Kybartuose gimęs A. Liubinskas sportinės karjeros pradžioje žaidė vietos „Sveikatos“ komandoje, o būdamas 21-erių įgyvendino svajonę ir pateko į Vilniaus „Žalgirį“, jame rungtyniavo dešiniojo gynėjo pozicijoje. Pašauktas į sovietų kariuomenę atstovavo Sovetsko „Raudonosios Žvaigždės“ ekipai, tačiau patirta sunki kelio trauma privertė labai anksti baigti futbolininko karjerą ir eiti kitu keliu.
– Patekti į „Žalgirį“ tais laikais buvo didis dalykas?
– Konkurencija buvo didžiulė. Mano pozicijoje rungtyniavo Egidijus Liaudanskas ir Vaidotas Žitkus. Abu vėliau žaidė Rusijoje, pirmasis „Zenit“, antrasis – „Spartak“. Kaudavomės dėl vietos po saule, net kibirkštys lėkdavo.
Aš buvau kaimietukas iš Kybartų, neišlepęs, todėl kabinausi į vietą komandoje dantimis. Vėliau dirbdamas su vaikais pastebėjau, kad yra perspektyvių, tačiau dėl per gero gyvenimo jie nieko nepasiekė. Nesuprato, kad turi visomis išgalėmis kabintis už savo šanso. Jei tėtis ar mama mėgins tave „prastumti“ – geru futbolininku netapsi.
– Kaip prasidėjo jūsų trenerio karjera?
– Sovetske patyriau rimtą kelio traumą, grįžęs dar mėginau įsitvirtinti „Žalgiryje“, bet kur tau – visas šlubas. Dar pabuvau žaidžiančiuoju treneriu „Elektrono“ komandoje, o tada atsirado trenerio darbo vieta Vilniaus Futbolo mokykloje. Daug energijos ir emocijų įdėjau į šias pareigas, tuometėje 47-ojoje vidurinėje mokykloje įsteigiau specialiąją futbolininkų klasę.
Treniravomės du kartus per dieną. 1979 m. Algimanto Kupšo nurodymu patekau į sporto komitetą vadovauti Lietuvos futbolui. Vėliau – maištas „Žalgiryje“ ir 1983 m. buvau paskirtas šio klubo treneriu.
Pradžia buvo gera, po pirmo rato SSRS lygoje buvome pirmi, bet vėliau visus išmušė iš vėžių Vaclovo Jurkaus trauma, be to, buvau jaunas ir nepatyręs treneris, skirstydamas krūvius kažkur perlenkiau lazdą ir buvau paprašytas išeiti. 1985 m. pavyko įstoti į aukštąją trenerių mokyklą Maskvoje ir gauti stažuotę „Milan“ klube. Ir 1988 m. sulaukiau kvietimo dirbti Bangladešo klube Dakos „Abahami Limited“. Emocijos buvo didžiulės.
– Ne tik emocijos, bet ir egzotika?
– Didžiulė egzotika. Vos atvykus į Bangladešą jau kitą dieną man pasakė eiti treniruoti komandą, nors iš pradžių tik norėjau pasižiūrėti, kaip jie apskritai atrodo. Paskyrė vertėją. Bet po vienos treniruotės klubo savininkai sako: treneri, kai tu kalbi rusiškai, žaidėjai klauso įdėmiai, bet nieko nesupranta, o kai vertėjas jiems aiškina angliškai, jie jo visiškai neklauso. Nuo tada treniruotėms pradėjau ruoštis kitaip, nors neturėjau stiprių anglų kalbos pagrindų.
Smagu, kad tais metais laimėjome Bangladešo taurę, finale 1:0 įveikę daugkartinius čempionus Dakos „Mohammedan“. Maloniai nustebau, kai visai neseniai į mane kreipėsi „Abahami“ sirgaliai ir žurnalistai, norėdami palaikyti ryšį. „Abahami“ nebuvo tituluočiausi Bangladeše, todėl vertina kiekvieną titulą.
Tačiau Bangladeše mano karjera baigėsi labai greitai. Kaip tarybinis pilietis, gyvenau vieno kambario bute ir kruopščiai prižiūrimas seklių. Kai Lietuvoje prasidėjo Sąjūdžio judėjimas su siekiu išeiti iš SSRS, sovietų konsulas Bangladeše pasakė: gal tu irgi išeik. Nors su „Abahami“ ruošėmės pasirašyti naują sutartį, gavau telegramą, kad esu siunčiamas atgal į Maskvą. Ir viskas.
