2017 m. A lygos čempionate „Sūduvos“ komanda nukarūnavo Vilniaus „Žalgirį“ – klubą, kuris ketverius metus iš eilės sėmė visus Lietuvos futbolo prizus.
Viduryje sezono „Žalgiris“ turėjo keliolikos taškų persvarą ir niekas nemanė, kad jis gali paleisti dar vieną titulą iš savo rankų. Bet marijampoliečiai, labai sėkmingai sužaidę antrąją sezono pusę, priartėjo prie lyderių. O per ketvirtojo A lygos turo paskutinį mačą įveikė „Žalgirį“ 3:0 ir jį aplenkė.
Kas taps čempionu, buvo sprendžiama per paskutines penktojo rato rungtynes. „Sūduva“ vėl laimėjo 3:0 ir pirmą kartą per ilgą komandos istoriją tapo šalies čempione.
Negana to, šiemet „Sūduva“ puikiai startavo Europos lygos atrankoje, pasiekusi net ketvirtąjį etapą.
52 metų V. Čeburinas su „Sūduva“ dirba nuo praėjusių metų rugsėjo. 2014-aisiais jis buvo Pakruojo „Kruojos“ strategas. Su šia komanda treneris iškovojo A lygos sidabrą. Ir tai taip pat buvo didžiausias „Kruojos“ laimėjimas istorijoje.
„Buvo nelengvas komandos kūrimo periodas, bandomos įvairios taktinės schemos. Prie pernai ekipoje žaidusių futbolininkų prisidėjo naujų. Todėl viskas ėjo etapais. Sezono pradžia buvo skirta susižaisti, per ją mes po truputį įsibėgėjome. Vėliau buvo dalyvavimas Europos lygoje, tai mums suteikė pasitikėjimo savimi. Supratome, kad jau galime žaisti gerą futbolą, varžytis su rimtais priešininkais. Tai ir buvo svarbiausia. Taip susiformavo kolektyvas. Iš tų žmonių, kurie susivienijo vienam tikslui, – laimėti“, – sezoną apibūdina V. Čeburinas.
– Treneri, ar ilgai šventėte pergalę?
– Nieko grandiozinio nebuvo. Komanda susirinko su antrosiomis pusėmis, buvo klubo vadovų, gerbėjų atstovų. Ir viskas buvo puiku, normalu, gerai.
– Kokios pagrindinės „Sūduvos“ pergalės priežastys? Ar jūs pritartumėte daugumos futbolo gerbėjų vertinimui, kad pagrindinė „Sūduvos“ jėga yra protingas treneris?
– Tai būtų labai nekuklu. Ne. Svarbiausia šios pergalės dalis buvo atlikėjai – futbolininkai. Mes dažnai tariame skambius žodžius: komandinė dvasia, susitelkimas, bendramintiškumas. Bet tai iš tiesų yra. Užėjus į drabužinę, galima suprasti, ar komandos žaidimas gerėja, ko komanda nori. Drabužinės atmosfera gali labai daug pasakyti. Nusiteikimas, kad mums kažko konkretaus reikia ir mes labai norime tai pasiekti, yra labai svarbus. Suprantama, treneris rodo kelią, gludina atsirandančius kampus, lygina bendravimo duobes, bando užkrėsti savo filosofija. O žaidėjai išpildo trenerio sumanymus. Svarbiausia, kad būtų suderintas trenerio ir žaidėjo darbas. Tai gali atnešti didelių pergalių.
– Kokius žaidėjus paminėtumėte kaip pergalės kalvius?
– Sakau atvirai – negaliu savo komandos skirstyti į gerus, geresnius ir geriausius, nes jie – ne atskiri žaidėjai, o komanda. Svarbesnis pergalės kalvis buvo tos komandos vieningumas. Mes kartu, bendromis jėgomis siekėme šio to didžio. Kai kas įmušė daugiau, bet jis įmušė ne vienas, o visos komandos pastangomis. Kai kas atliko daugiau perdavimų, bet vienas jis nebūtų galėjęs to nuveikti, juk jam taip pat kažkas perdavė kamuolį.
– Ar jautėte viso miesto palaikymą? Ar žmonės Marijampolėje jus atpažindavo?
