Joje – futbolo istoriko kelias: nuo vaikystės dienų gimtuose Utenos rajono kraštuose, išmaišytą Sovietų Sąjungą medžiojant Vilniaus „Žalgirio“ pasirodymus varžovų stadionuose iki 2021-ųjų išvykos į Norvegijos šiaurę, kur sostinės klubas žaidė atsakomąsias rungtynes su Budės „Glimt“ ekipa.
Greta kelionių ir futbolo – jaunesniam skaitytojui nepažįstamos, slogios sovietinio gyvenimo realijos, prie kurių turėjo taikytis G. Kalinauskas, neabejojęs sovietinės santvarkos žlugimu.
Futbolo istorikas net 60 metų kruopščiai fiksavo šalies futbolo statistiką, kuri nugulė dešimtyje istorinių apybraižų, pradedant Lietuvos futbolo 1922–1997 m. apžvalga ir baigiant 2021-aisiais išleista Panevėžio krašto futbolo istorija.
„Dabar už jokius pinigus to nekartočiau – peržiūrėti archyvuose visą medžiagą apie futbolą.
Pradėjęs tą darbą apgailestavau, matydavau, kad to, ko ieškau, nėra. Netiksli, nepilna statistika, klaidingi protokolai. Kokio velnio man to reikia, klausdavau savęs.
Plačiu frontu rinkta informacija, jaunių, moterų, studentų futbolas. Peržiūrėtas kiekvienas laikraštėlis. Jei kažko nebūdavo Vilniaus bibliotekose, važinėjau į kitų miestų bibliotekas.
Dabar ši paskutinė yra jau 11-a mano knyga, visa komanda sukomplektuota, galima ramiai pasitraukti“, – su šypsena kalbėjo 77-erių G. Kalinauskas, netrumpame pokalbyje pasidalinęs mintimis apie paskutinį darbą – knygą „Mano aistra“.
Anot autoriaus, tai nėra autobiografinė apybraiža, o tik kai kurie gyvenimo štrichai.
„Vien apie futbolą galėčiau parašyti detektyvinį romaną ar poemą. Noriu tiktai išreiškti buvusio futbolo aistruolio požiūrį ir pasidalinti prisiminimais“, – pratarmėje rašo G. Kalinauskas.
– Knygos pradžioje minite, jog norite išreikšti jau “buvusio futbolo aistruolio” požiūrį ir prisiminimus? Kodėl – „buvusio“?, – Delfi klausė futbolo istoriko.
– Nebe toks aktyvus ir nėra už ką sirgti. Tiesa, yra dar trys vyresnės kartos futbolininkai, kuriuos seku ir palaikau: Saulius Mikoliūnas, Linas Klimavičius ir Egidijus Vaitkūnas.
Lietuvoje dabar jiems nėra lygių, daugiau nejaučiu didesnio susidomėjimo kuriuo nors Lietuvos futbolininku, o ypač nedomina legionieriai.
Koks tai Lietuvos futbolas, jei stipriausiose komandose dominuoja legionieriai? Dabar A lygos komandose – bent trijų lietuvių taisyklė, o prieš kelerius metus buvo rungtynių, kuomet startiniame vienuoliktuke – nė vieno lietuvio. Tai patyčios iš Lietuvos futbolo.
– Būtent vyresniam broliui liekate skoloje už pažadintą aistrą futbolui?
– Taip, jis penkeriais metais vyresnis už mane. Vasarą dviračiu iš rajono važinėjome į Uteną stebėti futbolo rungtynių, be to, jis pats jau treniravosi, matė legendinį Stanislovą Ramelį. Sklido kalbos apie jo neįtikėtiną smūgį ir sulaužytą virpstą. Tad kaip nesidomėsi futbolu?
– Pats knygoje rašote, jog pradėjus mokytis Vilniaus tarybinės prekybos technikume nebuvo galimybių treniruotis. Ar jautėte apmaudą, jog taip ir nepavyko gyvenime rimčiau pažaisti futbolo?
– Atsikėlus į Vilnių mokytis prekybos technikume, suderinti futbolo treniruotes ir mokslus buvo neįmanoma.
Iš dalies buvo apmaudo, bet iš dalies pats kaltas, juk pats rinkausi tokį kelią. Man jau buvo penkiolika, o tokio amžiaus į treniruotes nebepriimdavo, nebent galėjo gelbėti pažymos apie anksčiau lankytas futbolo treniruotes.
– Gana detaliai aprašytos sovietinio gyvenimo realijos ir vyravusios santvarkos ydos. Ar asmeniškai sunku buvo prisitaikyti ir susitaikyti su sovietinio gyvenimo principais?
