Kai su „Ekrano“ trenerio postu po 2006 metų sezono atsisveikino ilgametis strategas Virginijus Liubšys - kuris su pertraukomis komandoje dirbo 17 metų - Panevėžio klube prasidėjo nauja era. Ne tik trenerio pareigose, bet ir reprezentacinio Aukštaitijos sostinės klubo valdžioje - tais metais naujuoju „Ekrano“ prezidentu tapo A. Labinas.
Iki tol futbolo pasaulyje nepažinoto verslininko vadovaujamas „Ekranas“ pirmą sezoną tarsi apšilo - išbandė du trenerius ir užėmė trečią vietą. Tačiau vėliau, prie ekipos vairo stojus Valdui Urbonui, „Ekranas“ šlavė aukso medalius vieną po kito.
Panevėžio klubas šalies kontekste po truputį išsiskyrė ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų - ypač įvaizdžio kūrimo bei rinkodaros srityje, kur buvo matomas nuoseklus darbas.
Nors „Ekranui“ rimčiau pasižymėti Europoje nepavyko, A. Labino idėjos užsienyje neliko nepastebėtos - jis tapo Europos klubų asociacijos Valdybos nariu. Šis postas - labai garbinga kompanija tarp tokių futbolo grandų kaip FC „Barcelona“ ekipos vairininkas Sandro Rosselis, Madrido „Real“ klubo prezidentas Florentino Perezas ar Miuncheno „Bayern“, „Milan“, Londono „Arsenal“, Turino „Juventus“ komandų vadovai.
- Prieš tapdamas „Ekrano" prezidentu futbolo bendruomenei nebuvote žinomas. Kaip atsitiko, kad atėjote į šią sporto šaką?, - LFF.lt paklausė A. Labino.
- Pats žaisdavau rankinį, todėl sportas man buvo artimas. Nepavyko tapti žinomu žaidėju, tačiau visada turėjau noro dalyvauti sporte. Kai gavau pasiūlymą dalyvauti „Ekrano" valdyme, nutariau priimti tokį iššūkį. Nemanau, kad reikia būti žaidusiam futbolą norint mylėti šį sportą. Kitas dalykas - futbolas vienintelė sporto šaka, kurią galima traktuoti ir kaip verslą.
- Kada atėjote į „Ekraną"?
- Kaip pasyvus stebėtojas ir investuotojas klubo veikloje dalyvavau nuo 2005 metų rugsėjo. Visą atsakomybę ir klubo filosofiją perėmiau pora metų vėliau.
- Kokius tikslus išsikėlėte tapęs klubo prezidentu?
- Pagrindinis tikslas ir vizija - sukurti tokį klubą, kuris galėtų gyvuoti pats, nebūtų priklausomas nuo vieno ar dviejų asmenų. Tam reikalinga klubo struktūra nuo viršaus iki apačios, veikianti akademija, ilgalaikiai rėmimo kontraktai, kad klubas būtų patrauklus naujiems rėmėjams ar investuotojams. Tai labai ilgas procesas, bet mūsų rezultatai rodo, kad kelias yra daugmaž teisingas. Bet iki mano vizijos dar trūksta nemažai.
- 2007 metais į komandos stratego postą V. Urboną, kuris tuo metu net nedirbo futbole ir nebuvo anksčiau dirbęs vyriausiuoju treneriu. Pats V.Urbonas neseniai prasitarė, kad labai abejojo ar priimti pasiūlymą, bet sutiko po susitikimo su Jumis. Kaip pavyko įtikinti ir apskritai kodėl jį pasirinkote?
- Veikiausiai sutapo mūsų idėjos, mano vizija, kurią išdėsčiau apie klubo valdymą ir vystymą. Taip pat pažadėjau, kad skirtingai nei daugelis savininkų ar vadovų, nesikišu į futbolo reikalus. Vyriausiasis treneris gali rinktis savo padėjėjus, žaidėjus. Prezidentas - tik padėti treneriui siekti tikslo visomis įmanomomis priemonėmis - turiu omenyje visą pasirengimą, mediciną ir taip toliau.