– Manau, kad dabar, po šio sezono, atpažins dažniau... Trenerio darbas yra savotiškas. Vaikščioti po miestą daug laiko nelieka. Prisipažinsiu: labai mėgstu žvejoti. Bet per šiuos metus Lietuvoje nežvejojau. Nė karto. Buvau du kartus nuvykęs į Kazachstaną. Pažvejojau tik ten. Žvejyba – mano didžiausias pomėgis, bet kai dalyvauji tokiame įtemptame čempionate ir dar Europos lygoje – pamiršti poilsį. Tad mano kelias būdavo iš namų į stadioną ir iš stadiono į namus. Ir kartais – pasivaikščiojimas parke.
– Kaip „Sūduvoje“ formuojama komanda? Ar trenerio žodis čia svarus?
– Jeigu į trenerio žodžius nebus kreipiama dėmesio, tai nėra jokios prasmės dirbti. Yra labai aukšto lygio klubų, kur treneris pasako: „Noriu matyti tą, tą ir tą.“ Mes, atsižvelgdami į finansines galimybes, negalime sau to leisti. Mes tiesiog sakome: „Reikia tokios ir tokios pozicijos žaidėjo.“ Ir tai pagrindžiame. Komanda formuojama treneriui ir vadovams aptariant kandidatūrą.
– Lietuvoje jūs – jau ne pirmus metus. 2015-aisiais treniravote „Kruoją“. Ar suprantate lietuviškai?
– Žinau daug žodžių. Kai kalbama, bandau suprasti, apie ką. Suprantama, pats daug pakalbėti nesugebėčiau. Norisi kartais lietuviškai pasakyti, bet bijai, kad ištarsiu neteisingai... Sakyčiau taip: bandau išmokti lietuvių kalbos, bet nelabai gerai man tai sekasi.
– Kokia kalba bendrauja įvairių tautybių futbolininkų turinti „Sūduva“?
– Futbolo kalba. Ją supranta visi. Turiu pagalbininkų: yra žaidėjų, kurie išverčia tai, ko kiti nesupranta. Pačią esmę bet kuris kvalifikuotas futbolininkas supras bet kuria kalba. Galima juk aiškinti žymekliais ant lentos, vizualiniais pavyzdžiais. Aš labai dėkingas žaidėjams, kad jie tokie dėmesingi.
– Apie „Sūduvą“ kalbama, kad ji yra standartinių padėčių komanda. Jūs specialiai treniruojatės, kad išnaudotumėte standartines padėtis?
– Man tai malonu girdėti. Standartinės padėtys – futbolo elementas, kuriuo naudojasi visi visame pasaulyje: ir rinktinės, ir klubai. Tai didelis ir kruopštus darbas. Iš šalies gal ir atrodo: ėmei ir padarei. Ne. Tam reikia labai daug treniruotis, kad būtų taip nugludinta, kad neštų naudą. Tam, kad viskas pavyktų, reikia keturių, penkių ar šešių futbolininkų, kurie turi viską suprasti, suvokti ir išpildyti.
– Kuriam laikui pasirašėte su „Sūduva“ naują sutartį?
– Sezonui.
– Ilgiau pasilikti klubas neprašė?
– Nėra priimta, kad treneris pasirašytų sutartį trejiems ar penkeriems metams. Jei viskas bus gerai, tęsime pokalbius, galbūt pratęsime bendradarbiavimą. Nesinori žvelgti toli į priekį, nes gyvenime visko pasitaiko. Kol kas gyvenu šia diena.
– Su „Kruoja“ užėmėte antrąją vietą, su „Sūduva“ – pirmąją. Ar liko ko siekti Lietuvoje?
– Nelaimėjau LFF taurės ir Supertaurės. Nepatvirtinau, kad čempionais tapome neatsitiktinai. Tai yra kur kas sunkiau nei laimėti čempionatą pirmą kartą. Taip pat – Čempionų lyga. O tai – ne tik komanda, ne tik miestas, bet ir šalies veidas. Visada rasi tikslą, kurio norėsi siekti.
– Kazachstane pinigai futbolo srityje – kur kas didesni. Nejaugi jūsų šalyje nėra klubų, kurie savo treneriu matyti norėtų V. Čeburiną?
– Yra. Ir yra didelis „bet“... Nepradėsiu dabar geležimi žaizdų varstyti, tiesiog pasakysiu, kad žaisime Čempionų lygoje. Ne kaskart juk pavyksta treniruoti komandą, rungtyniaujančią tokiu lygiu. Kai tu tą teisę iškovoji, norisi šiek tiek daugiau. Kaip tai bus, pamatysime kitais metais, o dabar mes gyvename tuo, kad pasiekėme puikų rezultatą – kelialapį į Čempionų lygą. Tuo darbu, kurį nuveikėme šiemet. Tad Čempionų lyga yra daugiau nei pinigai ir kiti veiksniai.
