„Languotieji“ nė minutės nepirmavo pasaulio čempionato finale, bet Maskvoje Prancūzijai užkūrė tokią pirtį, kad būsimiems čempionams pravertė net kroatų ataką sustabdęs ir persigrupuoti leidęs „Pussy Riot“ aktyvisčių reidas į aikštę.
Tų, kurie tikėjosi išvysti atsargų futbolą ir ilgą žvalgybą paskutinėse pirmenybių rungtynėse, laukė staigmena.
Šeši įvarčiai pasaulio čempionato finale nebuvo įmušti nuo 1966 metų.
DELFI konferencijoje pirmadienį viešėjusį V. Dambrauską atakų bangos Lužnikų stadione taip pat vertė kelti antakį.
Bet jis nesutinka, kad dėl finalams neįprasto rezultatyvumo atsakinga dvikovą žymiai aktyviau pradėjusi, tačiau galiausiai 2:4 kritusi Zlatko Daličiaus brigada.
Po 20 metų pertraukos triumfavusių prancūzų strategas Didier Deschampsas nesiryžo tiesiai atsakyti į klausimą, ar jo auklėtinių pergalė Rusijoje buvo graži. V. Dambrauskas savo atsakymą turi.
„Prancūzams jie patys gražiausi, o kitiems – pagal skonį. Svarbiausia, kad nugalėjo pelnytai – buvo verti titulo savo sudėtimi, žaidimu, patirtimi. Nors pats, prisipažinsiu, prieš pirmenybes abejojau, ar tai nėra per jauna komanda. Bet viso turnyro metu Prancūzija buvo stabiliausia. Jų sudėties „gylis“ ir amžius iš tiesų gąsdina. Ši žaidėjų karta tiks dar ne vienam Europos ir pasaulio čempionatui“, – teigė 41-erių treneris.
Ir nors Kroatijos gynėjas Dejanas Lovrenas aidu atkartojo po pusfinalio belgų išsakytus žodžius, esą tikro futbolo nežaidę prancūzai nenusipelnė pergalės, V. Dambrauskas su tuo nesutinka.
„Kroatų žaidimą romantizuojame, nes tai – maža šalis, kurios laimėjimai leidžia ir mums pasvajoti apie kokias nors pergales. Taip, jie įveikė vieną stipriausių grupių, bet toliau nebebuvo galva stipresni už varžovus. Ir faktas, kad kiekvieną kartą reikėdavo pratęsimo, tai tik įrodo. O jeigu 11 m baudinius vadiname loterija, vadinasi, kroatams tiesiog pasisekė.
Nenoriu kaip nors sumenkinti kroatų pasirodymo. Tiesiog sakau, kad šiame čempionate nebuvo išsiskiriančios komandos – tokios kaip vokiečiai prieš ketverius metus ar dar anksčiau ispanai. Šįkart buvo grupė panašaus svorio ekipų – prancūzai laikėsi truputį aukščiau už kitus, kroatams pakeliui į finalą truputį labiau sekėsi“, – vertino su Vilniaus „Žalgiriu“ du Lietuvos čempionų titulus 2015 ir 2016 metais pelnęs specialistas.
Nuo šio sezono į Latvijos pirmenybių lyderės poziciją išsiveržusią Rygos RFS ekipą treniruojantis pakruojiškis su DELFI kalbėjosi apie prancūziško ir kroatiško futbolo skirtumus, teisėjo iš Argentinos Nestoro Pitanos kontroversijas finale, Rusijoje išryškėjusias naujas taktikos tendencijas, o taip pat galimą Baltijos derbį UEFA Čempionų lygos atrankoje.
– Sutinkate, kad Kroatija sekmadienį ištisą valandą buvo pagrindinė finalo veikėja? – DELFI paklausė V. Dambrausko
– Nesutinku. Pirmas 20 minučių – taip. Po to prasidėjo įvarčiai, žaidimas ėmė lygintis. Tiesa, kad prancūzai du įvarčius pelnė du kartus pasiekę kroatų baudos aikštelę ir uždirbę dvi standartines situacijas. Bet galime ilgai kalbėti apie jų taktiką. Prancūzų žaidimas – lankstus, įvairus. Pagal sudėtį jie turėtų būti labai atakuojanti komanda. O realybėje prancūzai žaidžia priešingai. Tai – itin organizuota rinktinė, pasižyminti stipriu komandiniu žaidimu. Ir realizuoti trenerio sumanymus jai puikiai pavyko.
Iš pradžių prancūzai stengėsi sugerti kroatų spaudimą žinodami, kad šie atkrintamosiose varžybose jau žaidė tris pratęsimus, todėl anksčiau ar vėliau turėtų pavargti. Pirmo kėlinio pabaigoje jau matėsi Prancūzijos kontržaidimo užuomazgos, o antrame kėlinyje jie pribaigė varžovus. Kroatai nebespėdavo grįžti prie savo vartų ir praleido dar du įvarčius. Pats labai sirgau už kroatus, norėjau, kad jie nugalėtų, bet prancūzų taktika visiškai atsipirko. Ir man nepatinka kalbos po rungtynių, kas buvo vertesnis pergalės. Faktai viską parodo.
