Vis dėlto kaip parodė laikas, tai nebuvo eilinis laimės ieškotojas – savo kamuolio valdymo technika, staigumu, nestandartiniais sprendimais ir neprilygstamu kovingumu Eli, kaip jį vadina komandos draugai, greitai užsitarnavo ne tik komandos, bet ir gerbėjų pagarbą. Brazilas stebino ir puikiu žaidimu antrame aukšte – laimėti oro dvikovą prieš nedidelio ūgio Elivelto viso sezono metu varžovams tikrai nebuvo lengva užduotis.
Tačiau iki šios akimirkos Elivelto, išrinktas į simbolinę A lygos rinktinę ir po sezono sukirtęs rankomis su šalies čempionu Vilniaus „Žalgiriu“, daugeliui buvo mistika. Apie jo praeitį, kelią į profesionalų futbolą ir patekimą į „Ekraną“ beveik niekas nebuvo žinoma.
Tačiau juk toli gražu ne kiekvienas A lygos futbolininkas gali pasigirti treniruotėmis kartu su tokiais futbolininkais kaip Ronaldinho? Juk ne kiekvienas žaidėjas yra vilkėjęs „Flamengo“ marškinėlius ar išgyvenęs ginkluotą užpuolimą...
Futbolo.tv nusprendėme, jog atėjo laikas iš kur kas arčiau susipažinti su didžiausiu praėjusio A lygos sezono atradimu. Šiame atvirame interviu Eli pasakoja ne tik apie futbolą, bet ir savo vaikystę, šeimą, svajones, pavojų, gatvę, treniruotes su ryškiausiomis žvaigždėmis ir kitus įdomius dalykus. Už pagalbą verčiant interviu į ir iš portugalų kalbos dėkojame Guilhermei Ferreirai.
– Mes visi žinome, kas yra Elivelto, tačiau praktiškai nieko nežinome apie tavo praeitį. Papasakok apie savo kelią į profesionalų futbolą, – futbolo.tv pasiteiravo brazilo.
– Viskas prasidėjo nuo to, jog pradėjau lankyti futbolo mokyklą savo mieste, su kuria dalyvavau keliuose turnyruose mūsų regione. Viename iš šių turnyrų mane pastebėjo skautas iš „Sao Paulo“ klubo ir pakvietė į peržiūrą. Ji truko dvi savaites, tačiau galutinis komandos sprendimas nebuvo palankus man ir keliai išsiskyrė.
Vis tik ten susipažinau su dviem vaikinais, kurie irgi dalyvavo peržiūroje. Jie paklausė ar nenorėčiau atvykti į peržiūrą mažame Rio de Žareino „Artsul“ klube, aš sutikau. Ten praleidau vieną savaitę ir man pasiūlė likti. Iš viso šioje ekipoje praleidau pusantrų metų.
Tada buvau pastebėtas Brazilijos grando „Flamengo“ atstovų, kurie pasiūlė pasirašyti sutartį. Iš viso „Flamengo“ atstovavau nuo 16 iki 20 metų. Pasibaigus kontraktui „Flamengo“ nusprendė jo nepratęsti, tad teko ieškotis kitos karjeros stotelės. Ja tapo „Imperial club“. Čia buvo praleisti šeši mėnesiai, vėliau persikėliau ir metus rungtyniavau „Cabofriense“ komandoje. Tai – paskutinis mano klubas prieš išvykstant į Europą.
– Esame girdėję ne vieną istoriją, kuomet žaidėjai iš Brazilijos futbolo aukštumų pasiekia nepaisant didelio nepritekliaus šeimoje ir futbolas tampa savotišku išsigelbėjimu. Kaip atrodė tavo vaikystė?
– Esu kilęs iš nedidelio Holambra kaimelio San Paulo valstijoje. Mano vaikystė atrodė labai paprastai, kadangi niekada negalėjome pasigirti puikiomis gyvenimo ar kitomis sąlygomis, tačiau mums niekada neteko badauti. Futbolą pirmą kartą pradėjau žaisti kartu su kiemo draugais. Negaliu dėl kažko skųstis, kadangi vaikystėje turėjau galimybę žaisti su kitais vaikais, nors kartais reikėdavo padėti šeimai įvairiuose darbuose. Augome kartu: mama, tėtis, sesė, dukterėčia ir aš. Deja, mano tėvas turėjo rimtų sveikatos problemų. Apmaudu, tačiau jam buvo amputuotos abi kojos. Laimei, dabar jis jaučiasi gerai ir yra sveikas, netgi sugeba spardyti kamuolį, nors ir neturi kojų. Šiuo metu mano mama yra pasiėmusi atostogas dėl medicininių priežasčių ir slaugo tėtį. Sesuo turi darbą. Viskas gerai.