– Be abejo sunku, kai aplink vyravo sukčiavimas, kyšiai ir melas, ypač dirbant prekybos sektoriuje.
Rinkausi kitą blogybę – sovietinę armiją. Buvo juokaujama, jog armija – gera gyvenimo mokykla, bet geriau ją baigti neakivaizdiniu būdu. Tokia santvarka.
Reikėjo tarnauti trejus metus. Teko bendrauti su Šiaurės miestelio įvairaus rango kariškiais, kaimynystėje gyveno toks pulkininkas žydelis, mėgėjas išgerti, tad žinojau įvairias plonybes, svarbiausia armijoje – pirmus metus „prastumti“, o vėliau simuliuoti. Daug kam pavykdavo iš jos pabėgti, sugalvodavo kokias nors ligas, kai kas papirkdavo armijos valdžią.
– Ar gūdžiuose 7-ame ar 8-ame dešimtmečiuose tikėjote, kad kažkada Lietuva vėl bus laisva?
– Visada tikėjau. Domėjausi politine santvarka, skaičiau Lenino raštus, komunistine demagogija, imperialistiniu mąstymu, buvo akivaizdu, kad tokia santvarka anksčiau ar vėliau žlugs. Jei žlugo kolonijinės sistemos, tikėjau, kad toks pat likimas laukia ir Sovietų Sąjungos.
Tiek melo, badas valstybėje, o pudruojamos smegenys apie socializmo pergales. Prie stikliuko atsiverdavo aukšto rango veikėjai, supratau, kad žmonės mąstydavo labai įvairiai. Tik buvo sunku įsivaizduoti, kada ir kaip visa tai žlugs. Galima sakyti, įvyko savotiškas sistemos sprogimas, pareikalavęs nedaug aukų.
– Knygoje minima, jog ne kartą jums buvo siūlyta stoti į Komunistų partiją, ar sudėtinga buvo atsisakyti šio kvietimo?
– Labai lengva. Kaip gi galėjau priklausyti okupantų partijai? Nesuvokiami dalykai.
Kaip vienas mano dėdė, dirbęs inžinieriumi, o vėliau ir pedagogu, yra pasakęs – geriau griovius kasiu, o ne partijai priklausysiu.
– Kaip pavykdavo suderinti komandiruotes su futbolo tvarkaraščiu? Žiūrėdavote, kada „Žalgiris“ žaidžia, o tada – į kelionę?
– Panašiai. Rusijoje, Ukrainoje, didžiuosiuose miestuose turėjau pažinčių, tai buvo didelis privalumas. Kartais pats sukurdavau problemą, jog tektų keliauti, kartais fiktyviai įsirašydavau komandiruotę, pavyzdžiui, teoriškai turiu keliauti į Ukrainą, tačiau vykdavau prie Uralo kalnų.
Kolegos parinkdavo bilietų. Svarbiausia – Maskvą pasiekti, o vėliau jau traukinių palydovės pagelbėdavo. Derinau, kiek įmanoma.
– Vienoje vietoje knygoje užsimenate, jog „daug ko viešinti negaliu, apie mano veiklą nežinojo nei brolis, nei žmona“. Ką turėjote omeny?
– Kai kurie užsakymai prekybos sektoriuje, mano darbe, buvo susiję su aukšto rango veikėjais. Visko buvo. Reikėjo laviruoti ne tik po Sovietų Sąjungą, bet ir čia. Buvo įvairių schemų, siūlymų ir grasinimų, bet tai jau praeitis, kurios nenoriu viešinti.
– Kiek pačiam buvo įdomu gilintis į futbolo taktinius niuansus?
– „Žalgiris“ turėjo savo stilių, žaidėjai techniški, susižaidę, primesdavo savo braižą, ilgai kontroliuodavo kamuolį. Jei koks dubleris žengdavo į aikštę, net geriau atrodydavo už pagrindinės komandos veteraną.
Buvo į ką pažiūrėti, už tai ir važinėjau.
– Ar tiesa, kad XX a. 8-am, 9-am dešimtmetyje pagal populiarumą futbolas nenusileisdavo krepšiniui?
– Vienu metu futbolas ėmė vytis krepšinį ir susilygino. Tačiau svarstykles nusvėrė prasidėjusi Arvydo Sabonio era ir Kauno „Žalgirio“ rezultatai.
Kita vertus, rudenį pablogėjus orams „Žalgrio“ stadionas sulaukdavo ne keliolikos, o tik kelių tūkstančių žiūrovų.
Jei prastesnis sezonas, iškart ir žiūrovų mažiau. Per metus paprastai būdavo kelios rungtynės, kuomet lūždavo stadionas nuo sirgalių antplūdžio, tai nutikdavo atvykus Kijevo „Dinamo“, Maskvos CSKA, „Spartak“ ar Minsko „Dinamo“ ekipoms.
