Per Lietuvos futbolo čempionato istoriją netruko atkarpų, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių turnyre rungtyniavo komandos, kuriose buvo apstu nepatyrusio jaunimo.
Galime prisiminti, pavyzdžiui, Alytaus „Dainavą“, kuri 2014 metų sezono pirmoje pusėje dėl nepadengtų senų įsiskolinimų negalėjo registruoti naujų futbolininkų. Dzūkų komandos sirgaliai matė daug: puikų trenerio Marco Ragini debiutą, kai po dviejų Kęstučio Balčiūno įvarčių buvo patiesta Gargždų „Banga“, liūdną dainaviečių kelionę į Klaipėdą, traukiant net dvylika kamuolių iš savo vartų tinklo, bei pasirodymą, kai be keitimų uostamiestyje žaidusios vienuolikės puolėju tapo vartininkas Donatas Mikučionis.
Savo ruožtu „Alsa“, 1995–1996 metų sezone rungtyniavusi su pajėgiausiais šalies klubais, varžovams tikrai nebuvo lengva patrankų mėsa. Vinco Kateivos treniruojamoje komandoje savo futbolo elementorių gludino daugiausiai 1978 metais gimę jaunuoliai, iki tol grūdinęsi trečioje pagal pajėgumą šalies lygoje. Visgi po to, kai netikėtai blykstelėjusius Lietuvos čempionus iš Mažeikių prie suskilusios geldos paliko į Jungtines Amerikos Valstijas išvykęs mecenatas Romas Marcinkevičius, rimtų kovų dar nematę futbolininkai buvo įmesti į ugnį.
Labiau patyrę „dėdės“ jaunuoliams taškų beveik nedalino, tačiau favoritams pergalės ne visada būdavo pasiekiamos lengva ranka. Povilas Lukšys, Mindaugas Čepas, Tadas Gražiūnas, Mantas Samusiovas, Pavelas Leusas ir naujasis „SMScredit.lt A lygos“ prezidentas Deividas Šemberas turėjo kęsti pralaimėjimus, bet, akivaizdu, kad ankstyva kova su vyrais turėjo nemenkos įtakos žaidėjų tobulėjimui.
Tą patvirtino ir „Alsos“ garbę gynęs dabartinis Vilniaus „Žalgirio“ trenerio asistentas Rolandas Džiaukštas, teigęs, kad anuomet jaunuoliai ant žaliosios vejos išsikraudavo tiek, kiek galėjo: „16–17 metų futbolininkams žaisti prieš vyrus buvo didelė nauda – greitai perėjome iš vaikų į vyrų futbolą. Galbūt mūsų nevertino. Stengėmės kiekvienose rungtynėse, anksčiau buvo kiti prioritetai, tad stengėmės iš savęs išspausti daugiau nei maksimumą.“
Pagrindiniai tokio V. Dirmeikio sprendimo motyvai – išlaikyti Lietuvos čempionato struktūrą bei suteikti jaunimui progą žaisti su vyrais, teigiant, jog Lietuvos futbolo ateitis tokiu būdu greičiau augs ir tobulės. Reikia pripažinti, jog toks sprendimas pasiteisino, kadangi nemaža dalis šios komandos atstovų sėkmingai gynė mūsų šalies garbę.
Tačiau gūdžioje praeityje netrūko dabar sunkiai įsivaizduojamų precedentų. Dabartinis Utenos „Utenio“ strategas M. Čepas 1995–1996 metų sezone pasirodydavo „Alsoje“, o po to išskubėdavo į Panevėžio „Ekraną“, kuriame kildavo nuo suolo.
Jaunieji futbolininkai anuomet rungtyniavo net keliose namų aikštėse Vilniuje. Sostinėje „Alsa“ žaidė „Žalgirio“, buvusiame „Lokomotyvo“ (dabartiniame LFF) ir Lietuvos edukologijos universiteto stadione. Kadaise, likus vos pusantros valandos iki mačo pradžios, buvo pranešta, jog būtent LEU stadione įvyks Lietuvos čempionato rungtynės, o tą susitikimą apžvelgęs Nerijus Kesminas skaičiuodamas žiūrovus neužtruko – jų buvo vos 18-ika.
Nieko keisto, jog jaunieji „Alsos“ futbolininkai rungtyniavo nestabiliai. Sykį Telšių „Masčiui“ buvo pralaimėta net 0:6, tačiau kartais V. Kateivos kariauna mesdavo iššūkį čempionato lyderiams. Būtent dramatiškai pasibaigusias rungtynes su tuometiniu Kauno „Inkaru-Grifu“ prisiminė R. Džiaukštas.
„Lokomotyvo“ stadione iškovojome vienintelę pergalę prieš „Bangą“, bet man labiau įsiminė rungtynės su „Inkaru-Grifu“.
Pralaimėjome kažkur 95 minutę ir žaidėme iki tol, kol varžovai neįmuš įvarčio. Mindaugas Čepas buvo išbėgęs vienas prieš vartininką, kuris jį nugriovė. Turėjo būti parodyta raudona kortelė, o teisėjas vartininkui nieko neparodė. Jei jis būtų neprasižengęs – būtų įvartis.
Žaidėme „Žalgirio“ stadione ir pamenu, kad tas rungtynes stebėjo treneris Zelkevičius. Praleidome įvartį po kampinio – teisėjas ryškiai mus dusino iki galo“, – pasakojo buvęs Lietuvos rinktinės gynėjas.
R. Džiaukštas taip pat teigė, jog toks V. Dirmeikio precedentas „SMScredit.lt A lygoje“ tikrai nėra reikalingas. Anot jo, iš jaunų futbolininkų sudaryta komanda čempionatui dar nebūtų tinkamai pasiruošusi: „Manau, kad toks atvejis dabartiniame čempionate tikrai nereikalingas. Žaidžia pavieniai žaidėjai tiek „Žalgiryje“, tiek „Utenyje“. Jaunimas gali žaisti, bet tikrai ne Lietuvos čempionate, jiems čia nebūtų ką veikti.“
1995–1996 metų sezono pirmoje dalyje „Alsa“ laimėjo vos vienerias rungtynes prieš Gargždų „Bangą“. Savo ruožtu antroje čempionato pusėje, kuriame kovojo 9–15 vietas užėmusios komandos, V. Kateivos auklėtiniai liko priešpaskutiniai, o po to įveikė Kėdainių „Nevėžį“ ir išsilaikė elite.
Netrukus „Alsa“ tapo dukterine Vilniaus „Panerio“ ekipa, o dar vėliau šis pavadinimas dingo iš Lietuvos futbolo žemėlapio. Visgi jau naujame tūkstantmetyje 1978 metų gimimo perspektyvių futbolininkų karta sugrįžo į Vilniaus Sekmadienio futbolo lygą, kurioje rungtyniauja žiemos turnyre, vykstančiame „Sportimos“ manieže.