E. Eimontas pasitraukė iš LFF prezidento posto šių metų gegužę, šioje kėdėje išsilaikęs mažiau nei pusantrų metų. Tiesa, prieš tapdamas prezidentu jis per keliolika metų padarė federacijoje karjerą nuo paprasto klerko.
Dirbti LFF prezidentu ilgiau E. Eimontas negalėjo dėl strateginių nesutarimų su federacijos „senąja gvardija“. Jis siūlė LFF pertvarką – radikaliai demokratizuoti federacijos įstatus ir struktūrą, tačiau įtakingų LFF veikėjų palaikymo nesulaukė.
Vos 41-erių metų futbolo funkcionieriui atsistatydinus iš LFF vadovo posto, užkulisiuose buvo kalbama, kad jis turėtų taikytis į darbą UEFA. Pasirodo, šios kalbos turėjo pagrindo.
– Ką reiškia jūsų pareigos UEFA?
– Apie pareigas buvo preliminariai šiek tiek kalbėta su UEFA vadovais. Aš visada sakiau, kad noriu naujų iššūkių, naujų horizontų. Bet dabar dar anksti kažką pasakoti apie tai, kokio tipo ir kokios apimties bus mano darbas. Planuoju kelių savaičių bėgyje vykti į UEFA būstinę ir po to jau bus aiškiau, kas tai per darbas ir kiek užimtas aš būsiu jame.
– Negalite netgi pasakyti, koks tai bus darbas?
– Tiek gal ir galiu. Tai bus inspektoriaus darbas, susijęs su drausminiais procesais, UEFA atstovavimas įvairiuose ginčuose. Tai nėra advokato vaidmuo, o pareigūno, padedančio spręsti ginčus, užsiimančio UEFA drausmės kodekso klausimais. Mano darbas bus labiau susijęs ne su sportine puse, bet su teisine. Konkrečiau galėsiu pasakyti tada, kai daugiau žinosiu.
– Vis dėlto, ar tai bus darbas kabinete, ar teks važinėti po futbolo rungtynes būnant UEFA atstovu ar inspektoriumi?
– Ne, rungtynių inspektoriaus dabas su maniškiu yra visiškai nesusijęs. UEFA rungtynių delegatai ar teisėjų inspektoriai yra visai kitas padalinys. Aš būsiu teisinio skyriaus inspektorius, kuris tirs ginčus drausmės ir etikos srityje.
– Ką veikėte, pasitraukęs iš LFF prezidento posto?
– Birželio mėnesį teko lankytis UEFA, dalyvauti vienoje jos programoje. Teko analizuoti universitetų ir mokslininkų, kurie kreipėsi į UEFA dėl finansavimo skyrimo skirtingiems savo tiriamiesiems darbams, paraiškas. Taip pat teko dalyvauti ir mokslinėje konferencijoje kaip Lietuvos sporto universiteto ir Kazimiero Simonavičiaus universiteto dėstytojui. Liepos mėnesį vėl vykau į UEFA, kur buvau pakviestas į seminarą. Ten dalyvavau diskusijoje. Tuo pačiu apsilankiau ir Europos moterų futbolo čempionate. Tad atostogos ir laikas su šeima buvo rugpjūtį. O po to atėjo rugsėjis su darbais. Per visą vasarą permąsčiau, ką aš toliau norėčiau veikti, kokie mano prioritetai, ką planuočiau daryti toliau. Ir žingsnis po žingsnio einu tuo keliu.
– Taigi nuo futbolo nutolti jums nepavyko ir jūsų prioritetas buvo darbas UEFA?
– Gal ne pats darbas UEFA buvo prioritetas. Bet po 16 metų, praleistų futbole, aš tikrai noriu išlikti sporte, o ne pereiti į kitą sritį. O dabar, kai galutinai savo norą išsigryninau, tikrai galvoju, kad mano, kaip sporto vadovo-profesionalo turimas žinias būtų gaila nukreipti kažkur kitur. Ypač, kaip sporte jų pritaikymui – nearti dirvonai.