– Sklinda kalbos, kad atmetėte ir „Žalgirio“ pasiūlymą. Ar buvo toks?
– Ne. Nebuvo jokio siūlymo nei kokio nors dialogo. Bet kalbas, kad tas klubas domisi manimi, aš irgi girdėjau. Vis dėlto sutarties pasirašyti man niekas nesiūlė. Tad gandas ir liko gandu.
– Vasarą atostogų neturėjote, nes žaidėte Europos lygoje. Kada pastarąjį kartą buvote tėvynėje Kazachstane?
– Buvo neilga pertrauka, skirta Lietuvos rinktinės rungtynėms. Porą dienų ten praleidau ir grįžau į Lietuvą. Reikia juk bent kartais šeimą aplankyti. Kazachstane gyvena mano sutuoktinė, duktė. Duktė jau suaugusi, gyvena su savo vyru. Jos yra svarbiausios mano sirgalės ir labai mane palaiko. Už tai joms esu nepaprastai dėkingas. Žmona dažnai atvažiuoja į Lietuvą. Bet nuolat čia su manimi negyvena.
– Ar girdėjote kokių nors atgarsių apie „Sūduvos“ pergalę iš Kazachstano? Kas nors, išskyrus šeimos narius, pasveikino su pergale A lygoje?
– Kazachstane yra sporto svetainių. Aš jas visada peržiūriu, man įdomus mano šalies futbolas. Jos daug rašė apie „Sūduvą“, apie jos trenerį iš Kazachstano, yra ten ir mūsų vaizdo įrašas su šampanu. Taip pat turiu daug draugų, kurie sirgo, jaudinosi dėl mūsų. Ir ne vien Kazachstane. Turiu draugų ir Vokietijoje, ir Rusijoje, ir Ukrainoje. Mano telefonas iki šiol netyla. Esu jiems labai dėkingas. Buvo sveikinimų ir iš Pakruojo – atvažiavo žmonių į mūsų lemiamas rungtynes. Tas palaikymas buvo labai malonus. Marijampolės aistruoliai taip pat sukūrė išskirtinę atmosferą, jų emocijos suteikė mums jėgų. Esu jiems labai dėkingas. Aš neprisimenu rungtynių, kuriose nebūtų mūsų aistruolių. Kad ir keli žmonės, bet buvo visur: ir Bulgarijoje, ir Šveicarijoje, ir Baltarusijoje. Nesvarbu, ar mes žaidžiam sėkmingai, ar ne – jie visada su mumis. Mes juos visada jaučiame ir esame už tai labai dėkingi.
– Kas iš pakruojiškių buvo atvykę? „Kruojos“ klubo vadovai ar buvę žaidėjai?
– Mačiau tribūnose ir žaidėjų, bet buvo atvažiavę ir vadovai, medikų. Iki šiol palaikau gerus santykius su buvusiu asistentu Aidu Dambrausku, buvusiais klubo vadovais Emilijumi Junevičiumi, Linu Kubilicku. Mes kartu ėjome tam tikrą gyvenimo etapą ir dalis mano širdies liko Pakruojyje. Iki šiol nešioju laikrodį, kurį man padovanojo „Kruojos“ klubas. Man ši dovana labai brangi ir aš niekada nepamirštu to laiko, kurį praleidau Pakruojyje. Ten taip pat buvo gera komanda, geri žaidėjai, geri vadovai ir juos visada prisiminsiu geruoju.
– Per rungtynes su „Žalgiriu“ buvo juntama komandų santykių įtampa. Ar pagrindiniai varžovai jus pasveikino su pergale?
– Priėjo jų treneris Aleksandras Brazevičius, keli žaidėjai ir pasveikino. Tai tikrai malonu, nes aš puikiai suprantu jų trenerio savijautą. Man taip pat teko panašiai pralaimėti, kai su Karagandos „Šachtior“ pralaimėjome Kazachstano taurės finalą, kai pralaimėjome „Žalgiriui“ LFF taurės pusfinalį. Tokiais atvejais treneriams būna sunku. Bet „Žalgirio“ treneris ir esant tokiai situacijai rado mums gerų žodžių. Aš manau, kad „Žalgiriui“ tiesiog kažkas nepasisekė. Tikiu, kad jie žengė žingsnį atgal, kad vėliau užtikrintai žengtų porą žingsnių į priekį. Ne tik šie varžovai pasveikino. Paskambino ir „Trakų“ treneris Olegas Vasilenko, taip pat pasveikino.