Būdamas vos vienuolikos, jis 2015-aisiais atvažiavo į Alytų iš Ignalinos ir atstovavo „Auskai“ bei „Dainavos“ futbolo akademijai.
„Sugrįžęs į Alytų, jaučiuosi puikiai, kadangi „Dainava“ jau ne pirmosios, o Lietuvos „Optibet A lygos“ komanda. Visada malonu žaisti ir padėti siekti tikslų geriausiai miesto komandai, kuri turi nuostabius fanus. Kai baigsis karantinas ir į stadionus bus įleidžiami žiūrovai, „Dainava“ tikrai turės puikią palaikymo komandą.
Netgi mums rungtyniaujant pirmojoje lygoje, susirinkdavo daugiau žiūrovų, nei komandoms žaidžiant A lygoje. Šiame mieste žmonės futbolą ypač myli ir man džiugu, kad galiu žaisti „Dainavoje“.
Labai džiaugiuosi ir tuo, kad nesėdėsiu ant atsarginių suolo ir futbolo vejoje galėsiu parodyti savo gebėjimus“, – tikino 21-erių metų P. Golubickas.
– Atvažiavote iš Ignalinos, kur su futbolu supažindino treneris Tadas Bernotas, o kaip atsitiko, kad atsidūrėte Alytaus „Dainavos“ futbolo akademijoje?
– Atsidūriau būdamas 11 metų. Ignalinoje futbolą žaidžiau nuo septynerių. Jį tuo metu žaidė ketveriais metais vyresnis mano brolis Deividas, kuris ir nusivedė mane į treniruotę.
Nedideliame miestelyje didelio pasirinkimo nebuvo. Grupėje buvo gera atmosfera ir futbolas mane užkabino. Tačiau tada negalvojau, kad su šia sporto šaka susiesiu savo gyvenimą. Kai mane pakvietė į „Dainavos“ futbolo akademiją, tuomet dar žaidžiau ir Visagino komandoje.
Mano metų komanda tada rungtyniavo su alytiškiais, po to žaidžiau ir antrąsias rungtynes už jaunesnio amžiaus komandą.
Būtent tada ir buvau pastebėtas, Futbolo akademijos vadovas susisiekė su mano tėvais.
Alytiškiai pamažu mane pradėjo imtis į įvairius turnyrus, pradėjau jiems atstovauti, o galop persikėliau gyventi į Alytų.
Nuo penktos iki aštuntos klasės lankiau tuometę 11-ąją (dabar Panemunės vidurinė mokykla), o vėliau – 5-ąją vidurinę (dabar – Dainavos progimnazija).
– Vienuolikmetis nemažame Alytaus mieste – ar ne nutrūktgalviška?
– Labai pasisekė, kad patekau geras rankas, į puikią šeimyną. Savo namuose mane apgyvendino „Dainavos“ futbolo akademijos direktorius ir jos įkūrėjas Rimas Kantaravičius.
Tai kaip ir mano antroji šeima. Nesusidūriau su jokiais sunkumais. Tokio amžiaus išvažiavus į kitą miestą, būtų buvę be galo sunku, gal net tėvai nebūtų išleidę.
Prieš sprendimą persikelti į Alytų klubo vadovas daug kalbėjosi ir tarėsi su mano tėvais ir labai džiaugiuosi, kad jie priėmė tokį sprendimą.
Alytiškiai įdėjo daug darbo ir jiems už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą. Ačiū neužteks, reikės parodyti ir gerus rezultatus futbolo vejoje.
Futbolą žaidė ir vieneriais metais už mane vyresnis klubo direktoriaus sūnus Rokas, kartu lankėme treniruotes.
Kartu praleisdavome nemažai laiko, buvome kaip broliai. Tikrai buvo labai smagu. Dabar Rokas nuotoliniu būdu mokosi Anglijoje ir futbolo jau nebežaidžia.
– Tai jus jau būtų galima vadinti cikruoju alytiškiu?
– Ir pats save taip vadinu, nors užaugau Aukštaitijoje. Tačiau didesnę dalį savo gyvenimo praleidau Dzūkijoje.
Man patinka Alytus – labai gražus miestas ir jo gamta.
– Badmintoną gerai žaidžia jūsų sesuo Samanta Golubickaitė, kuri Lietuvos čempionatuose skina medalius. Gal ir tėvai buvo sportininkai?
– Sesuo dabar treniruojasi ir žaidžia Kęstučio Navicko badmintono akademijoje.
Tėtis mokykloje per kūno kultūros pamokas nebuvo pirmaujantis, bet nebuvo ir tarp prasčiausių. Jis mėgėjiškai pažaisdavo futbolą. Tėvai ir dabar gyvena Ignalinoje, yra sporto sirgaliai.
– Ar sugrįžęs į „Dainavą“ sutikote draugų, su kuriais anksčiau kartu rungtyniavote?
