Strateginė reikšmė
Lietuvos futbolą drebinančiame vidiniame konflikte raundas keičia raundą.
Prieš savaitę DELFI rašė apie susiformavusį aljansą, siekiantį nušalinti LFF generalinį sekretorių Nerijų Dunauską ir prezidentą Tomą Danilevičių.
Tam reikėtų surinkti du trečdalius balsų LFF vykdomajame komitete, o tiek sąjungininkų Arūno Pukelio ir Žydrūno Buzo vadovaujama opozicija kol kas neturi.
Tačiau jėgų balansas nuolat mainosi, jį pakoreguoti gali ir Aukštaitijoje bei pajūryje įsiplieskę maištai prieš dabartinės LFF vadovybės rėmėjus.
Utenos ir Klaipėdos apskričių federacijose reikalaujama pirmalaikių rinkimų, nauji kandidatai į prezidentus – kartu ir į kėdę LFF vykdomajame komitete – neslepia antipatijų federacijos šulams.
Kita vertus, pastarieji taip pat daro viską, kad išsaugotų turimas pozicijas.
Oponentą vadina „šaške“
Utenoje kirviai galandami nuo vasaros pradžios. Ešafotą dabartiniam Utenos apskrities futbolo federacijos (UAFF) prezidentui Dainiui Širviui ėmė ręsti reprezentacinis regiono klubas „Utenis“.
Subūrę į savo gretą įstatuose numatytą penktadalį UAFF narių, „Utenio“ atstovai jau du kartus reikalavo sušaukti neeilinį visuotinį narių susirinkimą, kuriame būtų sprendžiamas nepasitikėjimo D. Širviu klausimas.
Jo įpėdiniu pretenduoja tapti buvęs „Utenio“ valdybos pirmininkas ir rėmėjas Nemunas Dagilis.
41-erių verslininkas prieš metus buvo vienas kontroversiško „Utenio“ plano autorių – uteniškiai pabandė iškopti į Europos taurių turnyrus subūrę sudėtį, kurioje beveik nebuvo lietuvių.
Sumanymas neišdegė, sumažinti biudžetą nusprendęs klubas savanoriškai pasitraukė iš A lygos, o N. Dagilis nutraukė formalius saitus su „Uteniu“.
Dabar jis teigia norintis vėl aktyviai įsitraukti į futbolą, kurio vadovus – tiek Utenoje, tiek LFF – vadina „įsišaknijusiu vėžiu“.
„Jokių sugebėjimų, jokio noro. Galiu drąsiai pasakyti, kad dabartinis UAFF prezidentas yra kažkieno pastumdėlis, paliktas kaip šaškė ant lentos – be jokių veiksmų, be noro padėti apskričiai, klubams, vaikams. Ir jis toks ne vienas apskrityse – sakyčiau, taip pat yra Panevėžyje, kitur“, – aštrių išsireiškimų nevengė verslininkas, kurio turtą žurnalas „Top 500“ prieš metus įvertino 25 mln. eurų ir turtingiausių žmonių Lietuvoje sąraše skyrė 129-ą vietą.
– Kodėl nusprendėte siekti apskrities federacijos prezidento posto? – DELFI paklausė N. Dagilio
– Nuo futbolo niekur nepabėgau. Utenos vaikams per drauge su kitais akcininkais valdomas bendroves skiriame keliskart daugiau lėšų nei UAFF sugeba generuoti. O kai futbolas išsivalys, manau, sugrįšiu ir į „Utenį“.
– Laimėjęs rinkimus remtumėte apskrities federaciją?
– Esu pažadėjęs, kad skirsime savų įmonių, kolegų lėšų UAFF. Yra futbolui prijaučiančių žmonių, bet jie dabar nenori remti, nes sako, kad vis tiek tie pinigai nebus tinkamai panaudoti, galbūt tik kas nors už juos nusipirks automobilį ar panašiai. Kitas dalykas, kurį pažadėjau – LFF vykdomajame komitete sieksiu, kad visoms dešimčiai apskričių būtų paskirstomos žymiai didesnės lėšos nei dabartiniai 10 ar 12 tūkst. eurų.
