daug fizinių jėgų. O pradžioje koją kišo psichologija, prarasdavome kamuolį lygioje vietoje.

– Vis dėlto Anglijos ekipą jūsų auklėtiniai dažniausiai pasitikdavo ties vidurio linija, buvo varžovų atakų, kuomet į paskutinę gynybos liniją prie savų vartų sustodavo net septyni žaidėjai.

– Tokias situacijas padiktuoja priešininko meistriškumas. Kuo jis didesnis, tuo arčiau savo vartų atsiduria didžioji dalis žaidėjų. Vis dėlto gynybos planą komanda realizavo sėkmingai. Krašto saugai padėjo gynybos grandžiai. Žinojome, kaip „aukštai“ kyla anglų krašto gynėjai, nenorėjome, kad juos pasitiktų mūsų krašto gynėjai, nes tuomet būtų atsivėrę dideli tarpai tarp jų ir vidurio gynėjų. Saugai turėjo atlikti daug juodo darbo. Ir Arvydas Novikovas, ir Fedoras Černychas tai darė labai tvarkingai.

– Kas atsitiko A. Novikovui ir Artūrui Žulpai?

– Arvydas į rinktinės stovyklą atvažiavo jau turėdamas nusiskundimų dėl sveikatos. Kokių? Kažkas atsitiko treniruotės metu klube, matyt jam dar sunku grįžti į varžybų ritmą. O A. Žulpai plyšo čiurnos raiščiai. Čia mes net turėjome sąlygas iškart padaryti kojos nuotrauką – deja, jis iškrito iš rikiuotės ilgesniam laikui.

– Sutiktumėte, kad patys anglai šįkart mažiau veržėsi į priekį nei prieš dvejus metus, kai Lietuvos rinktinė Londone buvo sutriuškinta 0:4?

– Reikėtų gerai pagalvoti, kad nepasakyčiau bet ko. Aš manau, kad anglai parodė savo lygį. Pasakysiu, kad jie mane net nustebino: netikėjau, jog jų atakuojančių žaidėjų blokas yra toks techniškas, toks galingas. Turbūt neverta išskirti nė vieno konkretaus futbolininko – kurį beimtum, aukščiausia klasė. Net nežiūrint į amžių – vienam buvo 20 metų, kitam – 34-eri.


– Minėjote realybės lubas. Kalbant tiesiai šviesiai, realybė tokia, kad Lietuva įveikti Angliją neturi galimybių?

(juokiasi – DELFI) Na, net nežinau, ką atsakyti. Viskas futbole įmanoma, prieš rungtynes mes tikrai tikėjome, dirbome ne tam, kad praleistume kuo mažiau įvarčių. Aš tiesiog nenorėjau, kad būtume komanda, kuri žaidžia iki pirmo praleisto įvarčio, o tuomet pradeda skaičiuoti laiką iki rungtynių pabaigos.

Jeigu matėte, net ir atsilikdami 0:2 mačo pabaigoje žaidėjai bėgo į priekį, nors jau atrodė esantys netoli sugriuvimo. Noro, valios buvo. O meistriškumas – jau kitas dalykas. Vertinant jį, būtų neteisinga, jei mes šiandien būtume kažkokiu būdu pasiekę pergalę. Jei kalbėsime apie žaidėjų paruošimo galimybes, sąlygas, su anglais esame kitose galaktikose. Bet vis tiek turime juos vytis. Nors reikia daug kantrybės, kartais atsiremiame į nevilties sieną.