Šiuo metu 40-metis M. Savėnas užima vienos Daugpilio futbolo mokyklos sporto direktoriaus pareigas, tačiau aktyviai seka Pirmos lygos batalijas ir, žinoma, nepraleidžia „Ekrano“ rungtynių.
– Kaip gimė pravardė „Bosas“?
– Kartą vykome į stovyklą Kuršėnuose ir vyresnieji juokaudami pradėjo mane vadinti „Bosu“ ir „Bosiuku“. Žinote, autobusai, kelionės, rungtynės, paaugliai, taip ir „prilipo“ ta pravardė, už kurią po to teko ir atstovėti.
– Lietuvos nacionalinėje rinktinėje sužaidėte 38 rungtynės ir pelnėte 5 įvarčius. Kuris įvartis buvo įsimintimiausias?
– Praktiškai visus juos atsimenu, nes jų nebuvo daug. Galbūt daugiau emocijų buvo rungtynėse prieš Ukrainą, kadangi, ten rungtyniavo tokie žaidėjai kaip Andriy Ševčenko, Dmytro Chygrynskiy, Anatoliy Tymoščiuk ir mums pavyko juos nugalėti rezultatu 2:0. Tose rungtynėse aš įmušiau pirmąjį mačo įvartį. Ganėtinai gerai įstrigęs šis momentas ir dėl to, jog tenka ir dabar dirbti su ukrainiečiais, o šie prisimena, jog mušiau įvartį „nuskriausdamas“ jų rinktinę.
– Italai 2006 metais tapo pasaulio čempionais, o pirmose rungtynėse po iškovoto titulo susitiko su Lietuva. Tada Neapolyje sensacingai sužaidėte lygiosiomis 1:1. Pačiam rungtynes teko pradėti nuo pradžių: kokie prisiminimai iš rungtynių?
– Vienos įspūdingiausių gyvenimo momentų, kurį atsimenu. Žinant jų kultūrą, pasitiko tūkstančiai žmonių rėkdami, jog pralaimėsime sausai. Atvykome į Diego Armando Maradona stadioną su legendinės „Saller“ firmos treningais, tarpusavyje juokavome, kad atrodome lyg „kaimietukai“. Tuo metu naujai iškepti pasaulio čempionai atvyko su kostiumais, akiniai nuo saulės, stilingi krepšiai. Tikėjosi, jog pervažiuos volu mus.
Prieš pat rungtynių pradžią buvo didelė šventė: pristatyta ir aplink stadioną apvežta pasaulio čempionų taurė. Tačiau mes norėjome pagadinti italams šventę. Mūsų kolektyvas tuo metu buvo labai geras: nors ir žinojome, kad bus be galo sunku, tačiau stojome į mūšį, pelnėme įvarti pirmieji ir sugadinome šventę italams.
– Rungtyniavote atakuojančiu saugu ir per 313 oficialių rungtynių pelnėte net 115 įvarčių. Tai yra kone puolėjo statistika: koks yra tikras pelnytų įvarčių receptas?
– Kiekvienas metais turėjau tikslą – pagerinti rezultatyvių perdavimų ir ivarčių skaičių nei turėjau praėjusį sezoną. Anksčiau neskaičiavo rezultatyvių perdavimų, gaila, šie skaičiai būtų dar didesni, nes norėjau perdavimais „maitinti“ ir komandos draugus. Gal dėl to ir pavyko.
– Koks žmogus turėjo didžiausią įtaką Manto Savėno futbolo kelyje?
– Tėtis. Jis žaidė futbolą už „Ekrano“ B komandą. Į pirmą komandą jam patekti nepavyko, o jis sakydavo, jog „vaikai turi aplenkti tėvus“. Taip jau gavosi, kad pavyko aplenkti ir vėliau įvyko momentas, kuomet patekau į „Ekrano“ pagrindinę komandą.
Tų laikų „Ekrano“ vadovybė kiekvienais metais atrasdavo būdų išspausti maksimumą. Gal sakyčiau Virginijus Liubšys, Albertas Klimavičius, administracija, Valdemaras Šteinas ir kiti kiekvienais metais neleisdavo man užmigti ant laurų ir stengdavausi atiduoti maksimumą. Su „Ekranu“ viskas buvo labai gerai, bet aš pats norėjau daugiau, o šis klubas man tapo tramplinu į kitus klubus.
