Ar mūsų šalyje nyksta puolėjai? Ar sporto mokyklų treneriai neskriaudžia Lietuvos futbolo, pamiršdami apie puolėjų ugdymą? “Kauno diena” šiandien bando atsakyti į šiuos klausimus.
Statistika - graudoka
Negalima teigti, kad lietuviai mažai įvarčių pelno, nes bando vien apsiginti. Šalies rinktinė stengiasi atakuoti, bet didelės naudos tai neduoda. Nuo 2003 metų, kai rinktinei pradėjo vadovauti atakuojančio futbolo filosofiją išpažįstantis Algimantas Liubinskas, per 22 pasaulio ir Europos čempionatų atrankos rungtynes įmušta 17 įvarčių. Tačiau ši statistika tampa gerokai iškalbingesnė įvertinus faktą, kad 7 kartus lietuviai pasižymėjo per du mačus su patrankų mėsa vadinamomis San Marino ir Farerų salų rinktinėmis.
Galima džiaugtis bent tuo, kad 4 kartus per septynerias 2008 metų Europos čempionato rungtynes pasižymėję lietuviai bent nepakartos per atranką į 2002 metų pasaulio pirmenybes pasiekto antirekordo. Tuomet didžiausią krizę po nepriklausomybės atkūrimo išgyvenusi Lietuvos rinktinė varžovų vartininkus nuginklavo vos tris kartus (per 8 rungtynes).
Tačiau kažką panašaus lietuviai, regis, nusiteikę nuveikti dar kartą.
Per visus penkis 2007-aisiais žaistus susitikimus rinktinė sukrapštė vos du tikslius smūgius. Situacija blogėja? Ne, ji išlieka panaši jau beveik dešimtmetį, o nacionalinės komandos rezultatyvumas svyruoja tik pagal tai, su kokio kalibro varžovais tenka žaisti.
“Mums priekaištauti dėl to, kad neatakuojame, nėra pagrindo. Kitas klausimas - kaip išnaudojame susikurtas progas. Tada ir paaiškėja tikrasis meistriškumas. Todėl ir neįmušame geresnį reitingą turinčioms komandoms, nes jos suteikia tik tą vieną ar kelias progas”, - “Kauno dienai” pripažino rinktinės vyriausiasis treneris Algimantas Liubinskas.
Vieno įvarčio filosofija
Nerimą kelia ir daugiau faktų. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos futbolininkai žaidžia pagal nerašytą kodeksą - jei mušam, tik vieną. Ar prisimenate, kada lietuviai per rungtynes pasižymėjo daugiau nei sykį? Draugiškose rungtynėse - visai neseniai, praėjusių metų pabaigoje su kuklia Maltos rinktine (4:1).
Oficialiuose mačuose tokia sėkmė, deja, nesišypso. 2005 metų gegužę per Baltijos taurės rungtynes Igoriui Morinui dusyk pavyko pasiųsti kamuolį į latvių vartų tinklą (2:0). O kaip dėl pačių svarbiausių, čempionatų, atrankos rungtynių, kai lietuviai pelnė bent du įvarčius? Metraščius tenka versti toliau, iki 2004-ųjų rugsėjo, kai Kaune lankėsi nykštukinio San Marino rinktinė (4:0).
Skeptikai atsakys, kad Lietuvos futbolo lygis dar nėra toks, kad galėtume triuškinti Farerų salas (praėjusį spalį lietuviai svečiuose vos išnešė sveiką kailį - 1:0), tačiau akis bado dar viena tendencija. Didžiausios šventės Lietuvos futbolui per 17 nepriklausomybės metų buvo nulinės lygiosios namuose su Italija (2001 m.), išvykose 1:1 su Vokietija (2003 m.) ir vėl su Italija, tik jau tapusia pasaulio čempione (praėjusį rudenį).
Jei svarbiausiu Lietuvos rinktinės tikslu tebėra patekimas į pasaulio ar Europos čempionatą (taip juk turėtų būti, ar ne?), reikia nuolat skriausti elitines rinktines. Kaip rodo pavyzdžiai su vokiečiais ir italais, tam būtini įvarčiai. Tik ar turime, kas juos muštų?
Snaiperių nematyti
Apie Lietuvos rinktinės puolėjus šį tą pasako faktas, kad mūsų futbolo aistruoliai tris įvarčius per vienas rungtynes paskutinį kartą matė prieš dešimtmetį - 1998 metais per savo atsisveikinimo su nacionaline komanda rungtynes bosnius (4:2) taip nuskriaudė Valdas Ivanauskas.
