Paryžiuje birželio 6–7 dienomis vykusioje konvencijoje dalyvavo futbolo lyderės, iškilūs politikos ir žiniasklaidos atstovai. Vyko diskusijos aptariant FIFA Moterų futbolo strategijos turinį ir siekiamybes, lyčių lygybės užtikrinimą futbolo srityje, pasirašytas FIFA ir JTO bendradarbiavimo susitarimas.
– Kaip gavote kvietimą dalyvauti šioje konvencijoje bei kokį įspūdį paliko moterų futbolo čempionato ritmu gyvavęs Paryžius?
– Dėkoju LFF prezidentui Tomui Danilevičiui už kvietimą į konvenciją. Atsiklausius, ar norėčiau nuvykti į šį renginį, iškart sutikau ir tai tapo unikalia patirtimi.
Konvencijos delegatai iš tikro neturėjo laiko apžvelgti Paryžiaus, vykome į konvenciją pusė aštuonių ir grįžome vakarop. Pirmąją dieną konvencija buvo ilgesnė, o antrąją – trumpesnė, nes važiavome į atidaromąsias čempionato rungtynes Prancūzija – Pietų Korėja. Prie stadiono pasijuto visa šventinė atmosfera: buvo gausu žiūrovų, šeimų, visi itin išsipuošę ir laukė nepakartojamo futbolo reginio.
– Papasakokite apie įsiminusį konvencijos turinį ir dalyvius?
– Man labai patiko pirmoji konvencijos diena, nes joje dauguma kalbėjusiųjų – buvusios futbolininkės, žymūs treneriai ir žurnalistai. Jie kalbėjo iš savo patirties apie moterų futbolo raidą ir iššūkius. Jausmingą įžanginę kalbą pasakė FIFA generalinė sekretorė Fatma Samoura, kuri pažymėjo, kad negalima išskirti vyrų ir moterų futbolo, nes juk abi lytys žaidžia tą patį žaidimą. Po jos kalbėjo Prancūzijos federacijos prezidentas Noelis Le Graetas, teigęs, kad nuo 2019 metų moterų čempionato bus skirta dar daugiau dėmesio moterų futbolui šalyje, nors, atrodytų, situacija Prancūzijoje yra gera.
Buvo tikrai daug įdomių asmenybių, kaip Anglijos moterų legenda Alex Scott, su kuria diskutavo 4–5 žmonės iš futbolo srities. Jie kalbėjo, kaip mato moterų futbolo padėtį, kaip reikia toliau vystyti žaidimą. Dauguma sutiko, kad būtina pradėti nuo mažiausiųjų ir plėtoti masinį futbolą, kuris ir duoda pradžią viskam; svarbus ir infrastruktūros klausimas.
Kiekviena diskusija truko apie valandą. Itin patiko diskusija, kurioje dalyvavo buvusi vartininkė Karina LeBlanc. Matėsi, kad ji gyvena moterų futbolu ir tam atidavusi visą širdį. Baigusi žaidėjos karjerą, ji daug važinėjo į įvairias pasaulio šalis, propagavo jose merginų futbolą ir vykdė projektus.
Antroje forumo dienoje dalyvavo daugiau politikų, įvairių valstybių vyriausybių atstovai, sakytos deklaracinės kalbos. Įsiminė FIFA prezidento Giannio Infantino kalba apie lygių sąlygų futbolininkėms užtikrinimą. Sakyčiau, ypatingas buvo profesionalios futbolininkės Mia Hamm dalyvavimas, kuri itin pagyvino diskusijas.
– Kas iš diskusijose pasakytų minčių apie moterų futbolo padėtį jums pasirodė aktualiausia?
– Įstrigo žodžiai, kad būtent šis pasaulio futbolo čempionatas Prancūzijoje yra visiškai prilygintas su vyrų čempionatais – savo organizavimu, VAR sistemos įvedimu, po 20 kamerų stadionuose įrengimu, komercijos, televizijos teisių aspektais. Visa tai jau yra labai didelis pasiekimas, nes anksčiau į moterų futbolą nebuvo tiek investuota, o šis čempionatas yra tikras šuolis ir pavyzdys.