– Atkūrus nepriklausomybę, tapote Lietuvos rinktinės treneriu. Tai buvo dar vienas naujas įsimintinas etapas?
– Futbolininkai patys pakvietė susitikti ir paklausė, ar sutikčiau treniruoti jų rinktinę. Ambicijų visada turėjau, į krūmus nebėgau, todėl sutikau. Pirmosios pasaulio čempionato atrankos rungtynės Šiaurės Airijoje buvo sudėtingos visomis prasmėmis ir dėl kelionės aplinkybių, ir dėl jų pradžios – atsilikome 0:2, buvo nesmagu. Bet rungtynes baigėme 2:2, o grįžus futbolininkai išplatino raštą, kad norėtų mane ir toliau matyti treneriu.
Rinktinėje treniruoti buvo nelengva, kadangi mano gyvenime teko „laimė“ LFF dirbti ir su Vytautu Dirmeikiu, ir su Juliumi Kvedaru. Intrigų netrūko. V. Dirmeikis bandė kenkti man. Kažkada po pergalės generaliniui sekretoriui Pranui Mieželiui mestelėjo: „Dabar pats ir išmokėsi premijas“.
Buvo, kad bandė užkirsti kelią kai kuriems žaidėjams į rinktinę, o dar labiau nustebino, kai 1995 m. iš anksto suplanuotą rinktinės stovyklą Čekijoje atidavė Kauno „Inkaro“ klubui. Tada sukūrė odę, kad A. Liubinskas išsigando ir pabėgo, nors pats mane atleido.
Vėliau nenurimo, kai dirbau Šiaulių „Karedoje“. Apsijuokė žadėdamas nusipjauti vieną organą, jei „Kareda“ taps čempione. O kai tapome, nutilo. Šiauliuose irgi buvo smagu. Aplink visada sukdavosi Princų grupuotė, todėl įtampos netrūko taip pat.
Į rinktinę grįžau 2003 m., kai pasitraukė Benjaminas Zelkevičius. Toje rinktinėje žaidė septyni mano auklėtiniai iš 1973-iųjų kartos: Eimantas Poderis, Rimantas Žvingilas, Vidas Dančenka, Donatas Vencevičius, Arūnas Pukelevičius, Darius Maciulevičius bei Dainius Šuliauskas. Ir rezultatai buvo geri. Jau pirmose rungtynėse man sugrįžus išvykoje lygiosiomis sužaidėme su Vokietija, Kaune įveikėme Škotiją.
– 2008 m. nusprendėte pasukti į politiką, o su jus pakeitusiu portugalu Jose Couceiro siejamas Lietuvos rinktinės pakilimas. Tvirtinote, kad J. Couceiro pateko į jau paruoštą komandą, su kuria siekti rezultatų tapo lengviau.
– Taip, nes su ta rinktine dirbau du atrankos ciklus, futbolininkai grūdinosi, o trečiame jau galėjo nustebinti tokiais rezultatais. Bet tada aš jaučiausi pavargęs. Federacijoje nesijaučiau gerai, vis buvo kažkokių kliūčių, amžinai nesutarėme su J. Kvedaru. Alga irgi buvo menka, netokia, kokią treneriai gauna dabar. O tiek spaudimo ir įtampos. Rinktinei vadovavau 79 oficialiose rungtynėse, o futbolo istorikas Gediminas Kalinauskas apskaičiavo, kad su visokiomis draugiškomis susidarytų 99. Nemažai.
– Vėliau gailėjotės tokio savo sprendimo?
– Žinoma, tai nebuvo protingas pasirinkimas. Gailėjausi, kad nebuvau tuo skorpionu ir nėjau iki galo. Bet kas neklysta? Tik svarbu klaidas pripažinti. Na, o dabar nebėra, ko krimstis.
– Su B. Zelkevičiumi ne kartą keitėtės vyriausiojo trenerio pozicijomis tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje. Ar tarp judviejų nebūdavo priešpriešos?
– Ne, nebuvo. Konkurencija visada tarp trenerių buvo ir bus, kitaip neįmanoma. O tie asmeniškumai tėra kažkieno dirbtinai pučiamas burbulas.
– Smagus jūsų karjeros etapas – ir darbas 2011-2012 m. Kazachstane su Kyzylordos „Kaisar“, bet baigėsi jis nelabai maloniai. Kazachai atidavė skolas?
– Pavyko ištraukti „Kaisar“ iš paskutinės vietos ir paversti vidutiniokais. Palaikėme gerus santykius, bet ėmė vėluoti alga. Po to klubas atsiskaitė, nenorėjo eiti į UEFA teismus. Įdomi tvarka Kazachstane, klubams vadovauja imtynininkai, jie ten savus reikalus tvarkosi.