– Bet pirmus du prancūzų įvarčius lėmė ir diskutuotini teisėjų sprendimai.
– Manau, kad pirmo įvarčio situacijoje pražangos prieš Antoine'ą Griezmanną nebuvo. Kadangi tai ne toks epizodas, dėl kurio pasitelkiama VAR pagalba, ko gero, teisėjas tiesiog padarė klaidą. O Paulis Pogba – jei atliekant baudos smūgį jis išties buvo nuošalėje – taip pat neliko pasyvus, iš nugaros atakavo Mario Mandžukičių. Turėtų būti fiksuojamas taisyklių pažeidimas.
Bet 11 m baudinys, mano manymu, skirtas teisingai. Buvo sužaista ranka, ji buvo nenatūralioje padėtyje, dėl to kamuolys pakeitė skriejimo kryptį. Visa tai reiškia 11 m baudinį. Patinka ar nepatinka, gaila kroatų ar ne, tokios yra taisyklės. Taip, jei ne VAR sistema, toks baudinys turbūt nebūtų paskirtas. Bet jeigu jau tas peržiūras užsidėjome sau ant galvos, tai pasitikėkime jomis ir priimkime faktą, kad kartais rungtynių baigtis bus sprendžiama tokiais būdais. Čia nieko nepadarysi. Aš asmeniškai kaip buvau prieš VAR sistemą, taip ir likau, esu konservatyvus, nors VAR dirbo net geriau nei tikėjausi.
– Ketvirtą pasaulio čempionato finalą iš eilės pralaimi rinktinė, kurios vartus gina „Monaco“ klubo atstovas. Įvarčiai antrame kėlinyje turėtų gulti ant Danijelio Subašičiaus sąžinės?
– Abiem atvejais jis nesužaidė kaip aukščiausio lygio vartininkas. Bet ir apie gynėjus galima pasakyti tą patį. Ypač mušant trečią prancūzų įvartį – kroatų atraminė zona buvo tuščia, Luka Modričius nespėjo susiorientuoti.
– Nemanote, kad 1998 metais pasaulio čempione tapusi Zinedine'o Zidane'o Prancūzija buvo įsimintinesnė nei dabartinė rinktinė?
– Jeigu vertinsime tik faktą, kad tuomet žaidė Z. Zidane'as, gal ir taip. Bet iš esmės manau, kad tai – panašios komandos. Anuomet prancūzai irgi žaidė truputį nuobodų futbolą, jiems irgi sekėsi – ir sakyčiau, sekėsi žymiai labiau nei dabar.
Reikalas tas, kad žmonės linkę idealizuoti praeitį. O žiūrint objektyviai, 1998-aisiais prancūzai grupės varžybose pasirodė visiškai neišraiškingai, aštuntfinalyje nugalėjo po pratęsimo, ketvirtfinalyje – po 11 m baudinių. Iki pusfinalio atėjo šiaip ne taip, o pusfinalyje išsigelbėjo stebuklingai: netekus vieno žaidėjo ir atsiliekant 0:1 du kartus pasižymėjo gynėjas Lilianas Thuramas, kuriam tai buvo pirmi ir paskutiniai įvarčiai per karjerą rinktinėje. O juk ji truko daugiau nei 140 rungtynių.
Neabejoju, kad dar po 20 metų mes šiemetinį prancūzų pasirodymą taip pat vertinsime visai kitaip. Prisiminsime, kad buvo K. Mbappe, A. Griezmannas, N. Kante, sakysime, kokie žaidėjai! O kroatai, savo ruožtu, dabar taip pat galės 20 metų kurti legendas apie šią savo žaidėjų kartą, nes ji padarė neįtikėtiną dalyką.
– Kaip ir prieš dvejus metus vykusiame Europos čempionate, turnyre Rusijoje pergales rinko komandos, kurios atsisako kamuolio kontrolės. Pritariate, kad tvarkingos gynybos ir kontratakų taktika dabar yra veiksmingesnė?
– Išsidėstymas, kamuolio valdymas – ne tai yra svarbiausi dalykai. Esmė – žaidimo principai, leidžiantys išnaudoti erdves. Tai buvo viena pagrindinių taktinių tendencijų šiame čempionate. Anglija, Belgija ir ta pati Prancūzija nesistengė dominuoti, jų planas buvo nepraleisti įvarčio ir žaisti atakuojantį futbolą tada, kai iš tiesų reikia.
Anglija ir Belgija – dvi komandos stipriausių ketverte, kurios rėmėsi trijų vidurio gynėjų schema. Menkstantis krašto gynėjų vaidmuo – kita šių pirmenybių naujovė. 10-15 metų stipriose ekipose krašto gynėjai buvo viena svarbiausių pozicijų, nes tai – žaidėjai, turintys labai daug erdvės prieš save. Bet tendencija keičiasi: Rusijoje tik vokiečiai atakuodami smarkiai rėmėsi krašto gynėjais, galbūt dar iš dalies Brazilija. Kitose toli nukeliavusiose rinktinėse krašto gynėjai puolime dalyvavo nedaug.
