Pernai stratego vedama rinktinė neišvengė paskutinės vietos pasaulio čempionato atrankos C grupėje, kontroliniame teste neįveikta kukli Kuveito rinktinė, pavasarį draugiškame mače Dubline nusileista airiams ir tragiškai pradėtas UEFA Tautų lygos turnyras. Birželį per ketverias pralaimėtas rungtynes pelnytas 1-as įvartis, praleista 12, beviltiškai nusileista ne tik dukart turkams (0:6, 0:2), tačiau namuose neprilygta Liuksemburgui (0:2) bei svečiuose Farerų saloms (1:2).
V. Ivanausko etapas rinktinėje pažymėtas ne tik praleistų įvarčių gausa, bet ir žodžių mūšiais spaudos konferencijose, į kurias po prausyklų aikštėje įsiveldavo Lietuvos rinktinės vairininkas.
Birželį stratego ateitimi atvirai abejojo futbolo apžvalgininkas Nerijus Kesminas, į kritiką V. Ivanauskas sureagavo kviesdamas žinomą futbolo komentatorių „gyvai susitikti ir pasikalbėti“.
Gyvai susitikti ir pasikalbėti strategą antradienį kviečiasi Lietuvos futbolo federacijos Vykdomojo komiteto (VK) nariai, norintys išgirsti paties V. Ivanausko paskutinių rungtynių ciklo ataskaitą, kuriame strategas nepasiekė kelto tikslo – užimti Tautų lygos C diviziono grupėje antrą vietą.
Realu, jog pralaimėjimas Turkijoje buvo paskutinės V. Ivanausko rungtynės, kuomet jis vadovavo nacionalinei komandai, jei taip nuspręs Vykdomasis komitetas, įvertinęs rinktinės stratego pasiekimus.
Kalbinti futbolo ekspertai abejojo, ar V. Ivanauskas dar turės šansų reabilituotis rudenį likusiose Tautų lygos rungtynėse.
Idėjų užuomazgos, bet ne norimas stratego paveikslas
Buvusio rinktinės stratego Edgaro Jankausko trenerių štabe dirbęs futbolo analitikas Marius Babravičius nacionalinės komandos žaidime pasigedo disciplinos, o prie to prisidėjo nemaža žaidėjų kaita skirtingose rungtynėse.
„Kalbant apie Tautų lygą, buvo pasirinkta ypač didelė futbolininkų rotacija. Ar ji teisingai pasirinkta, lengviausia sakyti po rungtynių. Manyčiau, labai prastas Tautų lygos ciklas. Keitėsi taktikos, bet bendras vaizdas sunkiai komentuotinas.
Kiek aš pats mačiau, buvo užuomazgų, ko nori treneriai, tačiau dažnai kažkuriame etape tos idėjos strigo, tiek atakuojant, tiek ginantis. Galima buvo pastebėti daug blaškymosi, iki to trenerio norimo paveikslėlio gynyboje, kuris leistų per rungtynes praleisti vidutiniškai bent po vieną įvartį, buvo labai toli.
Šiuo atveju nematau, kada galėtume išvysti tą geresnį vaizdą. Tą taktiką turėtume rinktis ir pagal varžovą. Geriausiai gynyboje Lietuva sužaidė Turkijoje, nepraleido tiek daug (0:2), kiek Vilniuje (0:6). Vėlgi, absurdas kalbėti apie pasiekimą, kuomet praleista mažiau įvarčių nei ankstesnėse rungtynėse“, – teigė M. Babravičius.
Vaizdas kuriant atakas ir puolant futbolo analitiko taip pat nesužavėjo. „Nemačiau idėjų. Kalbant apie paskutinį mačą su Turkija, mes neturėjome kito pasirinkimo, tik kontratakuoti. Kalbant apie dvikovą su Farerų salomis, įsivėlėme į jų primestą taktiką, nemanau, kad Lietuva žaidė savo žaidimą. Kitas klausimas, kas yra mūsų žaidimas.
Reiktų išsigryninti, kaip, kokiu stiliumi ir kokiomis pajėgomis mes norime kontratakuoti.
