„Viskas įvyko labai greitai ir netikėtai, todėl iki dabar dar nelabai suprantu, kas įvyko. Aišku, man tai didelis šansas“, – su šypsena veide, kaip jam įprasta, pokalbį su oficialia „Trakų“ klubo svetaine pradėjo geriausias praėjusių metų jaunasis A lygos žaidėjas.
– Davidai, Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad iš A lygos neįmanoma išvykti į stiprų čempionatą. Kaip tau tai pavyko?
– Žmonės, kurie supranta futbolą, puikiai supranta, kad gerų žaidėjų galima rasti bet kur. Įskaitant ir Lietuvą. Pasaulyje yra labai daug gerų pavyzdžių, kai žaidėjas iš mažai žinomos lygos tampa aukščiausios klasės futbolininku.
– Ką tau davė laikas, praleistas „Trakų“ klube?
– Visų pirma, gavau šansą žaisti didįjį futbolą ir parodyti save ne tik vietiniame čempionate, tačiau ir Europos taurės turnyre. Už tai visada būsiu dėkingas „Trakų“ klubui ir jo žmonėms, pradedant personalu, baigiant žaidėjais ir vadovais. Sakau nuoširdžiai – šis klubas visam laikui liks mano širdyje.
– Kaip jauteisi, kai nuvykai atsisveikinti su komanda?
– Tokie momentai visada nemalonūs. Tačiau tai dalis futbolo. Keičiasi žaidėjai, treneriai ir panašiai. Labai tikiuosi, kad ryšiai su šiais vaikinais niekada nenutrūks.
– Ne kartą esi minėjęs, kad turi vieną tikslą – tapti Lietuvos čempionu. Neapmaudu, kad išvyksti nepasiekęs šio tikslo?
– Dar ne viskas prarasta. Jei klubas taps čempionu, aš irgi būsiu šios pergalės dalis. Kita vertus, nelabai yra ko liūdėti, nes nežinai, kas tavęs laukia rytoj. Šiandien čia – rytoj ten. Turbūt, taip turėjo atsitikti.
Aš toks žmogus, kad čempiono titulas ir man būnant kažkur toli būtų ne mažiau malonus nei man esant čia.
– Pripažinkime, kad šiandien šansas tapti čempionais yra gerokai mažesnis nei prieš rungtynes su „Nomme Kalju“. Turi paaiškinimą, dėl ko atsirado ta duobė?
– Tokie pralaimėjimai kaip Estijoje labai kerta psichologiškai. Tik pergalės gali komandai grąžinti pasitikėjimą ir padėti užmiršti tai, kas įvyko. Tiesą sakant, apie tą vakarą Taline aš iki dabar negaliu galvoti.
– Turbūt ypač dabar, kai mintys sukasi apie Čikagos „Fire“ klubą. Ką gali pasakyti apie jį?
– Trumpai tariant, tai – klubas su didelėmis ambicijomis ir žinantis tai, ko siekia.
– Yra tekę būti Amerikoje?
– Kol kas ne.
– O su kažkuo iš klubo jau teko pabendrauti?
– Galiu sakyti, kad su treneriu jau esu pažįstamas. Dabar susirašinėjame praktiškai kiekvieną dieną (šypsosi).
– „Fire“ klubas yra turnyro lentelės dugne. Kaip įsivaizduoji perėjimą iš pirmaujančios komandos į dažniau pralaiminčią?
– Nors komanda paskutinėje vietoje, tačiau nėra taip, kad situacijos nebūtų galima ištaisyti. Bent jau iš paskutinės vietos pabėgti tikrai galima labai greitai.
– Esi išsikėlęs sau tikslą?
– Tikslas yra paprastas – kuo daugiau duoti naudos komandai ir kuo labiau progresuoti.
– Sėkmės!
– Ačiū. Dar kartelį noriu padėkoti visiems, kurie per tuos pusantrų metų man padėjo ir palaikė. Noriu padėkoti visai Lietuvos futbolo visuomenei, kurioje praleidau gerą ir gana sėkmingą laiką.
O komandai linkiu nenuleisti rankų ir kabintis į čempiono titulą. Juk nieko nėra neįmanomo!