„Laukiu savo šanso, nes matau, kad tikrai jį gausiu“, – sporto portalui SportIN.lt prisipažino G. Arlauskis. – Esu viskuo patenkintas. Mane ten gerbia, žino, ką aš sugebu. Visada galėjau ir galiu grįžti į Europą, turiu pasiūlymų ir iš gerų klubų, bet kas garantuos, kad ten nereikės iškęsti to paties. Jaučiu, kad „Rubin“ klube jau baigiu atsėdėti savo – mano šansas artėja. Svarbu jam pasiruošti ir būti sveikam“.
Būtent sveikata 25-erių vartininkui neleidžia rimčiau pagrasinti pagrindiniam „Rubin“ klubo vartų sargui Sergejui Ryžikovui, bet ir įsitvirtinti Lietuvos rinktinėje, kur tarp virpstų karaliauja Žydrūnas Karčemarskas.
Pastarasis šiuo metu traumuotas, tačiau padėti rinktinei penktadienį vyksiančiose pasaulio futbolo čempionato atrankos rungtynėse su Graikija negalės ir susižeidęs G. Arlauskis.
– Kaip jūsų sveikata? – sporto portalas SportIN.lt paklausė Lietuvoje laiką leidžiančio G. Arlauskio.
– Jau kaip ir baigiu pasveikti. Prognozės buvo kur kas niūresnės. Kalbėta ir apie operaciją, tačiau kažkokiu būdu, nežinau kokiu, pavyko jos išvengti. Sveikstu. Dar savaitę turiu atostogų, bet birželio 10 dieną jau išskrendu į stovyklą. Ten bus priimtas sprendimas, kokiais krūviais jau galėsiu dirbti. Manau, kad po truputį jau pradėsiu judėti.
– Ir vėl nepavyko padėti rinktinei...
– Aišku, gaila, kad niekaip neišėjo. Jei tik šiek tiek skaudėtų, nekreipčiau į tai dėmesio, bet, šiuo atveju, rizika gana didelė. Be to, esu be jokios žaidimo praktikos. Gal koja ir leistų sportuoti, bet jau dvi savaites nieko nedariau. Manau, kad šiuo atveju kažkas kitas (pasak trenerio Csabos Laszlo, greičiausiai Emilijus Zubas, – SportIN.lt), daugiau padėti, nes mano sportinė forma nėra pati geriausia. Yra jaunų vartininkų, nors aš pats dar nesenas (šypteli).
Protingesnis sprendimas yra duoti kažkam kitam pasireikšti, negu man bandyti vien savo pavarde ar vardu kažką įrodyti, kai nesu pasiruošęs. Manau, ir komandai tai geriau, nei man lįsti, sakyti, kad aš noriu, aš galiu, nors realiai nesu nei pasiruošęs, nei ką. Be to, aišku, kad su graikais darbo bus.
– Ar pačiam neapmaudu, kad kažkas vis sutrukdo?
– Man net pikta. Aišku, buvo konfliktų su ankstesniu treneriu, jeigu konkrečiai – su Raimondu Žutautu, bet tai jau sena istorija. Išskyrus tą konfliktą, niekada nebuvo taip, kad nenorėčiau atvažiuoti, susigalvočiau traumas ar panašiai. Net minties tokios nebuvo. Su Cs. Laszlo nėra jokių problemų. Tiesiog, kai tik gaunu kvietimą į rinktinę, man vis kažkas atsitinka. Iš dešimt kokius penkis kartus tai tikrai. Ne likus dviem dienoms iki rinktinės, bet savaitei. Jau net galvoju sakyti (rinktinės vadovams), kad neskambintų iš anksto, o vos ne paskutinę dieną. Jei būsiu sveikas – atvažiuoju. Apmaudu, aišku, bet tokie sutapimai tiesiog ir viskas.
– Prieš kurį laiką turėjote ir rimtų problemų su akimis...
– Taip, buvau labai sudėtingai susirgęs, labai ilgai gydžiausi, tačiau operacijos nedarė. Daktarai netgi rekomendavo bent pusę metų nesportuoti, bet aš toks esu, kad negaliu tokiais ilgais periodais nieko neveikti... Buvau pradėjęs treniruotis su akiniais. Paprastai, gal jau dešimt metų, žaidžiu su kontaktiniais lęšiais. Periodas buvo labai sunkus, bet pavyko viską išspręsti. Pfu, pfu, pfu – dabar matau labai gerai. Ačiū Vilniaus daktarams. Grįžau gydytis į Lietuvą, nors klubas norėjo siųsti net į Ameriką.
– Minėjote, kad jau kitą savaitę jau pradedate pasiruošimą naujam sezonui. Taip anksti, nes Rusijos čempionatas finišavo vos prieš savaitę?
– Taip. Turėjome vos 13 dienų atostogų, nes liepos 14-ą Rusijoje jau prasideda naujas sezonas. Kai jie perėjo prie tos naujos sistemos, viskas labai greitai vyksta. Visi, aišku, labai pikti. Man, iš vienos pusės, dėl tos traumos kaip ir pasisekė, nes galėjau ilgiau pabūti su šeima, tačiau kitiems vos 13 dienų atostogų, kai žaidi pusę metų, yra mažoka. Tačiau nieko nepadarysi, tokia mūsų, futbolininkų, duona.
– O kaip jaučiatės „Rubin“ klube?
