Apie Lietuvos ir Anglijos rinktinių rungtynių metu vykusius neramumus – iš arčiau. Ingvaro Butauto komentaras apie įvykius užvartėje.
Įvykiai
Kone prieš valandą iki Europos čempionato atrankos rungtynių tarp Lietuvos ir Anglijos rinktinių Vilniuje Lietuvos futbolo federacijos stadiono užvartėje buvo galima prognozuoti, kad ramiai šis mačas nesibaigs. Didžiojoje tribūnoje rungtynių apsauga sugebėjo atskirti lietuvius ir anglus vienus nuo kitų, o kas dedasi užvartėje, ilgą laiką nerūpėjo niekam: nei saugos tarnybai, nei policijai, nei visiems tiems žmonėms, kurie prieš tokias rungtynes renkasi (ir esu įsitikinęs – šį kartą taip pat rinkosi) aptarti saugumo klausimų.
Ir legaliai, ir ne prisipirkę bilietų į įvairius stadiono sektorius, gerai įkaušę ir skanduojantys savo komandos palaikymo šūksnius anglai vis skverbėsi būtent ten, kur tradiciškai renkasi aktyviausi Lietuvos rinktinės gerbėjai, jų masė užtvėrė praėjimą į tribūną.
Skirtingai nei per A lygos rungtynes, kai į užvartę susirenka tą pačią komandą palaikantys 50-100 aistruolių, budinčių gausių policijos pajėgų per rinktinės mačą joje nesimatė. Apsaugininkai buvo labiau susirūpinę įeinančių į stadiono teritoriją tikrinimu ir fanų problemos buvo paliktos spręsti jiems patiems.
Lietuvių fanai tą problemą ir išsprendė savaip. Mandagiai paprašę varžovų gerbėjus pasišalinti iš jų sektoriaus ir gavę atsakymus angliškais keiksmais ir grasinimais, paleido į darbą kumščius ir greitai išvalė sektorių ir jo prieigas nuo atvykėlių.
Tik po to ant laiptelių tarp PA ir PB sektorių sustojo riaušių malšinimui pasirengę pareigūnai. Situacija nurimo ir apsiribojo abipusiais pasikeiksnojimais ir virš pareigūnų į abi puses skriejančiais smulkiais daiktais, monetomis.
Po pirmojo Anglijos rinktinės įvarčio apsižodžiavimas paaštrėjo ir policininkai nutarė, kad geriausias aistrų malšinimo būdas – pripurkšti debesis ašarinių dujų į lietuvišką sektorių.
Į nesipriešinančius ir bandančius pasitraukti žmones pareigūnai jau buvo atsukę ir ginklus. Tiesa, šaudyti vis dėlto nepradėjo.
Tik laimingo atsitiktinumo dėka nė vienas dėl ašarinių dujų regą trumpam praradęs lietuvių fanas neįgriuvo į stadione ne pirmą dieną žiojėjančias išlūžusios tribūnos skyles, kurių net tokioms rungtynėms artėjant, jų organizatoriai nesugebėjo sutvarkyti.
Į kitą konflikto pusę pareigūnai reagavo kur kas ramiau. Skanduotės, žeminančios Lietuvą, jiems netrukdė per pertrauką fotografuotis su svečių gerbėjais, tarp kurių (anot nugirstų pačių anglų tarpusavio pokalbių) buvo nemaža dalis žinomų „Sheffield United“ klubo futbolo chuliganų.
Po mačo vėlų pirmadienio vakarą lietuviai buvo sulaikyti pusvalandžiui laukti, kol išsiskirstys svečiai. Aplankius daugybę šalių man neteko susidurti su tokia praktika niekur kitur, išskyrus Lietuvą. Visada laukia iš svetur atvykę fanai.
Klausimai
Nesitiki, kad daug metų saugumu stadione besirūpinantys žmonės nesugebėjo pasiruošti tam, kad svečių aistruoliai prisipirko bilietų į šeimininkų sektorius ir nepagalvojo, kaip veikti tuomet. Juk apie tokią galimybę jie žinojo iš anksto, perspėti savo kolegų iš Anglijos.
Kodėl riaušių policija puolė būtent lietuvių tribūną, o ne pusiau legaliai stadione buvusius anglų fanus? Kas būtų atsakęs už žiūrovų kaulų lūžius, jei jie dujų debesų genami nugarmėtų į stadione žiojėjančias properšas?
Kodėl Lietuvoje po mačo ne svečiai laukia, kol išsiskirstys šeimininkai, o atvirkščiai?
Ar tikrai tai nėra kerštas aktyviausiųjų aistruolių tribūnai už nuomonės pareiškimą per rugsėjį vykusias rungtynes su San Marinu?
Ir galop: negi rungtynių organizatoriai mano, kad jų klientas, sumokėjęs net 45 eurus už bilietą į rungtynes, nevertas ko nors geriau nei angliški prakeiksmai, ašarinių dujų kamuoliai ir kiaurymės tarp stadiono kėdžių eilių? Nekalbu jau apie beviltišką Lietuvos rinktinės pralaimėjimą.
Labai tikiuosi, kad UEFA skirs LFF tokią baudą, kuri privers visus atsakingus už saugumą asmenis atsakyti į šiuos klausimus. Bent jau sau.