Dabar perėmus kamuolį du, trys žaidėjai individualiomis pastangomis kažką bando sulipdyti ir kartą, du pavyksta kažką priekyje sukurti Arvydui Novikovui ar Fiodorui Černychui. Kitas dalykas, dažnu atveju mūsų žaidėjai, lyginant su varžovais, techniškai silpnesni už priešininkus žaidžiant vienas prieš vieną“, – pastebi M. Babravičius.
E. Jankausko trenerių štabe dirbęs futbolo specialistas mano, jog V. Ivanauskas turėjo pakankamai laiko įdiegti savo idėjas komandai.
„Metai laiko prie rinktinės vairo yra tas laikotarpis, per kurį tikrai jau turėtų matytis kažkokios idėjos žaidime, tačiau šiam trenerių štabui aplinkybės nebuvo palankios.
Kita vertus, per metus nacionalinė komanda sužaidžia apie 10-12 rungtynių. Tai sąlyginai nedaug. Braižas yra, rinktinė neįžaidžia kamuolio nuo vartų, komanda nenaudoja varžovų aukšto spaudimo. Siekiama sukurti kompaktišką gynybos bloką ir pereiti į kontratakas. Toks dabartinės komandos bendras braižas.
Bet ar tikrai tik tiek mes norime? Manau, yra noras pozicinėje atakoje kurti priekyje erdves, kamuolį siųsti į baudos aikštelę, iš ten atlikti smūgius ir pelnyti įvarčius.
Yra tam tikri susitarimai ir gynyboje, bet žiūrint iš pirmo žvilgsnio, žaižiamas primityvus futbolas, tikrai ne šiuolaikinis, kas gal ir nėra blogai, tai trenerio pasirinkimas.
Akivaizdu, tos sąlygos, ketverių rungtynių serija per 10 dienų, išderino rinktinę, komandai įtakos turėjo ir sudėtingos kelionės, ir kai kurių iš rikiuotės iškritusių žaidėjų netektis.
Aš tikrai nekritikuoju tai, ką treneriai bando atlikti iš taktinės pusės, nes puikiai žinau tą virtuvę – ribotas žaidėjų pasirinkimas, varžovų sudėtingumas.
Kitas dalykas, trenerio komunikacija, čia visiška tragedija, nėra ką kalbėti. Nuolatinis trenerio puolimas ar kotrpuolimas į spaudos konferencijoje išgirstus klausimus tik kasa jam duobę“, – įsitikinęs M. Babravičius.
Liūdino pareiškimai
Buvęs ilgametis Lietuvos futbolo rinktinės strategas Benjaminas Zelkevičius taip pat mano, kad V. Ivanauskas turėjo pakankamai laiko įdiegti savo idėjas nacionalinei komandai.
„Beveik metai laiko vadovaujant rinktinei, sužaista apie 10 rungtynių, manau, V. Ivanauskas turėjo laiko, progų įrodyti savo galimybes.
Kitas dalykas, kaip sėkmingai jam pavyko tą padaryti. Valdas sekė situaciją šalies futbole, rinktinėje, atskirus žaidėjus. Nekvietė į rinktinę nežinomų futbolininkų, jų galimybes strategas žinojo.
Pati rinktinė nėra pajėgi, mūsų futbolininkai nežaidžia pajėgiuose klubuose, tad rezultatai atspindi realybę. Jie galėjo būti kažkiek geresni, gal vienose rungtynėse sėkmės pritrūko, tačiau mane stebino V. Ivanausko pareiškimai.
Aš šį žmogų puikiai žinau, jį daug metų treniravau. Tokie V. Ivanausko pareiškimai, kad iki jo nebuvo šalies futbolo ir viską pradeda nuo nulio, rodo, kad Valdas primiršo istoriją“, – teigė B. Zelkevičius.
Anot jo, rinktinė XX a. paskutiniame dešimtmetyje išgyveno sėkmingą etapą, kai pasaulio čempionato atrankoje trūko taško iki antros vietos ir atkrintamųjų rungtynių dėl patekimo į planetos pirmenybes.