Rinktinės treneris A.Liubinskas neabejotinai pasitenkintų ir prastesniais rezultatais (vienas įvartis per du tris mačus ir nuolatinė grėsmė varžovų vartams), tačiau dėl puolėjų yra nuolat priverstas laužyti galvą. Kitaip tariant, paklausa yra, pasiūlos - nelabai.
Nuolat stabiliai rungtyniauja tik kapitonas Tomas Danilevičius, tačiau “Bologna” (Italija) klube žaidžiantis futbolininkas labiau mėgsta (ir tinka) žaisti atakuojančio saugo pozicijoje. Beje, nereikia pamiršti, kad istorinį įvartį Neapolyje į italų vartus T.Danilevičius taip pat įmušė žaisdamas ne pačiame atakos smaigalyje.
Ką dar gali rinktis A.Liubinskas? Vieną garsiausių visų laikų šalies futbolininkų Edgarą Jankauską nuolat kamuoja traumos, o to pasekmė - išsiderinęs taikiklis. Robertas Poškus įstrigęs Rusijoje, ir pastaruosius metus beveik nežaidė futbolo. Ilgai bandomas Tomas Radzinevičius į aikštę išeina nebent keliolikai minučių. “FBK Kauno” puolėjas Ričardas Beniušis šėlsta A lygoje (14 įvarčių), bet mačas su gruzinais parodė, kad tarptautinėje arenoje ne viskas taip paprasta. Andrius Velička, atvykęs į rinktinę, sykį nuskambėjo dėl linksmybių ir joje neįsitvirtino. Tadas Labukas nenuvylė, bet ir neprivertė aikčioti iš nuostabos.
Tai ir visi A.Liubinsko variantai. “Užsieniečiai” išbandyti visi, o A lygoje pretendentų patekti į garsiausių Lietuvos puolėjų plejadą kartu su Vytautu Dirmeikiu, Robertu Fridriku, V.Ivanausku taip pat nematyti - už R.Beniušio nugaros rezultatyviausių žaidėjų sąraše žengia keturi puolėjai iš užsienio.
Tad visai nenuostabu, kad iš keturių įvarčių per 2008 metų Europos čempionato atrankos rungtynes tik vieną įmušė puolėjas - T.Danilevičius (kaip minėta, tose rungtynėse jis puolėju buvo formaliai).
“Bėda ta, kad mūsų puolėjai, išskyrus Jankauską, nežaidžia aukščiausiu lygiu. Tas pats Poškus rinktinėje sužaidė per 30 rungtynių, bet pelnė gal tik vieną įvartį, - padėtį vertino A.Liubinskas. - Mūsų atakuojantiems futbolininkams labai trūksta technikos, taktinio parengimo, maža jų judėjimo amplitudė. Galima vardyti ir vardyti. Jie to neišmoksta sporto mokyklose, o per kelias dienas rinktinės stovykloje sunku kažką pakeisti. Tarkime, per rungtynes puolėjas turėtų atlikti bent 90 trumpų sprintų, bandydamas atsidengti. Per vieną mačą juos registravome, bet rezultatų geriau nesakysiu.”
Trūksta ir saugų, ir gynėjų
“Kauno dienos” kalbinti vaikų treneriai nenorėjo sutikti su prielaida, kad sporto mokyklose pamirštama ugdyti puolėjus. Pasak futbolo specialistų, Lietuvos futbolo problema - ne vien puolėjai, nes trūksta ir gerų kitų pozicijų futbolininkų.
Kauno futbolo mokykloje dirbančio Dainiaus Bučmos nuomone, 79-oji vieta FIFA reitinge tiksliai atspindi dabartinį Lietuvos futbolo lygį. “Nesikoncentruojame vien į puolėjų ugdymą, bet jų ir neslopiname. Vaikus mokome visko, o pagal greitį, techniką, kitas savybes vėliau paaiškėja ir pozicijos. Bet negaliu sakyti, kad nėra vien puolėjų. Patys matome, kad rinktinei trūksta ir stiprių gynėjų, ir pajėgių saugų”, - pabrėžė D.Bučma.