V.Urboną pasirinkome neatsitiktinai. Buvom surinkę nemažai informacijos, galbūt net labiau kaip apie žmogų, o ne apie specialistą. Gerbiu žmones už praeities nuopelnus, tačiau mano nuomone, futbolas per dešimtmetį pasikeitė nemažai ir nuolat keičiasi, todėl tenka įrodinėti viską naujai. Svarbu buvo tai kiek žmogus trokšta mokytis, tobulėti. Pirmame pokalbyje sutarėme, kad neturėsime „trenerio-žvaigždės", o stengsimės suburti stiprią kelių trenerių komandą. Kitur klubuose to pasigendu.
- Šiuolaikiniame futbole retas treneris išbūna komandoje du tris sezonus. V. Urbonas šiemet pradės šeštą. Stabilumas - tokia klubo filosofija, ar šiuo atveju tiesiog laimėtojai nekeičiami?
- Jeigu yra gerai - kam ieškoti kitur. Mus tenkina ne tik V. Urbonas, bet ir visa jo suformuota komanda. Tai, kad visi treneriai sutiko likti ir pratęsė kontraktus, rodo, kad tai gerai sutarianti komanda ir kad ji gali pasiekti dar daugiau. Valdas penkis metus yra komandos vairininkas, bet pergalės yra visų nuopelnas. Kad esame kartu ir yra sėkmės raktas. Mūsų prioritetas yra išlaikyti tęstinumą. Ne veltui turime žaidėjų, kurie pabaigą karjerą liko klubo struktūroje - ar treniruoti vaikų, ar sporto direktoriaus pareigose. Tai yra klubo tęstinumas.
Pavyzdžiui, džiaugiuosi, kad klube nuo 1974 metų yra Valdemaras Šteinas. Kai jis pradėjo dirbti, aš dar nebuvau gimęs. Nežinau, ar daug klubų pasaulyje gali tuo pasigirti. Visa ta patirtis perduodama iš kartos į kartą.
- Kuris iš penkių titulų buvo saldžiausias, įsimintiniausias?
- Turbūt pirmas 2008 metais. Nes tai buvo vieni pirmų metų, kai pilna atsakomybė buvo ant mano pečių. Gražioje kovoje nurengėme FBK „Kauno" klubą, nors ir dabar galvoju, kad tada jis buvo potencialiai galingesnis už mus. Dėl to nedaug kas tikėjosi, labiau tik mes savyje.
Kiti čempionų titulai buvo taip pat džiaugsmingi, tačiau turbūt labiausiai pirmas.
Įsiminė ir šis penktas, nes metai buvo tikrai sudėtingi, netrūko įvairių duobių. Tačiau kolektyve išliko susikaupimas ir net tokiom sąlygomis sugebėjome pasiekti rezultatą.
Kiekvienais metais reikia ieškoti naujų iššūkių, nes daugelis žaidėjų, trenerių jau tapo čempionais ne po vieną ir po du kartus. Ieškome galimybių tęsti tradicijas.
- Esate minėjęs, kad kiekvienas klubo administracijos darbuotojas turi koncentruotis pirmiausia į savo tiesiogines funkcijas. Tai yra treneris - treniruoti, sporto direktorius - rinkti žaidėjus ir t.t. Visa tai - Jūsų sėkmingo darbo modelis?
- Futbolą suprantu kaip tam tikrą verslo sritį. Versle tam tikri modeliai yra aiškūs, konkretus darbų pasiskirstymas. Tuo pačiu viskas turi sueiti į bendrą rezultatą. Bendra idėja yra tokia, kad bet koks veiksmas turi atnešti naudą ne man ar kažkam kitam, o klubui.