– Ar tiesa, jog kiekvienas vaikas Brazilijoje svajoja profesionaliai žaisti futbolą? O galbūt tai tik filmų mums įskiepytas mitas?
– Tai visiška tiesa, visi Brazilijoje nori būti profesionaliais žaidėjais. Aš nebuvau kitoks. Svajojau apie tai, bet ne tik svajojau, o ir tikėjau. Tikėjau savimi, nes kaip tavimi patikės kas nors kitas, jei netikėsi savimi pats! Manau, man pasisekė. Viskas prasidėjo visiškai natūraliai, dalyvaujant įvairiuose turnyruose, kuriuos stebėdavo ir įvairūs futbolo žmonės. Taip pat turiu pripažinti, kad man labai padėjo sesuo. Ji visuomet manimi tikėjo ir palaikė.
– Teko matyti kelis dokumentinius filmus apie Brazilijos futbolą ir salės futbolo įtaką. Daugybė brazilų futbolo žvaigždžių yra žaidę salės futbolą.
– Taip, ir aš daugybę kartų esu žaidęs salės futbolą. Esu žaidęs ir tiesiog su draugais dėl pramogos. Manau, jog salės futbolas man labai padėjo gerinant techniką. Taip pat visada rungtyniaudavau su vyresniais vaikinais, tai taip pat leido man sparčiau tobulėti.
Anksčiau tekdavo dažnai žaisti ir gatvėje. Brazilijos gatvės futbolas – rimtas žaidimas, o suvaldyti kamuolį ten yra išties sudėtinga. Galiu tik konstatuoti faktą, kad kamuolys buvo geriausias mano draugas nuo pat mažų dienų.
– Ne paslaptis, kad Brazilija – toli gražu ne pati saugiausia pasaulio šalis. Ar pačiam yra tekę susidurti su rimtu pavojumi?
– Mano šeima niekada nėra turėjusi tokio pobūdžio problemų, kadangi mūsų gyvenvietė yra rami ir nedidelė, visi visus pažįsta. Tačiau kai persikėliau į Rio de Žaneirą, teko patirti ginkluotą užpuolimą, iš manęs pavogė telefoną.
A, prisiminiau dar vieną istoriją, tada žaidėme U-16 jaunių lygoje ir į rungtynes važiavome su labai senu ir labai mažu autobusiuku. Sustojome prie šviesoforo ir visiškai iš niekur prie mūsų išdygo bėgantis būrys žmonių. Jie šaukė: „Šaudo, šaudo!“. Kuomet užsidegė žalia šviesa, autobusiukas nepajudėjo iš vietos. Vairuotojas paprašė mūsų išlipti ir jį pastumti. Ačiū Dievui, tada jis užsivedė ir mes saugiai nuvažiavome. Tai buvo ir pavojinga, ir juokinga situacija.
– Sakoma, kad beveik visi brazilai turi tikslą rungtyniauti Europoje. Kodėl?
– Taip, šie žodžiai atitinka realybę. Pagrindinė priežastis yra ta,kad Europoje futbolas yra labiau vertinamas ir geriausi planetos futbolininkai rungtyniauja būtent Europoje. Kiekvienas brazilas, tame tarpe ir aš, svajoja žaisti UEFA Čempionų lygoje. Tai dar viena rimta priežastis. Žinoma, finansai irgi atlieka svarbią rolę.
– Ar turi komandą Brazilijoje, kurią palaikai?
– Esu „Corinthians“ gerbėjas. Šios ekipos fanai yra neįtikėtinai atsidavę klubui. Jie save vadina „Bando de Loucos“. Verčiant tai reiškia „išprotėjusių vaikinų būrys“.
– Kuriuos savo karjeros Brazilijoje epizodus įvardintum kaip pačius svarbiausius? Galbūt išskirtum kažkurias rungtynes?
– Buvo vienos rungtynės, prieš man patenkant į „Flamengo“ klubą, kuomet žaidėme prieš juos („Flamengo“ – aut. past.). Man pavyko įmušti du įvarčius, sakyčiau tai buvo vienos svarbiausių rungtynių mano karjeroje. Bent jau kol kas. Taip pat gerai prisimenu San Paule vykusį jaunimo turnyrą, tai – labai garsus jaunimo turnyras visoje šalyje. Tuomet rungtynes stebėjo daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių. Tuose turnyruose sprendžiasi jaunų futbolininkų likimai.
– Žinau, kad labai mėgsti Leo Messi, nepaisant to, jog jis – argentinietis, o brazilai ir argentiniečiai yra gana priešiški vienas kito atžvilgiu. Ar jis tavo idealas?
