„Mama, žiūrėk, čia vyks futbolo rungtynės“, – vos išlipęs iš lėktuvo Stambulo oro uoste klykavo vaikas, rodydamas į Čempionų lygos reklaminį stendą.
Čia jų – tikrai daug ir vos nusileidus neįmanoma nesuprasti, kuo alsuoja šis miestas – Turkijos ekonomikos, kultūros ir istorijos lopšys.
Bosforo sąsiauris miestą dalina į dvi dalis – euopietiškąją ir azijietiškąją. Čia įsikūręs penktadalis šalies gyventojų – apie 15 mln.
Šis skaičius kiek ūgtels artėjantį savaitgalį, tarp jų įsimaišant anglams ir italams, o miestas pasidalins į kiek skirtingas dalis – šįkart ne europietišką ir azijietišką.
Šeštadienį Ataturko olimpiniame stadione susigrums pirmą klubo istorijoje Čempionų lygos trofėjų medžiojantis „Manchester City“ ir ne vieną kartą jį kėlęs Milano „Inter“.
Tai bus pirmasis šių komandų tarpusavio susidūrimas UEFA turnyruose.
„Inter“ savo kraityje turi tris titulus (1964, 1965 ir 2010 m.), o finale žais šeštą kartą. „Man City“ tai bus antrasis finalas klubo istorijoje – pirmasis prieš dvejus metus 0:1 pralaimėtas Londono „Chelsea“ ekipai.
Turkiškas prakeiksmas
Į Turkiją „Man City“ atvyksta ne tik siekti pirmojo trofėjaus, bet ir nutraukti turkiško prakeiksmo. 1968 m. jie tapo Anglijos čempionais ir tuometinis treneris Malcolmas Allisonas žadėjo, kad jo komanda „įvarys siaubią Europos bailiams“.
Vis tik žadėtą siaubą jau pačiame pirmame Europos taurės (dabartinė Čempionų lyga, – aut. past.) etape (aštuntfinalyje, nes tuo metu nebuvo žaidžiami grupių etapai, – aut. past.) sustabdė Turkijos pasididžiavimas – Stambulo „Fenerbahče“. Mančesteryje mačas baigėsi nulinėmis lygiosiomis, o namie turkai 2:1 patiesė anglus ir išspyrė juos lauk. Ir išspyrė ilgam – sugrįžimo į turnyrą teko laukti net 43-ejus metus.
Bet sugrįžta su trenksmu – „Man City“ kiekvienais metais vis artėja prie išsvajotojo titulo, ir atrodo, kad tas metas atėjo jau dabar. Klubas neseniai vėl laimėjo Anglijos „Premier“ lygą, FA taurę ir siekia istorinio Treble laimėjimo – kai prieš šių trofėjų tą patį sezoną pridedama ir Čempionų lygos taurė.
Pepo Guardiolos auklėtiniai atrodo nesustabdomi, bet niekada negali žinoti, kas nutiks finale. O čia jų laukia į šlovingus laikus taip pat grįžtantis gigantas – „Inter“.
Taip jau sutapo, kad prasidėjus anglų klubo pakilimui, „Inter“ išgyveno nuosmukį po 2010 m. triumfo Čempionų lygoje. Tai ir lėmė faktą, kad šie du klubai dar nė karto nesusirėmė didžiausioje Europos klubinio futbolo scenoje.
„Inter“ net šešerius metus nepateko į Čempionų lygą dėl prastų rezultatų Italijoje, bet 2018 m. ir vėl pravėrė turnyro duris. Nors sugrįžimas sklandus nebuvo, bet kiekviename sezone rezultatai vis gerėjo, kol buvo pasiektas finalas.
Sklaidyti prakeiksmų „Inter“ Stambule neturės, tačiau tikrai nenorės pakartoti didžiausio savo priešo „Milan“ klaidų šiame mieste, prisimenamų iki šiol.
Stadionas, menantis stebuklą
Ataturko olimpiniame stadione Stambule turėjo vykti du ankstesni Čempionų lygos finalai, bet jie buvo perkelti dėl COVID-19 pandemijos. Galiausiai turkai sulaukė šanso priimti dvi geriausias Europos komandas pirmą kartą nuo 2005 m. O šie metai visiems futbolo gerbėjamas yra įsirėžę į atmintį ir iš jos turbūt neišnyks niekada.
„Stebuklas Stambule“ – taip vadinama tai, kas čia įvyko prieš aštuoniolika metų. Tada susigrūmė anglų „Liverpool“ ir „Milan“ – pastaroji įpusėjus mačui užtikrintai pirmavo 3:0 ir mintyse jau laikė taurę savo rankose.
Tačiau stebuklingai sugrįžęs „Liverpool“ rezultatą išlygino, o galiausiai po 11 m baudinių dramos šventė pergalę.