Ar tai būtų merginos iš finansų skyriaus, administracijos, ar vaikinai, dirbantys su interneto svetaine - visi žino ką daro ir visi gali jaustis prisidėję prie bendrų laimėjimų. Kai žaidėjai laimi, treneriai gerai atlieka savo darbą, administracija gerai paruošia aikštes treniruotėms, laiku išmokamas atlyginimas, internete apie klubą rodomi įdomūs reportažai, telefone galima rasti pirmąją futbolo aplikaciją - visiems nuo to geriau ir linksmiau. Turime apie 50 žmonių, kuriems mokame atlyginimą - nuo žaidėjų ar trenerių iki ūkvedžių ar vairuotojų. Nuo jų kokybiškai atlikto darbo priklauso ir tiesioginės pajamos.
Viskas susideda į tą įvaizdį, kuris generuoja papildomas lėšas. Kai ateinu šnekėti su rėmėjais, jau galiu ne tik pašnekėti ką planuojame, bet ir parodyti, pasigirti realiais darbais.
- Grįžtant prie futbolo - per tuos penkerius metus „Ekranas" atstovavo Lietuvai UEFA turnyruose. Buvo gerų rungtynių namuose su Norvegijos, Baltarusijos ar Izraelio klubais, tačiau to antrojo barjero peržengti nepavyko. Galbūt tai ir yra realios klubo galimybės pagal investicijas, pagal biudžetus?
- Jei neklystu, nesame žaidę su klubu, turinčiu mažesnį biudžetą nei mūsų. Netgi įskaitant Maltos ir Azerbaidžano klubus. Todėl mano nuomone, nebuvo tokių pralaimėjimų varžovams, kuriems privalėtume nepralaimėti.
Galbūt nepasisekė tik su Helsinkio HJK. Komandos buvo apylygės, tačiau smulkmenos ir sėkmė mums neleido peržengti į kitą etapą („Ekranas" pralaimėjo Suomijoje pratęsimo pabaigoje - aut. past.).
Dar nesame priaugę prie to, kad kaip lygūs kovotume su „Steaua“, „Anderlecht“ ar „Rosenborg". Ar neįmanoma jų įveikti? Įmanoma. Bet mums dar turbūt per anksti. Apibendrinant rezultatus Europoje nesakyčiau, kad esu nepatenkintas ar patenkintas. Tiesiog niekuo nenustebinome. Stebuklo nesukūrėme.
- Ar 2013 metų sezoną „Ekrano" biudžetas ir tikslai nemažės?
- Biudžetas nemažės. Tikslai negali mažėti - negalime sakyti, kad būsime patenkinti prastesniu rezultatu nei pernai. Nebent kas nors kardinaliai keistųsi. Galutiniai biudžeto taškai dar dėliojami, dabar pats tas darbas. Iki sezono pradžios du mėnesiai, todėl konkrečius tikslus kelti anksti. Bet kokiu atveju bendras tikslas laimėti išlieka.
- Pabaigai persikelkime penkerius metus į priekį. „Ekranas" - 2018 metų UEFA turnyro grupių varžybose. Svajonė ar realu?
- Norėčiau tikėti, nors realiai tai pasiekti sunku. Tam yra subjektyvių ir objektyvių priežasčių. Šiuo metu tai neįgyvendinama vien todėl, kad neturime tokio stadiono, kuris atitiktų Čempionų lygos grupių etapo reikalavimus. Futbolo verslo sąlygos Lietuvoje neleidžia klubui pačiam sau pasistatyti stadiono, todėl tam reikia didelės savivaldybės paramos. Kiek priklauso nuo mūsų, dedame visas pastangas.
Tuo labiau, kad nuo 2014 metų infrastruktūrai bus galima panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Krepšinio arenomis jau apstatė viską ką įmanoma. Tikėtina, kad greitai padaugės ir baseinų. Manau, kad atėjo laikas stadionams. Tikiuosi, kad Lietuva turės bent vieną UEFA 4 kategorijos stadioną. Nesvarbu kur - svarbu kad galėtume priimti aukščiausio lygio komandas. Tai būtų didelis postūmis.