Likimas pasityčiojo iš Lietuvos čempionų.
„Astana Arena“ stadione buvo likusios akimirkos iki staigmenos, kurią ne per skambu būtų pavadinti sensacija.
Bet beatodairiškai „Žalgirio“ vartus užgulę šeimininkai rizikavo ir laimėjo aukso puodą: Marino Aničičiaus įvartis dvikovos pabaigoje lėmė „Astana“ klubo pergalę 2:1 ir išvedė kazachus į žalgiriečiams toliau nepasiekiamą trečią UEFA Čempionų lygos atrankos etapą.
Toks scenarijus be laimingos pabaigos ne vieną vilnietį paliko be žado.
„Tai – blogiausias įmanomas būdas pralaimėti“, – konstatavo puolėjas Bahrudinas Atajičius.
„Tai yra viena skaudžiausių akimirkų mano karjeroje, – antrino saugas Saulius Mikoliūnas. – Kovojome iki pabaigos, bet pergalė iš mūsų buvo atimta paskutinę akimirką, kaip ir galimybė patekti į kitą etapą. Todėl visų nuotaika yra tikrai bloga. Esame labai nusiminę.“
Pirmame dvikovos Astanoje kėlinyje Kazachstano čempionai taip spustelėjo atvykėlius, kad pastariesiems turėjo išdulkėti iš galvų bet kokios mintys apie sezono tęsinį Čempionų lygoje.
Bet nutiko priešingai: net ir praleidę įvartį, „Žalgirio“ futbolininkai per pertrauką persigrupavo, atsitiesė, išlygino rezultatą, o kuomet laikas ėmė smaugti varžovus, ne vieną kartą pasileido į nebedengiamą kazachų užnugarį, medžiodami antrą įvartį.
„Gaila, labai gaila. Šansai buvo labai geri. Išlyginome rezultatą, atrodė, viskas klostosi labai gerai. Per pridėtą laiką praleisti tokį įvartį... Dar sako, kad įmušė ranka. Nežinau, nemačiau, negaliu pasakyti. Sunku kalbėti, norėčiau tik padėkoti visai komandai – kovėmės kaip vilkai.
Pirmame kėlinyje varžovai spaudė, turėjo teritorinį pranašumą. Bet po petraukos parodėme, kad mokame žaisti. Gal pritrūko šaltakraujiškumo, meistriškumo. Būtume pelnę antrą įvartį, kuriam buvo apsčiai progų, viskas būtų kitaip. O praleidome patys, ir dar tokį neįtikėtiną... Labai apmaudu“, – graužėsi komandos senbuvis M. Kuklys.
– Rūbinėje po rungtynių buvo daug ašarų? – DELFI paklausė M. Kuklio
– Kiekvienas žmogus – savotiškas, vieni išgyvena sunkiau, kiti – lengviau. Buvo ir verkiančių. Guodėme vienas kitą. Tai yra futbolas, reikia iš to pasimokyti. Aišku, mes tai kartojame jau ne pirmus metus. Manau, šiandien Dievas nusisuko nuo mūsų. Buvome vertesni išeiti į kitą etapą.
– Dėl ko labiau gaila: sumaišties baudos aikštelėje, virtusios lemiamu įvarčiu, ar neišnaudotų progų kontratakuojant?
– Turbūt labiau dėl pastarųjų. Ir Andrija Kaludjerovičius, ir aš turėjome progų. Manoji dabar dar stovi akyse. Atrodo, reikia tik labiau „paguldyti“ kūną ir bent pataikyti į vartus... Apmaudu. O dėl praleisto įvarčio nėra ko kaltinti. Jeigu jis tikrai pelnytas ranka, tai – teisėjų klaida. Ir kazachams mušant pirmą įvartį, mano nuomone, mane nustūmė – turėjo būti skirta pražanga. Bet šiaip teisėjai dirbo normaliai, negalima kaltinti nei jų, nei aikštės, nei žiūrovų, nei dar kažko. Patys esame kalti, ir Dievas koją pakišo.
– Pirmame kėlinyje „Astana“ žaidėjai draskė „Žalgirio“ gynybą. Kaip pavyko antrajame išlyginti žaidimą?
– Pirmame kėlinyje nesugaudėme kamuolio. Aikštė – labai „greita“, kamuolys – slidus. Nesupratome vienas kito, o jie mus vykusiai spaudė, turėjo teritorinę persvarą. Bet pralaimint 0:1, niekas dar nebuvo prarasta. Rūbinėje aptarėme, kad įmušus įvartį viskas pasikeis. Taip ir nutiko. Pajutome, kad galime žaisti, manau, antrame kėlinyje pademonstravome tikrai gerą futbolą, galėjome pelnyti daugiau įvarčių. Pasikartosiu: šiandien futbolo dievai buvo ne mūsų pusėje. Labai išgyvenu, labai apmaudu.