– Taip, komandoje žaidžia nemažai „Dainavos“ futbolo akademijos auklėtinių. Su kai kuriais jų teko žaisti ir rinktinėje. Jaučiuosi tikrai gerai.
– Tik sugrįžote ir iškart teko išbėgti į aikštę žaisti rungtynių su tituluotuoju „Žalgiriu“. Susitikimas baigėsi lygiosiomis 2:2, nors buvote arti pergalės. Džiaugėtės ar buvote nusiminęs, kad rungtynių pabaigoje nepavyko išlaikyti iniciatyvos?
– Nuotaikos dvejopos. Į aikštę visada išbėgu, nusiteikęs laimėti tris taškus, bet Vilniuje jų praradome du.
Tačiau ir pelnytu tuo vienu tašku džiaugėmės, juk žaidėme su daugkartiniais Lietuvos čempionais.
Tas rezultatas naujai komandai davė nemažai pasitikėjimo, nes ji tik neseniai sudaryta, reikia laiko susižaisti, geriau pažinti vienas kitą.
Nors rungtynės ir baigėsi lygiosiomis, bet tas vienas taškas mums labai svarbus.
– Kaip pačiam sekėsi, ar likote patenkintas savo žaidimu?
– Įvarčio nepavyko pasiekti, neatlikau ir rezultatyvaus perdavimo, bet, manau, sekėsi neblogai.
Kaip ir visada, būna momentų, kur galėjau geriau sužaisti. Jeigu vertinti tas 30 minučių, kurias žaidžiau, savo pasirodymu esu patenkintas.
Manau, kad sužaidus kokias penkerias rungtynes, visiems varžovams su „Dainava“ bus sunku kovoti.
– Gal „Žalgiris“ per rungtynes jums skyrė ypatingą dėmesį?
– Nebuvo taip, kad paskui mane lakstytų koks nors jų žaidėjas.
Pasak „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio Vladimiro Čeburino, komanda rimtai rengėsi toms rungtynėms.
Kai žaidžiau „Sūduvoje“ ir mus treniravo tas pats V. Čeburinas, analizuodavome kiekvieno varžovų žaidėjo silpnąsias ir stipriąsias puses.
Ar man skiriamas didelis dėmesys, ar ne, man nėra aktualu, kiekvienoms rungtynėms kruopščiai ruošiuosi ir stengiuosi pasirodyti kuo geriau.
– Esate laikomas vienu talentingiausių Lietuvos futbolininkų, jums tik 21-eri, o porą metų jau tobulinotės Anglijoje, su „Sūduva“ tapote Lietuvos čempionu, dabar priklausote HNK „Gorica“ klubui. Kur įgijote daugiausia patirties, kur buvo smagiausia?
– Savo įgūdžius tobulinau „Yeovil Town FC“ jaunimo akademijoje Anglijoje, ta pirmoji patirtis buvo labai gera.
Išmokau ir anglų kalbą, ir žaisti fizišką futbolą, šiek tiek sustiprėjau. Koledže baigiau mokslus, susijusius su sportu.
Žaisdamas kiekvienoje komandoje pasisėmiau patirties. Tik gal vienoje komandoje daugiau, o kitoje mažiau.
Dar esu pakankamai jaunas, tos patirties ateityje turėtų būti dar daugiau.
Džiaugiuosi, kad galėjau žaisti Kroatijos futbolo lygoje, kroatai moka žaisti futbolą, jie – 2018-jų pasaulio vicečempionai.
Kroatijos lyga stipri, partneriai pajėgūs. Jautėsi nemažas meistriškumo skirtumas, lyginant su „Sūduva“, iš kurios išvažiavau.
Didesni greičiai, žaidėjai techniškesni ir fiziškai pajėgesni, jie aikštėje mažiau duoda laiko galvoti. Tačiau nepasakyčiau, kad tas skirtumas yra labai jau didelis, bet jis vis dėlto yra.
„Goricos“ klube praleidote 14 mėnesių, su juo turite sutartį iki 2024 metų vasaros – šių metų birželį vėl grįšite atgal į Kroatiją. Alytuje rungtyniaujate nuomos pagrindais, kaip galvojate, kodėl „Gorica“ ekipoje, išėjus treneriui Valdui Dambrauskui ir sporto direktoriui Mindaugui Nikoličiui, jums nepavyko išsilaikyti?
Ta tema gal reikėtų daugiau kalbėtis su klubo vadovais. Išėjus V. Dambrauskui, teko bendrauti su naujuoju klubo treneriu, kuris irgi turi savo žodį.
iš pradžių atrodė viskas lyg ir neblogai. Pasirengimo metu žaidžiau, pelniau įvartį.
Startavus lygai, žaidžiau pirmąsias oficialias rungtynes. Gal kroatų netenkino mano žaidimas, žinau, ką man reikia gerinti.
Būtent tą daryti ir atvažiavau į „Dainavą“. Kaip buvo teigiama „Gorica“ klube, nesu pasiruošęs kovoti dėl aukštesnių vietų Kroatijoje.