– Pagrindinė priežastis, kodėl man taip patinka Messi, yra jo žaidimo stilius. Jis žaidžia paprastai, turi tikslą, kurio siekia. Visada eina į priekį ir sukuria daugybę pavojingų ir aštrių situacijų. Yra toks posakis, kad niekas nėra tobulas. Jis – taip pat, nes jis – argentinietis (juokiasi). Bet jis, neabejotinai, yra vienas iš mano idealų.
– Su kokiais garsiausiais futbolininkais tau yra tekę kartu treniruotis, varžytis ar rungtyniauti kartu?
– Kai žaidžiau „Flamengo“ jaunimo komandoje, mums kartais tekdavo treniruotis kartu su pagrindine komanda, kuriai tada atstovavo Ronaldinho, Adriano, Vagner Love ir dar keli puikūs, bet Europoje mažiau žinomi futbolininkai. Tai žaidėjai pasižymintys išskirtine žaidimo kokybe, tačiau jie visi – pakankamai skirtingi. Jeigu kalbame apie žmogiškąsias savybes, jie visi buvo paprasti ir su visais bendravo vienodai. Tikrai nebuvo arogantiški.
– Ronaldinho yra mano žaidėjo idealas, net neabejoju, kad jaunam vaikinui įsiminė pirmoji treniruotė kartu su tokia pasaulinio lygio žvaigžde. Papasakok plačiau, kas įsiminė?
– Man labai patiko, tai buvo išskirtinis jausmas, kažkas buvo kitaip. Kai pirmą kartą pamačiau Ronaldinho, kai pirmą kartą paspaudėme vienas kitam ranką, man tiesiog nutirpo kojos. Tai buvo didelė ir tikra emocija. Aš draugams netgi pasakiau, kad daugiau niekada neplausiu savo rankų (šypsosi).
Treniruočių metu visada stebėdavome Ronaldinho ir kitus lyderius, nes kiekvieną kartą, kai jie prisiliečia prie kamuolio, įvyksta nedidelis stebuklas. Su pirma komanda treniruodavomės maždaug kartą per savaitę. Tai būdavo diena, kurios labiausiai laukdavome. Būtent „Flamengo“ klube supratau, kad augu ne tik kaip žaidėjas, bet ir kaip asmenybė. Laikas praleistas ten man buvo ypač naudingas.
– Praėjusiais metais pasirašei sutartį su Panevėžio „Ekrano“ klubu. Kaip apskritai atsidūrei Lietuvoje?
– Kai išsiskyriau su savo paskutiniu klubu Brazilijoje, sulaukiau skambučio iš vienos komandos įsikūrusios Rio de Žaneire. Jau buvau pasiruošęs pasirašyti sutartį, tačiau tada netikėtai sulaukiau skambučio iš vieno pažįstamo, kuris pasakė, kad toks agentas Guilherme Ferreira norėtų su manimi susitikti, kadangi jam patiko mano žaidimas.
Dabar būtent Guilherme yra mano agentas. Jis manimi patikėjo ir suteikė galimybę išbandyti save Lietuvoje. Atsiradus tokiam šansui net negalvojau, buvau tikras, jog tai bus teisingas sprendimas, juolab, pasitikiu savo agentu. Tikrai neteko pasigailėti.
– Sakyčiau, Lietuvoje apsipratai pakankamai greitai, nes gerą futbolą pradėjai demonstruoti praktiškai vos ėmęs žaisti A lygoje. Žinant, jog kalbi tik portugališkai ir jautei kalbos barjerą, kaip pavyko taip greitai adaptuotis?
– Ir aš maniau, kad apsiprasti reikės daugiau laiko, tačiau man padėjo treneris Leo Iparraguirre, kuris išversdavo viską, ko reikėdavo. Taip pat labai padėjo treneris Valdas Dambrauskas, kuris mane kantriai mokė ir padėjo perprasti svarbius dalykus, kurie padėjo greičiau įsivažiuoti.
Pačioje pradžioje buvo labai sunku, nežinant kalbos kiekvieną pratimą tekdavo stebėti ypatingai atidžiai. Buvo ir keli kuriozai, kai man liepdavo užsidėti vienos spalvos skirtuką, o aš nesuprasdavau ir užsidėdavau visai kitą.
– Futbolas Lietuvoje ir Brazilijoje skiriasi. Kokie esminiai skirtumai tavo akimis?
– Brazilijoje žaidimas yra lėtesnis, tačiau techniškesnis. Taip pat Brazilijoje labiau žaidžiama po vieną. Čia daugiau kietos, fizinės kovos, daug atsakingiau žiūrima į visus taktinius niuansus, ko nepasakyčiau apie savo šalį.