– Apkeliauta visa Europa, pasiekti tolimiausi buvusios Sovietų Sąjungos kampeliai, ar yra kelionė, kuri labiausiai įsiminė?
– Kiekviena kelionė – savotiška patirtis, pavyzdžiui, pasiekti Sovietų Sąjungos miestai ir miesteliai, kuriuose žaidė II lygos klubai. Buvo tokių vietų, kur nei viešbučio, nei kur pavalgyt, tikra egzotika.
Galiu pasakyti, jog visur gražu, bet gražiausia – Lietuvoje. Nepakeičiamas kraštas kalbant apie gamtos įvairovę.
– Atgavus Nepriklausomybę aktyviai keliavote paskui nacionalinę komandą į užsienio stadionus. Ar buvo lūkesčių, kad štai, dar metai, kiti, ir Lietuvos futbolo rinktinė pasieks Europos ar pasaulio futbolo čempionatą?
– Tai buvo realu, maždaug apie 2000-uosius, kuomet Lietuvos čempionate nežaidė daug užsieniečių, o iš A lygos žaidėjų sudaryta rinktinė gėdos nepadarė Brazilijoje, Argentinoje.
Galime prisiminti, jog pasaulio čempionato atrankoje 1997-aisiais į priekį tašku praleisti airiai užėmė antrą vietą, mes likome treti. Rinktinė rodė charakterį prieš pajėgius varžovus, prisimename lygiąsias Neapolyje prieš pasaulio čempionę Italiją.
Dabar nerealu apie tai svajoti. Atrodo, turime perspektyvių vaikinų, tačiau išvykus jiems į užsienį tas progresas sustoja, grįžta prastesni. Toks vaizdas.
Lietuvos futbolas turės perspektyvų, jei A lygoje kovos 12 klubų, o komandose pagrindinėse sudėtyse žaistų ne daugiau trijų legionierių.
– Santykiai su strategais ir futbolininkais, kiek jie jums buvo svarbūs, gal dalis jų tapo tikrais draugais už stadionų ribų?
– Pirmiausia, man labai pasisekė pažinoti kone daugiau nei 200 Vilniaus „Žalgirio“ komandos žaidėjų, o visoje Lietuvoje – ne vieną tūkstantį futbolininkų ir trenerių. Su dauguma išlaikydavau gerus santykius, tik sunkiai sekėsi bendrauti su buvusiu „Žalgirio“ vadovu Janušu Lopučiu. Kodėl?
Nors esame geri pažįstami, dirbome vienoje sistemoje, bet nepatiko jo veiklos principai, vadovavimo metodika. Žmogus greit rasdavo priešų, labai neprognozuojamas žmogus.
Su juo senokai nutrūkę ryšiai.
– Ryškius prisiminimus turėjo palikti Vilniaus „Žalgirio“ stadionas. Buvote dar vaikas, kuomet futbolo sirgalių autobusu iš Utenos keliavote į sostinę stebėti rungtynių. Vėliau tik atvykus mokytis į Vilnių stadionas tapo kone antraisiais namais. Pats aktyviai jungėtės prie piketų bandant išsaugoti „Žalgirio“ stadioną. Ar buvo skaudu matant griaunamą sostinės futbolo meką?
– Tai tiesiog valstybinis nusikaltimas. Neatsirado žmogaus, institucijos, organizacijos, kuri principingai gintų šį objektą.
Stadionas stovėjo istorinėje vietoje, nuo 1922-ųjų, o gal ir anksčiau, nuo caro laikų čia buvo aikštynas, kuriame vyko ir šokiai, ir sportinės varžybos.
Vėliau stadionas pastatytas pagal anglų modelį, centrinė tribūna įrengta tiesiog nuostabiai, tik sovietiniais laikais ją plėtė, modifikavo.
Kitas dalykas, stadionas – pačiame miesto centre, erdvės pakako visiems. Prisiminkime kitus Europos didmiesčius, daugelis jų savo centrinėse miesto dalyse turi futbolo arenas. Pavyzdžiui, Madridas ir „Santiago Bernabeu“ stadionas.
Buvo paruošta įvairių rekonstrukcijos projektų, pagal kuriuos buvo galima įrengti požemines stovėjimo aikšteles, taip vadinamą šalia stovėjusią Marakanos aikštę, buvusio baseino erdves pritaikant stadiono ir verslo poreikiams.
Nesu girdėjęs antros tokios valstybės, kuri nugriautų reprezentacinį, istorinį stadioną. Čia tikras nusikaltimas, tačiau tokiems, kurie tą padarė, nieko nėra švento.