– Viskas gerai. Gal kitiems atrodo, kad aš mažai žaidžiu, tačiau tie, kurie yra šalia sporto, supranta, jog visi mes žaisti negalime, ypač vartininko pozicijoje. Daug kartų man koją pakišo legionierių limitas. Pradžioje, kai atvykau į Rusiją, buvo šešių legionierių aikštėje limitas, dabar padarė septynių, bet vėl lyg nori sumažinti. Labai daug kartų su treneriu kalbėjau ir šitas limitas yra vienas iš pagrindinių faktorių, kodėl aš nežaidžiu.
– Ką sako treneris Kurbanas Berdyjevas?
– Liepia laukti. Aš laukiu, nes matau, kad tą šansą tikrai jį gausiu. Jeigu būčiau to nematęs, seniai būčiau išvažiavęs. Tai ne problema. Galėjau ir į Europą grįžti. Esmė tame, kad man patinka šis klubas – ir draugiškas, ir lygis Rusijoje kyla. Ir metai man dar leidžia, kaip sakoma, pasipraktikuoti ant suolelio. Aišku, apmaudu, bet tikrai nesu nusivylęs, nuleidęs rankas ar sustojęs. Dirbu kiekvienoje treniruotėje ir, manau, kad sudarau rimtą konkurenciją pagrindiniam vartininkui. Atrodo, kad tas šansas vis artėja, artėja. Aišku, svarbiausia bus būti pasiruošusiam ir sveikam, kai tas šansas ateis.
– Jūsų kontraktas su „Rubin“ galioja dar metus. Nenorite pakeisti klubo?
– Klubas pasiūlė sutartį pratęsti, tačiau bus matyti... Labai daug kas priklausys nuo šio sezono. Visgi yra noro pasilikti, nes tiek laiko jau atsėdėta, kad norisi ir pasirodyti. Turiu viską apmąstyti, ką daryti. Jei išeisiu kažkur kitur, vėl turėsiu viską nuo nulio įrodinėti. Tie pokyčiai kartais būna į gera, bet kartais ir į bloga. Aišku, variantų išeiti yra, jų buvo visada. Buvo pasiūlymų iš Europos, ir iš gerų klubų, bet „Rubin“ klube mane viskas tenkina, tik tiek, kad turiu mažai žaidybinės praktikos.
Tikrai nėra lengva įsitvirtinti vienoje iš aštuonių pirmų Rusijos futbolo klubų. Tai turi ateiti su laiku. Tačiau aš tikrai matau tokią galimybę. Reikia, atrodo, tik dar truputį palaukti. Tas truputis, aišku, užsitęsė, bet gal po to bus maloniau daug žaisti. Atsėdėsiu savo, būsiu pasikaustęs ir niekas niekuo nenustebins (šypteli).
– Iš pradžių, kai pasirašėte sutartį su „Rubin“ klubu ir sėdote ant suolo, kalbėjote visai kitaip...
– Buvau labai piktas. Aišku, buvau jaunesnis (22-ejų). Galvojau, ten žaidžiau, o čia nežaidžiu. Kažkokia neteisybė. Be to, buvo pažadėję, kad pagrindinį vartininką parduos. Pusę metų su agentu pykausi. Bet laikas parodė, kaip yra gyvenime, futbole. Reikia nusiraminti, mąstyti realiai, objektyviai. Manau, kad man tai išėjo tik į naudą. Aš nusiraminau, pradėjau rimtai dirbti ir laukti savo šanso. Vienas šansas buvo, bet pats prisigrybavau.
– Gal tokios klaidos nutinka dėl papildomos įtampos, kai į aikštę išeini ilgai nežaidęs ir žinai, kad tai gali būti vienintelė galimybė?
– Ne. Aišku, ta įtampa visada yra tokiame klube, kaip „Rubin“, kur keliami tik aukščiausi tikslai. Tačiau net jei vieną mačą ir sužaidi, dėl to legionierių limito nežinai, ar žaisi ir kitose rungtynėse. Būna, kad su komandos draugais legionieriais sėdime ir skaičiuojame, kas žais. Pas mus komandoje labai daug legionierių – net 14, o gali žaisti tik 7. Aš, kaip vartininkas, skaičiuojuosi vos ne kaip už du. Iš pradžių nežinojau apie šį limitą, bet vėliau treneris paaiškino, paprašė nusiraminti ir laukti geresnių laikų.
– Bet Rusijos futbolui toks legionierių limitas gerai?
– Na, taip. Jiems gal ir gerai, nes, kaip žinote, Rusijos futbolas mėgsta švaistytis pinigais. Jei jiems atsivertų tos durys, tai jie prisipirktų 11 geriausių žaidėjų. Ne dėl to, kad rusai blogi futbolininkai, o dėl to, kad toks jų įsitikinimas, noras pasirodyti vienam prieš kitus – mes daugiau išleidome, mes tą nusipirkome, mes aną.
Aš net pats buvau nustebęs Rusijos klubų finansiniais pajėgumais. Aišku, Europoje už tokius pinigus galbūt galėtum ir dar stipresnes komandas sudaryti, nes kviečiantis žaidėją į Rusiją jam reikia mokėti daug daugiau. Nepasakysi, kad atvyk čia, nes čia gražus miestas. Taip nėra.
Pradžioje ir man buvo sunku, nes Rusijoje vis tiek ne taip pat, kaip Europoje. Viskas šiek tiek atsilikę, pirmas vaizdelis nekoks. Aišku, ten gyventi galima ir labai puikiai, bet reikia adaptacijos. Nors atrodo, kad ta Rusija – netoli, bet man iš pradžių buvo sunku. Pusę metų aš negalėjau sau vietos rasti. Nemokėjau ir kalbos. Dabar tikrai džiaugiuosi, kad ten esu.