Manau, federacijos biudžete apskritims labai lengvai galima surasti ne mažiau milijono eurų per metus. Ir stadioną per dešimt metų galėjo pasistatyti pati LFF iš tų pinigų, kuriais disponuoja. Bet tokie dalykai ten – niekam neįdomūs, visų pirštai lenkti į save, moka tik sau pasiimti.
– Sieksite pakeisti dabartinius LFF vadovus?
– Vienareikšmiai. Galiu tai tiesiai šviesiai pasakyti. Pažinojau ankstesnį federacijos prezidentą (Edviną Eimontą – DELFI), kuris, beje, buvo mano bendrakursis. Kai jį išrinko, aš jam sakiau: turi du ar tris mėnesius šitam blogiui išrauti su šaknimis. Bet gal jis buvo per minkštas, nesiryžo.
N. Dunauskas yra tiesiog neveiksnus. Tai – įsikūnijęs blogis, kurį reikia kuo greičiau iš ten išmesti. Yra tokie žmonės kaip Deividas Šemberas, Artūras Gimžauskas („Utenio“ valdybos pirmininkas – DELFI), yra dar keletas pavardžių, kurių dabar neminėsiu. Jie tikrai gali, žino, kaip reikia dirbti. Galų gale, mokosi, lanko UEFA kursus, semiasi žinių, yra atsidavę futbolui. O dabartinė LFF – giminių ratelis.
– Kokie jūsų ryšiai su perversmo LFF iniciatoriais A. Pukeliu ir Ž. Buzu?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad Arūno nepažįstu. Aš jį pažįstu 15, gal ir 20 metų, o Ž. Buzo – ne. Su Arūnu esame kalbėję, kas būtų, jeigu būtų. Jis žino mano charakterį, aš žinau jo. Jeigu bus daroma kažkas nenaudinga futbolui, tuomet mums tikrai ne pakeliui. Bet aš manau, kad blogiau nei dabar būti nebegali. Ir manau, kad jie (A. Pukelis ir Ž. Buzas – DELFI) į futbolą žiūri pakankamai geranoriškai.
Tiesa, sąžinė ir protas
Kol kas karo šūkius N. Dagilis ir jo bendraminčiai gali laidyti tik viešojoje erdvėje, bet ne iš visuotinio susirinkimo tribūnos.
Neeilinio suvažiavimo pageidauja 7 iš 17 UAFF narių. Tai – dvigubai daugiau nei pagal organizacijos įstatus reikalingas penktadalis.
Tačiau UAFF valdyba su prezidento postą prarasti galinčiu D. Širviu priešakyje blokuoja priešininkų manevrus.
Vadovybė prisidengia likusių dešimties narių pasirašytu raštu, kuriuo prašoma susirinkimo nerengti, nes „daugumai UAFF narių pasitikint prezidentu jis nereikalingas“.
Įdomiausia, jog nepaisyti įstatų uteniškius ragina LFF, anksčiau pati pasiūliusi visoms apskričių federacijoms trafaretinį įstatų projektą.
Prieš atmesdama prašymą sušaukti neeilinį susirinkimą, UAFF kreipėsi į LFF dėl situacijos išaiškinimo.
LFF atsakė saliamoniškai: pirmiausia pažymėjo, kad „neturi įgaliojimų aiškinti savo narės įstatų“, paskui pridūrė 7 pastraipų rekomendaciją, kaip sausiems išlipti iš balos.
Teisininkų, kurių paslaugos, kaip jau skelbta, per metus LFF kainuoja daugiau nei 200 tūkst. eurų, parengtas atsakymas užsibaigia nedviprasmiškai: „LFF mano, jog UAFF visuotinis susirinkimas neturėtų būti šaukiamas“.
O tokios išvados prieinama vadovaujantis... „teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais“.
Kaip tiesa, protas ir sąžinė susiję su UAFF ignoruojamu imperatyviu įstatų reikalavimu, D. Širvys DELFI nepaaiškino.