“Gal ir galiu iš dalies sutikti su priekaištu, kad talentingesnius vaikus treneriai, norėdami geresnių rezultatų, kartais perkelia į gynybą ar saugų liniją. Bet ne tai laikyčiau didžiausia problema. Mūsų puolėjai yra taraninio tipo, tas pats Beniušis pripažįsta, kad gali vienu smūgiu po perdavimo įmušti įvartį. Bet nacionalinėje rinktinėje, kur greičiai jau kitokie, o šalia dar sukiojasi geri gynėjai, vien tik to neužtenka. Todėl su puolėjais nuo mažens reikėtų dirbti individualiai, ugdyti įvarčių uoslę, bet daugeliui trenerių nelieka kada. Aš pats šiandien rengiau tris treniruotes, iš nuovargio linksta kojos. Laiko su gabiu vaiku užsiimti atskirai nebelieka”, - ketvirtadienį pasakojo Jonavos kūno kultūros ir sporto centro futbolo skyriaus treneris Vytautas Stanevičius.
Pasak pašnekovo, po kelias įvairaus amžiaus vaikų grupes turi ir daugelis kitų sporto mokyklų trenerių, o kai toks užimtumas, skirti laiko vienam ar keliems deimantams šlifuoti neįmanoma. “Normali padėtis būtų, jei treneris dirbtų su viena amžiaus grupe. Tada liktų laiko individualiam meistriškumui tobulinti, specialioms pratyboms. Kol išliks dabartinė padėtis, permainų į gera neverta tikėtis”, - įsitikinęs V.Stanevičius.
Beje, V.Stanevičius yra vienintelis treneris, atvedęs Lietuvos rinktinę į Europos čempionato finalinį turnyrą - tokias aukštumas 1998 metais pasiekė specialisto vadovaujama aštuoniolikmečių (U18) rinktinė.
V.Stanevičius vylėsi, kad išugdyti ne tik pavojingus puolėjus, bet ir pajėgius kitų pozicijų futbolininkus padės šalyje kuriamas Futbolo akademijų tinklas.
“Dabar tereikia sutvarkyti akademijų teisinę bazę, kad treneriai siūlytų savo geriausius auklėtinius, o ne bandytų juos slėpti. Mano manymu, tai vienintelis kelias, kuris duotų apčiuopiamų vaisių”, - sakė vaikų treneris. A.Liubinskas pridūrė, kad vaisių teks palaukti bent 5-6 metus.
T.Danilevičius: “Svarbiausia - taškai”
- Per septynerias Europos čempionato atrankos rungtynes rinktinė įmušė tik keturis įvarčius. Kodėl lietuviams taip sunkiai sekasi išvalyti voratinklius varžovų vartų tinkle? - “Kauno diena” paklausė Lietuvos rinktinės ir “Bologna” puolėjo Tomo Danilevičiaus.
- Gal dėl to, kad gerai ginamės. Praleidome tik septynis įvarčius ir pagal tai esame tarp grupės lyderių. Kai daugiau jėgų atiduodi gynybai, mažiau lieka puolimui. Aišku, įvarčių ir mums, ir aistruoliams norėtųsi daugiau, bet reikia prisiminti, kad beveik visi įvarčiai, kuriuos pelnėme, leido mums iškovoti taškus. Geriau įmušti vieną įvartį, bet pelnyti taškus, nei mušti du arba tris, tačiau pralaimėti.
- Kam tenka kaltė dėl tokio mažo rezultatyvumo - puolėjams ar visai komandai?
- Aišku, daugiausia priekaištų turėtų tekti puolėjams, vis dėlto mušti įvarčius - mūsų užduotis. Tačiau noriu pasikartoti, kad didesnį dėmesį skiriame gynybai. Per rungtynes su Gruzija galėjome žaisti atvirą futbolą, susikūrėme nemažai progų. Bet prieš tokius grandus kaip italai ir prancūzai vien pulti ir atidengti užnugario negalime. Jie neatleistų nė vienos klaidos.
- Tad Jūs manote, kad įvarčių bado rinktinė nejaučia?
- Mūsų žaidimą lemia situacija. Žaidžiame labai stiprioje grupėje, todėl naudojame atitinkamą taktiką - apsiginti ir bandyti kontratakuoti. Renkame taškus, todėl tokia taktika, mano nuomone, yra teisinga. Namie prieš Farerų salas (rugsėjo 12 dieną - red.) žaisime su dviem trimis puolėjais ir stengsimės atakuoti.
- Reikia laukti, kad rugsėjį gerokai papildysite kuklų įvarčių kraitį?
- Nieko negaliu žadėti. Norėtųsi ir įmušti daugiau nei vieną kartą, bet nereikia pamiršti, kad Farerai tik 1:2 pralaimėjo italams, sunkiai išsikrapštėme ir mes. Todėl svarbiausia užduotis bus pelnyti tris taškus.