„Taip pat prieš du dešimtmečius buvo gerų rungtynių ir prieš italus, ir prieš vokiečius. Tokie trenerio pareiškimai neprideda žaidėjams ir futbolo bendruomenei pasitikėjimo. Reikėtų atsakingiau reikšti tokias mintis“, – tvirtino B. Zelkevičius.
Futbolo specialistas mano, jog šiuo metu V. Ivanauskui nebus padėkota už darbą, nes tiesiog nėra galimų realių kandidatų, kurie galėtų perimti rinktinės vairą.
Kitas dalykas, anot B. Zelkevičiaus, ne tik nacionalinės komandos, bet ir jaunių, jaunimo futbolo rinktinių rezultatai apgailėtini. Būtina ugdyti jaunus šalies futbolo trenerius, kurie išmanytų šiuolaikinio futbolo tendencijas ir jomis ugdytų futbolo pamainą.
Įvardino, kas galėtų keisti V. Ivanauską
Buvęs Lietuvos futbolo rinktinės strategas Algimantas Liubinskas mano, jog V. Ivanausko trenerių štabas pačiam strategui nepagelbėjo.
„Aš nemačiau žaidimo koncepcijos, tiek gynyboje, tiek kuriant atakas. O žaidėjų – kaip grybų po lietaus, kokių tik netrūko.
Ką naujo išvydome, tai nebent Ivanausko pareiškimus: atėjau, vienintelis padarysiu, iki šiol nieko nebuvo. Tai vienintelis naujas dalykas lyginant su kitais strategais.
Pačiame žaidime nieko kažko naujo, stebinančio nepamačiau. Jį supo asistentai vokiečiai, ką jie davė? Kokio jie lygio? Jų nauda Ivanauskui nulinė arba neigiama, nes nėra rezultatų.
Gal Ivanauskas pasidavė jų įtakai. Kam jie apskritai reikalingi? Susirinks savo krepšius ir paliks Lietuvą, o šalies futbolui kokia nauda? Lietuvos treneriai, galėję dirbti asistentais, liks nepabandę ir nežinia, ar turės šansą. Kitas dalykas, kam šokinėti prieš žiniasklaidą, visus aplink niekina, tik jis vienas genijus“, – kritiką strategui beria buvęs nacionalinės komandos treneris.
A. Liubinskas įsitikinęs, jog V. Ivanausko dienos prie rinktinės vairo suskaičiuotos, tačiau bėda ta, kad šiam momentui nėra, kas galėtų sėkmingai vadovauti nacionalinei komandai.
Tačiau futbolo specialistas turėjo vieną idėją: rinktinės vairas laikinai gali būti patikėtas LFF techniniam direktoriui, vokiečiui Reinholdui Breu.
„Su ta komanda kažko daug nenuveiksi, bet reikalinga koncepcija, nuoseklumas. Iki šiol vyravo blaškymasis, didelė įvairaus lygio žaidėjų kaita.
Negaliu spręsti už VK, bet nemanau, kad V. Ivanauskas dar gali duoti naudos. Šalies trenerių gretose yra rezervų, tačiau dabar pulti, sudaryti ilgalaikį kontraktą su pirmu pasitaikiusiu netikslinga. Yra R. Breu, tegul jis užbaigia šį Tautų lygos ciklą.
Ar gali būti dar blogiau? R. Breu stojo prie viso šalies futbolo ūkio, tegul šiame pereinamajame etape pavadovauja ir rinktinei“, – teigė buvęs nacionalinės komandos vedlys.
Žvelgiant į rezervus, A. Liubinskas mato dvi pavardes, kurios ateityje galėtų vadovauti rinktinei.
„Andrius Skerla, bet ar dabar jis mestų darbą „Hegelmann“ klube dėl rinktinės? Iš bėdos galima derinti darbus per dvi pozicijas, juo labiau kiek čia liko Tautų lygos kovų.
Dar yra U21 strategas Marius Stankevičius, bet, ko gero, jis dar neturi UEFA „Pro“ licencijos“, – abejojo A. Liubinskas.