Ataturko vardo stadionas duris atvėrė likus trejiems metams iki minėto įvykio – 2002 m., kai Turkija varžėsi dėl teisės surengti 2008 m. vasaros olimpines žaidynes. Galiausiai kovą ji pralaimėjo, bet stadiono tribūnos matė daugybę kitų aukščiausio lygio sporto įvykių.
Stambulo sporto pasididžiavimas talpina apie 75 tūkst. sirgalių – tai didžiausias šalies stadionas, pavadintas pirmojo Turkijos respublikos įkūrėjo ir prezidento Mustafa Kemalio Ataturko garbei.
80 tūkst. žmonių evakuotis iš šio stadiono gali žaibiškai – per 7,5 minutės. Tą užtikrina 134 įėjimai ir 148 išėjimai.
Turkiškas akcentas finale
Nors finale Turkijos klubų nėra, bet finalo šeimininkai turės ką palaikyti – galima sakyti, kad šis mačas šaliai taps istoriniu.
Kad ir kas nugalėtų, pirmasis turkas taps Čempionų lygos laimėtoju. „Inter“ savo sudėtyje turi Turkijos rinktinės kapitoną Hakaną Čalhanoglu, o „Man City“ – Vokietijos rinktinei atstovaujantį ir šioje šalyje gimusį Ilkay Gundoganą.
Vis tik turkai jį laiko savu – abu saugo tėvai ir visi giminaičiai yra turkai, o ir pats futbolininkas neslepia jausmų šiai šaliai.
Dėl to net buvo patekęs į skandalą – 2018 m. jis dalyvavo susitikime su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu ir kreipėsi į jį „mano prezidente“, nors nėra šios šalies pilietis. Tai sukėlė politinį nepasitenkinimą Vokietijoje, o I. Gundoganas nacionalinės rinktinės varžybų metu buvo nušvilpinėjamas.
Įdomu tai, kad tiek I. Gundoganas, tiek H. Čalhanoglu ryši savo klubų kapitonų raiščius, tad vienas jų kels taurę į viršų.
„Kad ir kas laimės, trofėjus kils Turkijos futbolininko rankose. Didžiuojamės jais“, – džiaugsmo neslėpė finalo ambasadorius, legendinis turkų futbolininkas Hamitas Altintopas.
Jis yra vienas iš keturių turkų, kurie žaidė Čempionų lygos finale, bet jame suklupo – kaip ir Arda Turanas, Nuri Sahinas bei Yildiray Bašturkas.
Sirgalių kaktomuša
Bilietai į finalą kainavo nuo 70 iki 690 eurų.
Iš viso jų parduota 72 tūkstančiai – abiejų finalininkų sirgaliai gavo po 20 tūkst. bilietų, likusius galėjo įsigyti visi norintys. Šių neliko akimirksniu ir stadionas bus sausakimšas.
Kaip įprasta, prie stadiono bus įrengtos abiejų komandų sirgalių zonos. Tiek vienos, tiek kitos ekipos gerbėjai pasižymi ištikimybe ir meile, tad galime laukti itin emocingo ir karšto finalo ne tik aikštėje, bet ir tribūnose.
Nors daugelis pašiepia „Manchester City“ sirgalius, aktyvumu ir gausa jie pasižymėjo dar iki tol, kai klubą perėmė arabų milijardieriai ir pakėlė jį į nematytas aukštumas. Net tada, kai žaidė trečioje pagal pajėgumą Anglijos lygoje, „Man City“ gerbėjai užpildydavo stadioną ir yra vieni iš retų sirgalių, kurie komandą labiau palaiko tada, kai šiai nesiseka.
Jeigu Europoje „Man City“ sirgaliai žinomi dėl savo išradingumo ir varžovus pašiepiančių skanduočių, tai „Inter“ užnugaris dažniausiai gretinamas su žiaurumu ir nusikaltėliais.
Milano klubas turi vienas giliausių ultrų palaikymo tradicijų, o viena iš jų grupuočių yra seniausia visoje Italijoje. Tiesa, jeigu anksčiau „Inter“ turėjo penkias ryškias ultrų grupuotes, dabar jos susivienijo ir komandą palaiko po ta pačia vėliava. Taip nutiko vos prieš metus, kai šalia namų buvo nužudytas jų lyderis Vittorio Boiochhi, pramintas „seneliu“. „Senelis“ buvo tikrų tikriausias nusikaltėlis, beveik pusę gyvenimo praleidęs kalėjimuose.
Jis jau neišvys savo komandos, kovojančios dėl dar vieno Čempionų lygos trofėjaus, bet likę „Inter“ sirgaliai Stambule turėtų užkurti pragarą tribūnose.