Tik raštu bendrauti sutikęs UAFF prezidentas neturėjo atsakymo ir į klausimą, kodėl palaikymo tarp narių ieško rinkdamas jų parašus vietoje to, kad pasitikrintų pasitikėjimą vieninteliu tuose pačiuose įstatuose numatytu būdu – slaptu balsavimu visuotiniame susirinkime.
„Visi pirmalaikių rinkimų siekiantys nariai iš esmės atstovauja arba yra susiję ir priklausomi nuo vieno Utenoje veikiančio klubo. Matyti, kad nepasitikėjimas reiškiamas tik formaliai, siekiant vienam klubui užimti esmines pozicijas UAFF veikloje. Be kita ko, neeilinio susirinkimo nepageidaujantys nariai atkreipė dėmesį, kad tai yra noras susidoroti su efektyviai veikiančiu UAFF prezidentu bei jo komanda“, – atsakomąjį UAFF narių raštą citavo D. Širvys.
Pasakykite, kaip balsuosite, antraip nebalsuosite
Utenoje susiklosčiusi padėtis kaip du vandens lašai panaši į pato situaciją uostamiestyje.
Klaipėdos apskrities futbolo federacija (KLFF) turi identiškus įstatus, dalis narių taip pat pasinaudojo savo teise ir pareikalavo pirmalaikių rinkimų, o vietoje jų gavo panašų sofizmų rinkinį kaip ir maištininkai Aukštaitijoje.
KLFF prezidentas Romualdas Jonaitis į priešininkų atakas atsikerta aidu kartodamas D. Širvio gynybinę poziciją: pirmalaikiai rinkimai nėra būtini, priekaištai vadovybei nepakankamai motyvuoti, nepasitikėjimą reiškia mažuma narių.
Tik šiuo atveju nė nesivarginta ieškoti pritariančių balsų užuovėjos: atsakydamas į prašymą šaukti neeilinį susirinkimą, R. Jonaitis pats leido sau nuspręsti, kad „tariamas prezidento neveiklumas nėra pagrįstas“.
O viską vainikuoja KLFF valdybos požiūris į slapto balsavimo institutą – oficialiame rašte ji reikalauja „pateikti įrodymus, kurie leistų daryti pagrįstas prielaidas, kad nepasitikėjimą KLFF prezidentu visuotiniame susirinkime pareikš dauguma narių“. To reikia, antraip „būtų sudarytos galimybės piktnaudžiauti susirinkimo šaukimo iniciatyva, trukdyti ir destabilizuoti KLFF veiklą, eikvoti lėšas susirinkimo organizavimui“.
Šešėliai užnugariuose
Nuo tokių logikos kūlvirsčių galva sukasi Rimantui Žvingilui, kuris tapo priešingoje barikadų pusėje susibūrusios stovyklos vėliavnešiu.
44-erių buvusį Lietuvos rinktinės puolėją ir Klaipėdos „Atlanto“ trenerių štabo atstovą uostamiesčio futbolo opozicija įvardija savo kandidatu į KLFF prezidento pareigas.
Kalbėdamas su DELFI, R. Žvingilas svarstė, jog R. Jonaitis iš paskutiniųjų laikysis įsikibęs kėdės, nes yra suinteresuotas nuosavos saugos tarnybos „Argus“ pajamomis iš futbolo.
„Nesuprantu, ko dar reikia visuotiniam susirinkimui sušaukti, jeigu įstatuose numatyta, kad užtenka penktadalio narių valios. Apskritai, mano nuomone, jei jau kažkas reiškia nepasitikėjimą tavimi, pats turėtumei atsistatydinti. Bet čia, manau, veikia kiti interesai, ne futbolo. Kokie? Tikriausiai pats suprantate – juk visi puikiai mato, kuri apsaugos firma nuolat dirba futbolo stadionuose“, – samprotavo R. Žvingilas.
Pasak jo, valdžių pasikeitimą Klaipėdoje stabdo ir R. Jonaičio turimas užnugaris.