– Geriausias futbolininkas prieš kurį teko rungtyniauti? Kuo jis išsiskyrė?
– Pradėkime nuo Italijos. Teko rungtyniauti prieš Gennaro Gattuso. Per televizorių jie atrodo tokie dideli, o pasirodo – tokie pat žmonės kaip ir mes. Kalbant apie G. Gattuso, tai įsiminė jo kovingumas ir pastovus kontakto davimas varžovui. Jis galbūt nebuvo pats talentingiausias futbolininkas, bet kalbant apie kovą ir charakterį, jis buvo išskirtinis. 2006 metais teko susidurti su Luka Modričiumi.
Tuomet jis dar nebuvo tas Luka, kurį mes žinome dabar, bet jau tuomet buvo galima matyti jo milžinišką potencialą. Teko žaisti vienas prieš vieną. Po dvikovos Panevėžyje kilo abejonių, ką aš veiksiu užsienyje, kai ten tokio lygio žaidėjai.
Nors Panevėžyje L. Modričius susitvarkė su manimi, tačiau iš draugų nuogirdų, Zagrebe aš jį „paėmiau“. Taip pat teko rungtyniauti prieš N’Golo Kante. Atrodo jauti, kad galiu prieš juos rungtyniauti, bet kuomet susiduri su jais, supranti, jog dar reikia labai daug dirbti.
– Komandos draugas, su kuriuo geriausiai rasdavote ryšį ir turėdavote gerą „chemiją“ aikštėje?
– Aurimas Kučys – „Ekrano“ legenda. Tas ryšys atsirado nuo Tado Butrimo (trenerio) laikų. Mes su Aurimu kartu žaisdavome vienoje sudėtyje tiek salėje, tiek lauke. Pakliuvus į „Ekraną“ taip jau susidėliojo, jog Aurimas buvo atraminis saugas, o žaidžiau aukščiau – po puolėju. Suprasdavome vienas kitą iš vieno judesio. Futbolo terminais „sienelę“ žaisti būdavo su juo paprasčiausia, tad ir tarp mūsų vyravo geriausia „chemija“.
– Ko trūksta Lietuvos futbolui, jog šiuo metu neturime panašaus kalibro futbolininko į M. Savėną?
– Patys žaidėjai galvoja, kad viskas gerai ir nieko netrūksta. Sunku atsakyti, galima sakyti, kad individualaus darbo trūksta, bet aš to nežinau, gal ir yra dirbama papildomai.
Iš savo varpinės ką matau, jog trūksta standartinių situacijų išpildymo – didesnio įdirbio. Mes, lietuviai, nesugebame vienas prieš vieną apžaisti varžovo – tai jau yra bėda. Taip, mes galime laimėti dėl kovingumo, bet jei neatsiras individualybių, kurios galės išspręsti rungtynių metu standartinių situacijų, tuomet labai bus sunku.
Jauniems žaidėjams reikia pasilikti po treniruočių ir dirbti papildomai, šlifuoti dalykus, bet juos taip pat turi prižiūrėti, pamokyti treneriai – futbolininkas, pasilikęs papildomam darbui, turi suprasti, ką jis daro ir dėl ko jis daro. Aš noriu tikėti, kad jie tai daro. Galbūt tik reikia išlaukti. Kuomet aš žaisdavau, po treniruotės visuomet pasilikdavau padirbėti prie standartinių padėčių. Kviesdavau likti komandos draugus per prievartą, bet visi puikiai suprasdavo, jog visa tai yra jų pačių ir komandos labui.
– Šį sezoną jūsų sūnus Patrikas prisijungė prie „Ekrano“ komandos, tokiu būdu pratęsė Savėnų dinastiją klube: ką reiškia sūnaus žaidimas komandoje pačiam? Ar matote jame jauną save?
– Dvigubai labiau stebiu jį, nes tai pirmi jo metai vyrų futbole. Pasakiau jam, kaip man sakydavo tėvas, jog gali mane aplenkti. Jis puikiai supranta, kur papuolė, supranta, kas yra „Ekranas“, kaip į jį žiūrės, ko reikalaus iš jo. Su laiku manau viskas bus gerai, jeigu dirbs ir norės pasiekti.