Buvo ir daugiau paklaidžiojimų – Balstogės „Jagiellonia“, „Lviv“, Tartu „Santos“. Pastarieji – mėgėjai, juos Estijoje tik konsultavau. Tik paskutinis karjeros etapas su „Vilniaus Vyčiu“ nenusisekė. Benas Baltusis paprašė padėti, ištraukėme komandą iš III lygos į I lygos prizininkus, turėjome gražią 27 nepralaimėtų rungtynių seriją. Deja, viskas baigėsi bankrotu, nes Benas nepamainomas optimistas, vis patikėdavo mistiniais investuotojais, kurie ir sužlugdė klubą.
Bet pažvelgęs atgal į savo gyvenimą, jau neturiu, dėl ko gailėtis. Pergyvenau visus pereinamuosius etapus – komunizmą, socializmą, laukinį kapitalizmą. Sutikau ir pažinau daug gerų žmonių įvairiose srityse – verslininkų, žurnalistų, funkcionierių. Pavardėmis nevardinsiu, nes jei ką pamiršiu paminėti – vėliau man bus apmaudu.
– Gal ketinate grįžti treniruoti?
– Brūkšnio dar neužbraukiau, tačiau bet kur eiti jau nenoriu. Į vaikų futbolą irgi. Norisi pasimėgauti gyvenimu, nes nežinia, kiek tau liko. Su šeima tvarkomės namą prie Vilniaus, norime ten ramiai praleisti vasaras. „Geležinis Vilkas“ iškopė į III lygą, prašo kitą sezoną ateiti padėti savo patarimais. Bus matyti.
Kreipiausi į LFF norėdamas pasidomėti, ar nėra kokios su treniravimu susijusios veiklos. Leido suprasti, kad nesu reikalingas. Bet mano santykiai su Tomu Danilevičiumi normalūs. Dabar jauni specialistai drba ir atsako už darbo rezultatus. Mūsų jaunimas gabus darbui su kompiuteriais, bet ne kiekvienas į kamuolį pataiko. Aišku, turime futbolo nežaidusį Valdą Dambrauską, bet tai išimtis. O juk dažniausiai treneriais tampa žaidusieji futbolą.
– Ką matote perspektyviausiu iš jaunosios kartos trenerių?
– Marių Stankevičių. Savo erudicija, žiniomis ir futbolo supratimu tai vienas perspektyviausių trenerių, kurio darbe galima įžvelgti potencialą.
– Ką galvojate apie nacionalinės rinktinės trenerį Valdą Ivanauską?
– Kai Valdas buvo mano asistentu rinktinėje, jam Lietuvos futbole viskas atrodė blogai. Dabar irgi blogai. Bet rezultatai buvo geresni anuomet. Jeigu atvirai, jau nebenoriu kažko kalbėti ar kritikuoti rinktinės trenerių, bet nemanau, kad V. Ivanauskui pavyks kažką įsimintino nuveikti.
– O karą su žiniasklaidos atstovais laimės?
– Ne, nes tai yra nesąmonė. Laisvo žodžio negali uždrausti, gali tik atsirinkti, kas vertinga, o kas ne. O jei nenori nervintis, gali apskritai neskaityti straipsnių ir komentarų. Žinau tą iš patirties.
– Jūs pats rinktinėje kritikos gaudavote nemažai...
– Gaudavau tiek, kad maža nebūdavo. Ir dar pats su savo liežuviu – lepteldavau ką nors, o po to galvodavau: ir kodėl? Reikėdavo tiesiog patylėti. Bet viską dariau iš širdies, nors mano alga buvo kukli, svyravo nuo 2 iki 4 tūkst. litų. Maža to, visada buvau kritikuojamas už tai, kad dar ir Vilniaus miesto savivaldybėje dirbau. O dirbant treneriu labai svarbu gauti palaikymą iš visuomenės, vadovybės ir turėti gerus pagalbininkus.
– Ką galite palinkėti futbolo visuomenei?
– Linkiu, kad dabartinė trenerių karta pasiektų tiek „blogo“, kiek pasiekdavome mes. Lietuviai visais laikais buvo gabūs žaidimų sporto šakose, todėl tikrai gali būti geriau, nei turime dabar. Bet šiuolaikiniai vaikai treniruotėse dirba per mažai, mes ardavome sunkiau, po kiekvienos treniruotės kojos buvo apdaužytos. Bet čia tik mano, sovietinio trenerio, nuomonė (juokiasi).