„Jei LFF niekaip nereaguoja, jei laiko tokią situaciją normalia, tai galima padaryti išvadas“, – dėstė R. Žvingilas.
Pasiteiravus, kas stovi jo paties užnugaryje, buvęs futbolininkas tvirtino A. Pukelį matęs „tik per televizorių“, bet neneigė bendraujantis su Ž. Buzu, kurį sakė pažįstantis dar nuo sovietmečio.
„Aš esu už perversmą Klaipėdoje. O LFF reikalai man nelabai aktualūs. Skaičiau, kad vyksta konfliktai, bet aš noriu pirmiausia užsiimti savo kiemu. Čia tiek metų nieko nebuvo daroma, kad reikėtų pulti kuoptis stačia galva.
Dėl LFF – aš tik džiaugiuosi, kad yra kažkoks sujudimas, nes kai kurie žmonės ten tapo tiesiog nepakeičiami, užsisėdėję. O juk visas Lietuvos futbolas daug metų dideliais žingsniais eina atgal, ne į priekį. Neseniai kalbėjausi su Edgaru Jankausku (Lietuvos rinktinės vyriausiuoju treneriu – DELFI) – užuojauta jam, nes vaizdas pas mus labai liūdnas“, – apibūdino R. Žvingilas.
Tuo metu R. Jonaitis dėl konkurento kalbų grasina bylinėtis ir įrodinėja, kad yra daug nuveikęs futbolo labui.
Išvardinti DELFI savo darbus KLFF prezidentas, iki praėjusios gegužės tokį patį postą užėmęs ir baigiančiame subyrėti reprezentaciniame uostamiesčio klube „Atlante“, taip pat sutiko tik raštu.
„Organizuojama pavyzdinė salės futbolo lyga, veteranų varžybos, KLFF parėmė vaikų išvyką į Austriją, pritraukti nauji rėmėjai, prisidėta prie „Palangos“ ir „Feyenoord“ klubų organizuojamos vaikų stovyklos, vykdomas nuolatinis darbas su Klaipėdos apskrities miestų ir rajonų merais dėl infrastruktūros gerinimo, po ilgų metų darbo Klaipėdos savivaldybės taryboje patvirtinta, kad būtų organizuojamas naujo regioninio stadiono architektūrinis konkursas.
Tai tik keletas įvykdytų ir vykdomų darbų, apie kurių dalį informacija buvo skelbiama visuomenės informavimo priemonėse. Pabrėžtina, kad KLFF valdymo organų tikslas ir prioritetas – aktyvus darbas Klaipėdos regiono futbolo labui, kuris ne visada yra akivaizdus“, – rašė R. Jonaitis.
Be išeities
Tiek Klaipėdos, tiek Utenos opozicionieriai dėl įšaldytų konfliktų apskričių federacijose ruošiasi kreiptis į LFF.
Bet panašu, kad palankių sprendimų gali nesitikėti.
„Apskričių futbolo federacijos savo vidinius reikalus sprendžia ir tvarko savarankiškai. Tol, kol šie reikalai yra sprendžiami ir tvarkomi laikantis jų įstatų, LFF tokius apskričių futbolo federacijos veiksmus palaiko ir į juos nesikiša“, – DELFI situaciją komentavo N. Dunauskas.
Jo žodžius neigia D. Širvys, patvirtinęs, kad UAFF valdyba atsisakė šaukti neeilinį susirinkimą remdamasi jau minėtu saliamoniškuoju „įgaliojimų aiškinti savo narės įstatų neturinčios“ LFF išaiškinimu.
Tad akivaizdu, kokiais atvejais LFF pasirengusi kištis ir kokiais – ne.
Kitas maištininkų žingsnis vestų į teismą, tačiau bylinėjimasis gali užtrukti keletą metų.
Ne bėda – juk lietuviškas futbolas ir taip dešimtmečius kantriai laukia, kada taps svarbesnis už gausių FIFA ir UEFA išmokų dalybas tarp konkuruojančių grupuočių.