– Ar dažnai turite pastabų Patrikui?
– Pastabų yra duota jau nuo vaikystės. Žinojau, kad su vaiku geriau bendrauti ir kalbėti, nei duoti pastabų. Mes tik iš šalies jam patariame, jis iš manęs girdi patarimus. Jei nevykdo patarimų – gauna ir pastabų, bet visada ieškau dialogo ir bandau suprasti savo sūnų iš vidaus.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos futbolo treneriams auginant jaunimą?
– Kantrybės, nes pirmiausia vaikai žiūri į trenerį. Treneris turi būti autoritetas, kaip jis bendrauja, koks jis yra, o jie toliau vystosi kaip asmenybės ir futbolininkai. Taip pat palinkėsiu ir didelės meilės darbui.
– Esate Daugpilio mokyklos sporto direktorius: ar matosi esminiai skirtumai tarp Latvijos ir Lietuvos akademijų, trenerių darbo principų, strategijų?
– Galiu pasakyti vieną, jog tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje yra panašios problemos. Latvijoje skiriasi aukščiausia lyga, kur siekiama įvesti į žaidimą, kuo daugiau vietinių žaidėjų, o geriausios šalies komandos susigrąžina geriausius Latvijos žaidėjus ir suteikia sceną jiems pasireikšti. O kalbant apie jaunimą – tokie pat vargai kaip ir pas mus, kurie yra visiems aiškūs.
– Kurių metų „Ekranas“ stipresnis: ar 2005-ųjų, kai tapote čempionais, ar 2011-aisiais, kai žaidėte sugrižęs „Ekrane“?
– Gal pasakyčiau, jog emociškai 2005 metų buvo stipresnis, nes tais metais po ilgo laiko tapome čempionais ir taip užsifiksavo, jog tie metai buvo mūsų. 2011-ųjų komanda irgi buvo stipri, bet sakyčiau, kad 2005-ųjų komanda buvo geresnė, mano nuomone.
– Geriausių „Ekrano“ legionierių Top-3?
– Komandoje nebūdavo daug legionierių. Jeigu ir būdavo, tai vienas, kitas latvis, estas ar baltarusis. Kuomet grįžau į „Ekraną“ 2011-aisiais, jau legionierių buvo daugiau. Sakyčiau, kad kiekvienas legionierius greitai įsipaišydavo į komandą, pritapdavo prie kolektyvo. Tokio elitinio legionieriaus neturėjome, bet mūsų komandai kiekvienas davė daug ir buvo ne individualybė, o neatskiriama komandos dalis.
– Ar tiesa, kad turėjote pasiūlymą iš Anglijos „Championship“ klubo pasiūlymo?
– A. Klimavičius buvo išvažiavęs į klubo „Plymouth“ peržiūrą, kažkur sklandė gandai, kad ir aš turiu važiuoti. Tuomet buvau traumuotas, buvo įplyšęs galinis raumuo. Oficialaus kvietimo į peržiūrą nebuvo.
– Įsimintiniausios rungtynės už Lietuvą?
– Jau minėtos garsiosios lygiosios Neapolyje.
– Ar stebite „Ekrano“ rungtynes ir kitas Lietuvos lygų futbolo batalijas?
– Dabar „Ekraną“ visada stebiu dėl sūnaus, o šiaip galiu pasakyti, kad anksčiau A lygą stebėdavau menkai, o I lygos irgi akylai nestebėjau.
– Ko palinkėtumėte šiems metams „Ekranui“?
– Kad nesustotų vietoje, toliau judėtų į priekį, jog žmonės, kurie užsiima klubo veikla, taip pat augtų. Turime džiaugtis, kad atsiranda tokių žmonių, jog jų entuziazmas neišblėsta, jie auga, tobulėja, siekia įgyvendinti iškeltus tikslus, jog „Ekranas“ atsidurtų ten, kur ir yra jo vieta.
Taip pat noriu padėkoti ištikimiausiems „Ekrano“ sirgaliams – „Pirmajai Armadai“. Jie visada buvo dvyliktas mūsų žaidėjas bei komandą aktyviai palaiko iki pat šios dienos. Didelis ačiū jiems.
