„Mokau vaikus, tuo pačiu iš vyresnių kolegų mokausi pats“, - sako prieš dvejus metus karjerą baigęs I. Morinas. Buvęs futbolininkas portalui sportin.lt papasakojo apie karjeros pabaigą, iš Vilniaus „Žalgirio“ atgautas skolas, trenerio licenciją ir naują karjeros posūkį.
- Igori, papasakokite apie paskutinius metus profesionaliame futbole…
- Futbolininko karjerą baigiau VMFD „Žalgiryje“. Pasibaigus sutarčiai, noro ir jėgų žaisti A lygoje dar turėjau. Bandžiau įsitvirtinti Gargždų „Bangoje“, bet ir ten neprireikė veteranų pagalbos. Teko nusileisti į I lygą, į Vilniaus „REO“. Sezono pabaigoje atsirado sveikatos problemų. Išsityręs nusprendžiau nebekankinti nei savęs, nei kitų – t. y. sveikas baigti karjerą (juokiasi).
- Atstovavote Lietuvos rinktinei, rungtyniavote stipriose Lietuvos ir Vokietijos aukščiausių lygų komandose. Ar liko per futbolininko karjerą nenuveiktų darbų, nuoskaudų?
- Grįždamas rungtyniauti iš Vokietijos į Lietuvą norėjau su „Žalgiriu“ tapti A lygos čempionu. Šiek tiek skaudu, kad nepavyko to padaryti. Bet baigti karjerą pakankamai aukštame lygyje užėmus trečią vietą su naujai sukomplektuota komanda – geras rezultatas. Džiaugiuosi, kad perėjęs iš senojo į naują „Žalgirį“ savo patirtimi padėjau klubui įsitvirtinti aukščiausioje lygoje. Tad pliusų net ir karjeros pabaigoje – daugiau nei minusų.
- Senasis „Žalgiris“ jums ir jūsų kolegoms liko skolingas ne vieną tūkstantį litų. Ar naujajam „Žalgiriui“ perėmus senojo spalvas, vardą, istoriją - o kartu ir skolas - ši problema buvo išspręsta?
- Juridiškai yra taip: kol su buvusiais žaidėjais ir kreditoriais neatsiskaitei, negali perimti nei vardo, nei istorijos, nei spalvų. Su mumis, futbolininkais, „Žalgiris“ atsiskaitė. Gavome tai, ką uždirbome. Vieni daugiau, kiti mažiau. Man „Žalgiris“ buvo skolingas dešimties mėnesių atlyginimą. Aišku, šimto procentų skolos nė vienas neatgavome...
- Nuo paskutinių rungtynių, kuriose išbėgote į aikštę, praėjo dveji metai. Per juos apie Igorį Moriną spauda absoliučiai nieko nerašė. Kur buvote dingęs?
- Profesionaliai žaidžiau, treniravausi ir gyvenau futbolu 18 metų. Po to, kai nusprendžiau baigti karjerą, norėjau pailsėti nuo futbolo. Visiškai atsiriboti. Nieko nedariau daugiau nei pusę metų. Pabuvau su šeima, su vaiku, aplankiau gimines Rusijoje.
- Kas įvyko po tų šešių mėnesių? Kaip vėl atsirado alkis futbolui?
- Tiesiog vežiojau sūnų į futbolo treniruotes, sėdėjau stadione, stebėjau jį, treniruočių procesą. Ir po truputį grįžau. Tik ne kaip žaidėjas, o kaip treneris.
- Taip paprastai - ekspromtu?
- Ne paslaptis, kad daugelis profesionalų, kad ir kokios sporto šakos atstovai būtų, baigę karjeras, tikisi likti sporte. Dar žaisdamas Vilniaus „Žalgiryje“, Lietuvos rinktinėje, kartu su Raimundu Vilėniškiu, Tomu Ražanausku, Edgaru Jankausku, Nerijumi Radžiumi, Mindaugu Grigalevičiumi ir kitais sėdėjome trenerių B licencijos kursuose. Neblogi studentai buvome (juokiasi). Mokytojai neturėjo su mumis vargo, aiškinti daug nereikėdavo. Išlaikiau B licenciją, kurios, galvojau, gal kada prireiks. Ir prireikė. Šiuo metu treniruoju „Baltijos futbolo akademijos“ vaikus.
