Stovi tik griaučiai
Iki šiol svarstyti du Nacionalinio stadiono statybos variantai – atgaivinti senąjį „Žalgirio“ stadioną arba baigti dar 1985 metais Šeškinėje pradėtą stadioną pagal architekto Algimanto Nasvyčio projektą. Į futbolo pakilimo Lietuvoje metu pradėtą statyti stadioną turėjo tilpti apie 30 tūkst. žiūrovų – beveik du kartus daugiau nei Vilniaus „Žalgirio“ stadione.
Daugiau nei prieš 20 metų Šeškinėje buvo suprojektuota ne tik pagrindinė arena, bet ir sporto kompleksas, kuriame turėjo įsikurti treniruočių aikštė, teniso kortai ir tinklinio aikštelės. Be sporto renginių, naujame stadione planuota rengti ir tuomet populiarias dainų šventes.
Iš pradžių statyboms skirtas 31 hektaro sklypas priklausė Vilniaus miesto savivaldybei. Ši visą techninę priežiūrą ir statybos organizavimo reikalus pavedė bendrovei „Vilniaus kapitalinė statyba“. Prasidėjus darbams 1993 metais nutrūko jų finansavimas, ir stadiono statybas teko stabdyti. Iki tol spėta pastatyti stadiono arenos požeminę dalį, išbetonuoti pilonus ir pradėti dalį arenos viršutinės dalies konstrukcijų.
Netrukus pradėta dalytis turtu. Statinio konstrukcijos registruotos Vilniaus miesto tarybos vardu, o kita aplink stadioną esanti teritorija tapo valstybės nuosavybe. Vėliau visas plotas padalytas net į keturias dalis. Vieną jų aukciono metu įsigijo „Vilniaus prekyba“ ir pastatė „Akropolį“. Taip atskilo viena iš kadaise planuotų stadiono teritorijos dalių.
Nuomonės daug kartų keitėsi
Architektai ir sostinės valdžia įsivėlė į diskusijas, ką daryti su jau stovinčiais stadiono pamatais, jei Šeškinės kalnas nėra tinkamiausia vieta Nacionaliniam stadionui. Vieni specialistai atkakliai siūlė tęsti pradėtas statybas. Kiti tvirtino, kad stadiono teritorijoje pastatytos konstrukcijos jau pasenusios ir negali būti naudojamos tolesnei statybai.
Vienu metu lyg ir buvo nutarta, kad statybos turi būti tęsiamos ir būtent šioje vietoje turėtų iškilti nacionalinis stadionas. Vėliau vėl imta dvejoti ir nuspręsta, kad tinkamiausia vieta naujajam futbolo stadionui – senasis „Žalgirio“ stadionas.
Lietuvos architektų sąjunga ėmė baimintis, kad Šeškinės stadiono sklypas gali būti panaudotas kitiems tikslams. Šitaip ne tik Vilnius, bet ir Lietuva liks be universalaus pasaulinius standartus atitinkančio stadiono. O tokiam, su 10–50 tūkst. vietų žiūrovams, reikalingas 10–15 hektarų sklypas. Dėl užsitęsusių planų derinimo projektas ironiškai imtas vadinti amžinąja statyba.
Reikia ekspertų išvadų
Po ilgų svarstymų Vilniaus savivaldybė nusprendė, kad Nacionaliniu tūkstantmečio stadionu pasivadinsiantis kompleksas vis dėlto bus statomas Šeškinėje. Bet šioje vietoje styrančios senosios konstrukcijos nebegali būti naudojamos – jos turi būti išmontuotos ir išvežtos. Argumentai: stadiono projektas yra pasenęs, o senieji su statiniu susiję dokumentai tinkami tik susipažinti su tuomečiu sumanymu.
Vis dėlto neseniai išsakyta nuomonė apie konstrukcijų netinkamumą ėmė braškėti. Ekspertai patikino, kad senų konstrukcijų būklė iki šiol yra gera, statyboms naudotas korozijos beveik neveikiamas betonas, o atviros plieno konstrukcijos taip pat buvo konservuotos.
„Viena vertus, senųjų konstrukcijų panaudojimo idėjos galutinai neatsisakyta. Kita vertus, kategoriškai negalima teigti, kad jos bus toliau naudojamos. Reikalingi specialūs tyrimai, kuriais būtų nustatyta, ar konstrukcijos nėra pažeistos. Neatmetama galimybė, kad sovietmečiu išbetonuoti pilonai bei pradėtos statyti arenos viršutinės dalies konstrukcijos gali būti įkomponuotos į naująjį kompleksą“, – aiškino Vilniaus miesto savivaldybės Plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas Linas Sinkevičius.
Vėl ieškos pinigų
Sostinės valdžia siekia, kad naują techninį projektą paruoštų Šeškinės stadiono pirmojo projekto rengėjas – projektavimo įmonė „Viltekta“, su kuria bendradarbiauja ir A. Nasvytis. Be to, norint perimti kitų šalių patirtį ir ieškant geriausio architektūrinio sprendimo projektavimo darbams numatoma papildomai pasitelkti užsienio šalių konsultantus. Per šiuos metus numatyta suprojektuoti areną, o teritorijos detalusis planas buvo parengtas dar 1999 metais.
Stadiono statybas siūloma skaidyti į du etapus. Pirmasis – iki 2009 metų vasaros pastatyti pagrindinę 25 tūkst. sėdimų vietų areną. Po to planuojama įrengti komercinį sporto centrą su universalios paskirties sporto sale, baseinu, treniruočių centru ir sporto medicinos klinika, vieną dengtą futbolo aikštę, dvi atviras sporto aikštes, teniso bei krepšinio aikšteles.
Šeškinės stadionui Vyriausybė yra suteikusi nacionalinės svarbos objekto statusą. Areną planuojama pavadinti Tūkstantmečio stadionu. Vyriausybė taip pat skyrė 2 mln. litų parengiamiesiems darbams. Tačiau jei bus nuspręsta stadioną statyti Vyriausybės lėšomis, statybos užtruks gerokai ilgiau nei iki 2009 metų.
„Problema – tolesnis darbų finansavimas. Jau anksčiau kalbėta, kas bus toliau – suprojektuoti stadioną yra viena, o kaip mes jį pastatysime? Tačiau ateityje sąmata taps aiškesnė. Kai bus daugiau informacijos, bus stimulas ir savivaldybei, ir Vyriausybei ieškoti lėšų“, – svarstė Vilniaus savivaldybės miesto plėtros departamento direktorius Linas Naujokaitis.
A. Nasvyčio skaičiavimu, pagrindiniam stadionui pastatyti reikėtų 120–130 mln. litų. Tačiau miesto savivaldybė įvardija bent 50 mln. litų didesnę sumą.