Konvencijoje dalyvavo daug atstovų iš Afrikos, kurie pažymėjo kaip šio žemyno šalyse žmonės sunkiai gyvena, vyksta karai. Ten vaikams nėra sudaryta sąlygų žaisti futbolo, o apie moterų futbolą išvis nekalbama. Arba musulmoniškos šalys, kur moterims neleidžiama žaisti, nors jos labai nori. Konvencija leido suvokti, kaip toli pažengė Lietuvos moterų futbolo vystymas. Pasikartosiu, viskas prasideda nuo mažiausiųjų įtraukimo į futbolą, ką akcentavo ir konvencijos dalyviai.
– Grįžus į Lietuvą, kokios kilo mintys, permąsčius konvencijos turinį?
– Pati pagrindinė mintis konvencijoje buvo, kad mes visi – treneriai, vadovai, žaidėjos, fanai – turime pradėti nuo savęs. Pirmiausia, turime mylėti futbolą, būti jame ir išdrįsti sužibėti. Turime neverkti ir nesakyti „kaip čia viskas blogai, kad niekas nepadeda“. Turime pačios norėti pakeisti situaciją. Jeigu pačios žaidėjos norės – dėl savęs ir Lietuvos – tai ir futbolo lygis po truputį kils. Jei žaidėjos ateina į treniruotę gerai praleisti laiko, tai jos tiek ir pasiims. Jeigu sieki būti futbolininke, turi pati viską daryti ir niekas negali versti daryti ko nenori.
– Ko Lietuvos moterų futbolo bendruomenė galėtų pasimokinti iš užsienio pavyzdžių?
– Tikrai įkvėpia konvencijos lektorių patirtis, kurios pačios buvo futbolininkėmis, kai kurios dalyvavo Olimpinėse žaidynėse ir svarbiausiuose čempionatuose. Pavyzdžiui, Mia Hamm, kuri turėjo sėkmingą karjerą, gana anksti patyrė traumą, bet ji vistiek negali palikti futbolo. Negalėdama žaisti, ji pasirinko kitą veiklos pusę – propaguoja žaidimą, organizuoja renginius, dirba futbolo ambasadore. Manau, ir mūsų buvusios žaidėjos turėtų išlikti aktyvios bendruomenėje.
Dauguma esamų mūsų futbolininkių yra dirbančios, nes vien iš futbolo Lietuvoje sunku pragyventi, bet jos taip atsidavusios žaidimui. Jos eina po darbų į treniruotes, važiuoja žaisti už rinktinę. Anglijoje ir JAV jos gauna už tai atlyginimą, o pas mus remiasi patriotizmu ir už šį pasiaukojimą reikia gerbti žaidėjas.
– Jūsų požiūriu, ką moterų futbolo čempionatas Prancūzijoje gali duoti globaliai bei Lietuvos moterų futbolo raidai?
– Šis čempionatas pasižymi itin didele reklama, net ir pas mus Lietuvoje. Atsidarai naujienų portalus ir vis atsiranda įvairių žinučių. Kitas niuansas, kad Lietuvos televizija transliuos finalinę čempionato dalį, tai jau yra kažkas išskirtinio. Mano kolegos yra susižavėję, kad televizija pagaliau transliuos moterų futbolo čempionatą. Varžybos sudomins ne tik pačias žaidėjas, bet ir jų tėvus, draugus, mokytojus. Tikiu, kad transliacijos lems globalų šuolį, taip pat ir Lietuvoje padaugės mergaičių, kurios norės žaisti futbolą.
Dažnai po futbolo čempionatų įprastai pagausėja norinčių žaisti futbolą. Rudenį apklausiu naujokes, kas lėmė jųs apsisprendimą ateiti į treniruotę. Visada atsiranda viena kita, kurios susižavi žaidimu išvydusios vyrų futbolo čempionatus ir nori išbandyti savo jėgas. Moterų čempionatų transliavimas duotų papildomą efektą, parodant, kad futbolas yra atviras visiems.