– Geriausiu čempionato žaidėju išrinktas L. Modričius. Kokių jūs turėjote alternatyvų?
– Dėl jo visiškai pritarčiau. Pasižiūrėkite, kokie futbolininkai žaidė prancūzų atraminėje zonoje: N'Golo Kante, P. Pogba. Jų darbas – perimti kamuolius, griauti. Kroatų pusėje – du kūrėjai: L. Modričius ir Ivanas Rakitičius. Ir šio dueto vaidmens pervertinti neįmanoma.
Dauguma trenerių, ypač Lietuvoje, net neįsivaizduotų, kaip galima tokiems žaidėjams patikėti atraminių saugų pozicijas. Kroatai tam ryžosi, nes jie sprendė pagal tai, kokius žaidėjus turi. Taip jie pasirinko žaidimą su kamuoliu, priešingai vyraujančioms tendencijoms.
L. Modričius pateisino pasitikėjimą – mano subjektyvia nuomone, jis buvo vienas iš trijų geriausių čempionato žaidėjų. Kiti du – Kylianas Mbappe ir N. Kante. Edenas Hazardas? Jo komandos tiesiog nebuvo finale. Bet E. Hazardas kartu su Kevinu De Bruyne ir vartininku Thibaut Courtois nusipelno vietos simboliniame vienuoliktuke. Taip pat gynėjai Yerry Mina, Raphaelis Varane'as.
– Savo trenerio karjerą pradėjote Anglijoje. Ar imtumėtės apginti anglus, kurie daugeliui atrodė lyg per klaidą patekę tarp keturių geriausių čempionato komandų?
– Suprantu, kad jų žaidimas subjektyviai gali nepatikti. Man irgi nepatiko, kaip Graikija 2004 metais laimėjo Europos čempionatą, kaip Portugalija laimėjo prieš dvejus metus. Ir kas iš to? Jie laimėjo, vadinasi, nusipelnė, ir privalome juos gerbti kaip geriausią komandą. Nėra futbole tokios taisyklės, kad privalai visą laiką atakuoti, jei nori laimėti. Gali pasirinkti taktiką gintis, gali pasirinkti taktiką mušti įvarčius po standartinių padėčių. Taisyklės tai leidžia. Todėl aš manau, kad anglų pasirodymas jokiais būdais negali būti vertinamas blogai. Tuo labiau, kad iš jaunos ir gana nepatyrusios komandos niekas nesitikėjo nė tiek.
– Nuo pavasario treniruojate Rygos RFS klubą. Penkta praėjusio sezono komanda dabar tvirtai pirmauja Latvijoje. Turbūt daug kam tai – netikėtumas?
– O kas čia netikėto? Mūsų klubas – labai stabilus, nors aukščiausioje lygoje ir žaidžia dar tik trečius metus. Pernykštė penkta vieta ne viską pasako – tiesiog Latvijoje yra penkios panašaus pajėgumo komandos. O šiuo metu esame ten, kur norėjome būti visada.
– Praėjusi savaitė Europos taurių turnyruose buvo istoriškai sėkminga Lietuvos klubams – pasiektos 3 pergalės ir 1 lygiosios. Iš latvių komandų laimėjo tik „Ventspils“. Gal atitrūkome nuo kaimynų klubų lygmenyje?
– Atitrūkti neatitrūkome. Manau, tai bus galima vertinti pasibaigus atrankos varžyboms. Vis dėlto sutinku, kad tam tikra tendencija yra. Esminis skirtumas – legionierių limitas. Latvijoje gali žaisti penki užsieniečiai, Lietuvoje šio faktoriaus nėra. Manau, lietuvių klubų šuolis Europoje per pastaruosius dvejus metus tiesiogiai su tuo susijęs. Galbūt vietiniai žaidėjai dėl to kenčia, bet faktas tas, kad geriau pasirodome tarptautinėje arenoje būtent nuo tada, kai buvo panaikintas legionierių limitas.
O kita svarbi aplinkybė – mūsų antras divizionas žymiai stipresnis nei latvių. Tie futbolininkai, kurie neįsitvirtina A lygoje, eina į žemesnę, ir tai didina bendrą konkurencingumą. Tik reikia laiko, kol mūsų žaidėjai per antrą divizioną sugebės išsikovoti sau vietą A lygoje – tuomet matysime ir stipresnę rinktinę. Dirbtinis legionierių ribojimas čia niekuo mums nepadės.
– Jeigu Marijampolės „Sūduva“ išvykoje atsilaikys prieš Nikosijos APOEL, o Jūrmalos „Spartaks“ pateiks staigmeną Belgrado „Crvena Zvezda“, turėsime Baltijos derbį Čempionų lygos atrankoje. Kas būtų tokios poros favoritas?
– Neabejotinai, „Sūduva“. Jūrmala šiais metais nebedemonstruoja tokio čempioniško futbolo kaip anksčiau. Keitėsi treneriai, dabar jie žaidžia disciplinuotą, gynybinį futbolą. Mano manymu, „Sūduva“ turi aukštesnio lygio futbolininkų, kurie tinka komandos žaidimo stiliui. Įvertinus viską, marijampoliečiai atrodo pranašesni.