– Nenusiminėte, išgirdęs tuos žodžius?
– Ne. Visada noriu žaisti, veržiuosi į aikštę. Jeigu komanda gerai žaidžia, nepralaimi, tai joje nėra ką keisti. Tad reikia laukti ir būti kantriam.
– Atsidūrėte „Dainavoje“. Kodėl, pavyzdžiui, ne „Žalgiryje“?
– Klubas minėjo, kad „Žalgiris“ irgi norėjo mane nuomoti, tačiau iš vilniečių vadovų bei jų trenerio nesulaukiau jokio skambučio.
Kadangi su „Žalgiriu“ nebuvo jokio kontakto, tai nieko ir negaliu komentuoti.
O „Dainava“ manimi domėjosi, viskas buvo greitai nutarta, ir atsidūriau Alytuje.
– Toks gyvenimas jaunam žmogui, tikriausiai, nėra lengvas. Prie kiekvienos komandos, jos žaidimo juk reikia priprasti?
– Tokia sportininko dalia. Kaip ir kiekviename darbe, turi mokėti prisitaikyti prie kolektyvo.
Futbole – lygiai tas pats. Būna skirtingi klubų vadovai, prie kurių reikia prisitaikyti.
Būtent tam ir treniruojamės, kad mokėtume tą padaryti, įgytume įgūdžių, pasisemtume stiprybės.
Tai – normalus dalykas. Vienam treneriui gali nepatikti, o kitam – būti geriausias žaidėjas.
Kiekvienas futbolininkas turi savo žaidimo stilių, tačiau reikia atsižvelgti į tai, koks trenerio ir komandos žaidimo stilius, kokių žaidėjų jiems reikia.
– Kokios jums sudarytos sąlygos Alytuje?
– Gyvenu namuose. Tie namai – tai Futbolo akademijos vadovo, bet juos vadinu kaip ir savo. Todėl ir sakau: grįžau į namus.
– Futbolas futbolu, o ar kur nors studijuojate?
– Truputį apleidau šią sritį, tačiau nuo kito rudens planuoju kažką studijuoti.
Žinau, kad bus sunku prisiversti, nes praėjo nemažai laiko. Tačiau mokykloje neblogai sekėsi, be didesnių problemų baigiau visas klases ir, manau, nebus sunku sugrįžti.
Sunkiausia tai, kad dar neapsisprendžiau, ką noriu studijuoti. Gal todėl tuos mokslus ir pristabdžiau, nes nežinau, ką veiksiu po futbolo.
Tikrai kažką studijuosiu, nes nežinai, kas tame futbole gali nutikti. Gerai, kai karjera sekasi, bet reikia turėti ir gyvenimo planą B bei jam ruoštis.
– Kaip galvojate, kokią vietą A lygoje užims „Dainava“?
– Sunku įvardyti. Klubo tikslai – šiemet neiškristi iš A lygos. „Dainavos“ tikrai nenurašau, žaidėjai motyvuoti ir ambicingi. Tuo buvo galima įsitikinti ir per pastarąsias rungtynes su „Žalgiriu“.
Taip, žalgiriečiai buvo po COVID-19 atakos, gal tai turėjo įtakos jų žaidimui. Tačiau mes daugiau žiūrime į save.
Komandoje matau pozityvių dalykų, manau, dar reikia šiek tiek daugiau laiko, tada įsižaisime ir greitai ateis tos pergalės.
– Kur dabar treniruojatės?
– Treniruojamės kiekvieną dieną Dainavos progimnazijos dirbtinės dangos stadione. Šį sekmadienį Marijampolėje mūsų lauks rungtynės su Telšių „Džiugu“.
– Kaip karantino metu leidžiate laiką?
– Kroatijoje karantinas buvo truputį kitoks: atvertos sporto salių durys, veikė kavinės ir restoranai, su draugais po treniruočių vakarais buvo galima susėsti ir pabendrauti.
Lietuvoje šiek tiek sunkiau, todėl daugiau laiko tenka praleisti namie. Kai orai labai atšils, bus daugiau treniruočių, tobulinsime žaidimo techniką, todėl futbolui skirsime dar daugiau laiko.
Namie žiūriu filmus, kartais prisėdu prie kompiuterinių žaidimų.
– Sportininkų grafikas labai įtemptas – nuolatinės kelionės, treniruotės, varžybos. Ar gyvendamas tokiu ritmu turite antrąją pusę?
– Draugių tikrai turiu (šypsosi … ), o tos vienintelės, širdies išrinktosios – kol kas ne. Kroatijoje – lygiai tas pats.
Lietuvaitės labai gražios, nors Kroatijoje ir teigiama, kad jų merginos yra pačios gražiausios Europoje. Jei reikėtų rinktis, kuri mergina iš tikrųjų gražesnė: kroatė ar lietuvaitė, tikrai būtų sunku apsispręsti (šypsosi… ).