- Kaip futbolininkas buvote santūrus. Koks esate vilkėdamas trenerio kostiumą?
- Santūrumas aikštėje nuo anų laikų, matyt, padeda iki dabar. Ne taip emocionaliai į viską žiūriu. Stengiuosi mąstyti racionaliai. O racionalumas ateina su patirtimi. Stengiuosi mokyti vaikus galvoti ne apie save, o apie komandą. Noriu, kad mano treniruojami vaikai būtų kuo techniškesni. Noriu, kad komanda turėtų charakterį, kad mąstytų, kad aikštėje būtų ne vienas, o du – trys – keturi lyderiai. Aišku, per daug inteligentiškumo aikštėje nereikia, bet chamais būti negalima.
- Ką pavyzdžiu rodote treniruojamiems vaikams?
- Visi žiūrime Čempionų lyga, visi matome gražiai žaidžiančias komandas. Klubų pavadinimų nevardinsiu, bet į kai kuriuos lygiuojamės. Nesakau, kad padarysiu iš Lietuvos vaikų „Barcelona“ lygio komandą. Tiesiog noriu, kad mano auklėtiniai žaistų su kamuoliu, mokėtų jį valdyti, o ne spirtų į priekį ir bėgtų kovoti.
- Už ką daugiausia pylos sulaukia jūsų auklėtiniai?
- Velnių daugiau duodu ne tam, kuris blogai žaidžia, o tam, kuris kalba su teisėju. Per savo karjerą įsitikinau, kad teisėjas futbolininkui – ne draugas. Rungtynių jis neištemps. Tad savo pranašumą aikštėje mokau įrodyti žaidimu, o ne kalbomis.
- Kuo sunkus ir kuo žavus vaikų futbolo trenerio darbas?
- Man patinka, kai vaikui kažką pasakoji, kažką rodai ir jis, gal ne iš karto, gal vėliau, bet padaro būtent tai, ko jį mokei ar ko iš jo reikalavai. Tai neapsakomai geras jausmas.
Sunkumai prasideda tuomet, kai reikia vaikui išaiškinti taip, kad jis padarytų. Atrodo, kaip žaidėjas viską žinai, bet paaiškinti sunku. Gali pasakoti apie vidines pėdos dalis ar kiltis, bet vaikas to nesupranta. Tokiose situacijose padeda 20 ir daugiau metų su vaikais dirbančių trenerių patarimai. Tad ir vaikus mokau, ir pats patirties semiuosi.
Ypatingas darbas su vaikais ir tuo, kad jie reikalauja daug dėmesio. Kiekvienam reikia parodyti, kiekvieną reikia pamokyti, sudrausminti. Su viena grupe vienu metu dirbame du treneriai, nes vienas tarp dvidešimties vaikų gali pasiklysti. Vienam aiškini, o antras jau stumia trečią, ketvirtas dar kažką daro (juokiasi).
Žodžiu, kantrybė čia reikalinga kaip niekur kitur: privalau laukti, laukti ir dar kartą laukti, kol vaikas ar komanda padarys tai, ko reikalauju.
- Ar galvojate apie futbolo trenerio A licenciją?
- Kol kas negalvoju. Žiūriu metus į priekį, ten suaugusiųjų futbolo dar nematau. Po truputį žengiu į priekį. Nebent atsirastų rimta proga. O jei ir eičiau aukščiau, tai tikrai ne vienas. Eičiau šalia to, kas turi patirties, iš kurio galėčiau mokytis. Dabar dirbu su vaikais ir nesiblaškau. Jei atsiras galimybė – galvosiu. Kol kas sau užduoties treniruoti aukščiausio lygio komandą nekeliu.