– Kaip įvertintum visą sezoną praleistą Panevėžyje? Jokia paslaptis, kad komanda turėjo finansinių problemų ir situacija nebuvo pati geriausia, tačiau žiūrint iš šono atrodydavo, jog motyvacijos niekada nestokoji.
– Man neteko susidurti su finansiniais sunkumais, kadangi šiais dalykais rūpinosi mano agentas Guilherme. Savyje visada randu motyvacijos, noriu būti sėkmingas žaidėjas, noriu padėti ir savo šeimai. Tiesą sakant, aš apie „Ekraną“ negaliu pasakyti nieko blogo, negaliu skųstis. Man tikrai patiko čia rungtyniauti, jaučiau palaikymą ir stengiausi atiduoti visas jėgas kiekvienose rungtynėse.
– Antroje sezono pusėje „Ekraną“ papildė dar keturi brazilai. Ar nuo to tau tapo lengviau?
– Tikrai buvo lengviau, nes jau buvau pripratęs prie miesto ir komandos, o čia atsirado ir komandos draugai, su kuriais įmanoma lengvai susišnekėti savo kalba. Ypatingai gyvenimą palengvino Armando Dos Santos atvykimas, jis – puikus žmogus ir futbolininkas, davęs man daugybę naudingų patarimų tiek aikštėje, tiek už jos ribų.
– Ką gali pasakyti apie Panevėžio miestą? Ar žmonės atpažindavo gatvėje?
– Tai ramus miestas. Negaliu pasakyti, jog čia susiradau daug naujų draugų, ir tam yra priežastis – kalbos barjeras. Tačiau tikrai jaučiau aplinkinių pagarbą.
– Kaip sezono metu leisdavai laisvadienius – labiau ramiai ar kaip tik pasinerdavai į naktines ar kitokias linksmybes?
– Kai nutikdavo taip, jog gaudavome laisvadienius, dažniausiai stengdavausi tiesiog likti namuose ir ilsėtis arba su komandos draugais išeidavome pasivaikščioti po miestą. Rinkdavausi ramų poilsį.
– Su kuriomis komandomis A lygoje buvo sunkiausia žaisti? Kurie žaidėjai paliko didžiausią įspūdį?
– Galėčiau paminėti ne vieną komandą, tačiau „Žalgiris“ A lygoje buvo nepralenkiamas, su jais varžytis būdavo ypatingai sunku. Iš žaidėjų galbūt išskirsiu tuos, kurie geriausiai mane dengdavo – tai Ugge iš „Sūduvos“ ir Kendišas iš „Trakų“.
– Tik pasibaigus praėjusiam sezonui pasirašei sutartį su Vilniaus „Žalgiriu“. Ar tikėjaisi pasiūlymo ir kokia buvo tavo reakcija sužinojus apie šį šansą?
– Tai buvo malonus siurprizas. „Žalgiris“ šiemet gins A lygos nugalėtojų titulą, kovos dėl taurės ir varžysis UEFA Čempionų lygoje. Visada jautiesi gerai, kai žinai, jog kažkas tavęs nori. Tai ypatingai malonu, kuomet tavimi domisi tokios komandos kaip „Žalgiris“.
– Ko tikiesi iš artėjančio sezono?
– Aš noriu titulų. Visada noriu laimėti. Tikiuosi, jog artėjantis sezonas bus sėkmingesnis už praėjusį. Svarbiausia, kad „Žalgiris“ įgyvendintų savo tikslus visuose turnyruose. Stengsiuosi prie to prisidėti atiduodamas visą save.
– Panevėžio „Ekrano“ komandoje praėjusiame sezone dirbo Valdas Dambrauskas, kuris dabar persikėlė į „Žalgirį“. Ar manai, jog tau nuo to bus lengviau, turint omenyje, jog jau yra tekę dirbti kartu?
– Aš labai džiaugiuosi už Valdą, nes jis yra 100 procentų atsidavęs savo darbui. Tikrai nemanau, jog man nuo to bus lengviau – naujoje komandoje viskas prasideda nuo nulio. Turėsiu įrodyti savo vertę tiek treneriui, tiek komandai.
– Vilniaus „Žalgirio“ komanda, galimas daiktas, vieną iš pasiruošimo sezonui stovyklų surengs Brazilijoje. Ką apie tai manai?
– Būtų tikrai puiku grįžti į Braziliją ir susigrumti su gimtinės komandomis. Manau, jog tai būtų į naudą ir klubui, kadangi jie atstovautų Lietuvą kitoje vandenyno pusėje. Tikrai būtų labai įdomu.
Prisijunk prie tūkstančių sporto mėgėjų bendruomenės – tapk DELFI Sporto draugu „Facebook“, sužinok šviežiausias naujienas iš sporto arenų, dalinkis įžvalgomis ir komentarais!