„Šie pypliai nesupranta nė žodžio, ką jiems sakau!“ – skėsteli rankomis A. Corbellini.
Susikalbėti su septynmečiais „Talentų futbolo akademijos“ (TFA) auklėtiniais angliškai atvykėlis iš Italijos išties neturi vilties, tačiau kur kas svarbiau jam rasti bendrą kalbą su vaikams komandas dalinančiais treneriais.
A. Corbellini – vienas iš keliolikos „Milan“ klubo akademijų techninių direktorių, nuolat zujančių po futbolininkų kalves visame pasaulyje.
Beveik prieš dvejus metus istorinės Italijos komandos atstovų kelionių žemėlapyje atsirado ir Baltijos šalys. „Trakų“ klubo prezidento Jano Nevoinos Vilniuje įkurta TFA yra oficiali „Milan“ jaunimo programos dalyvė, o specialistai iš Apeninų pusiasalio reguliariai lankosi Vilniuje ir tikrina, kaip „Sportimos“ manieže prigyja Milane sukurta ir lietuviams šešiaženklę sumą atsiėjusi treniruočių metodika.
Savaitę Lietuvoje viešėjęs A. Corbellini į Vilnių užsuko antrą kartą, prieš tai čia svečiuodavosi buvęs „Milan“ žaidėjas Graziano Mannari.
„Pasaulyje mes garsūs dėl savo catenaccio, bet laikai keičiasi – italai ima žaisti kaip kiti europiečiai. Vaikų treneriams mes sakome: galite pralaimėti visas rungtynes, bet jei jūsų auklėtiniai progresuos, būsite atlikę savo darbą“, – DELFI sakė A. Corbellini.
Vietiniams treneriams įskiepyti naują darbo programą – pagrindinis A. Corbellini uždavinys. Tai apima jaunųjų žaidėjų auklėjimą ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.
„Statistiškai tik vienas iš 400 tūkstančių žmonių tampa profesionalu aukštame lygyje. Vadinasi, visame Vilniuje tokio gali nė nebūti. Todėl mums labai svarbu, kad vaikai gerai mokytųsi ir gyvenime susilauktų sėkmės“, – pabrėžė italas.
Bent jau iki šiol Lietuvos sostinėje jaunuolio, kviečiamo persikelti į vieną iš „Milan“ techninių centrų Italijoje, neatsirado.
Vis dėlto A. Corbellini iš savo patirties žino, kad budrus žvalgas talentingų žaidėjų gali surasti ir tokiose šalyse kaip Lietuva. 2001 metais jis dirbo „Brescia“ (Italija) klube, kuris iš Panevėžio „Ekrano“ pasikvietė tuomet 20-metį gynėją Marių Stankevičių. Po septynerių metų „Brescia“ pardavė lietuvį Genujos „Sampdoria“ ekipai už 3,5 mln. eurų.
„Tada jo kaina buvo niekinė, bet per kelis sezonus „Brescia“ gretose jis tapo puikiu žaidėju, ir klubas galiausiai iš jo gerai uždirbo“, – prisiminė A. Corbellini.
– Kuo skiriasi jaunimo treniruotės Italijoje ir Lietuvoje? – DELFI paklausė specialisto iš Italijos
– Lietuvoje, Lenkijoje ar Latvijoje treniruotės organizuotos taip pat gerai kaip Italijoje. Skirtumas tas, kad italai turi daugiau fantazijos, kūrybingumo ir viską atlieka didesne sparta. Praėjusį kartą apsilankęs Lietuvoje mokiau trenerius pagrindinių mūsų sistemos principų. Dabar prašau kai ko daugiau – greičio. Futbolas šiais laikais susideda būtent iš įgūdžių ir greičio.
Mes paskirstome vaikus į mažas grupeles, kad jie per treniruotę kuo dažniau paliestų kamuolį. Žaidžiame du prieš du ar trys prieš tris, kad jaunuoliui nereikėtų ilgai lūkuriuoti be kamuolio, treniruotės intensyvumas būtų didesnis. Be to, norint lavinti žaidėjų kūrybingumą, treneriai patys turi sukurti jiems problemiškas situacijas ir leisti savarankiškai jas spręsti. Treneris gali parodyti tris ar keturis galimus sprendimus, bet vaikai turi pasirinkti variantą, kuris jiems labiausiai patinka. Visiems treneriams sakau: jūsų darbas – sukurti problemas ir stebėti, kaip su jomis tvarkomasi.
Pavyzdžiui, Japonijoje žaidėjas atlieka tik tai, ką jam liepia treneris. Jei nieko nesakai, žaidėjai tiesiog sustoja, nes nebežino, ką daryti. Tarsi žaistumei „PlayStation“ kompiuteriu. Tai nėra futbolas, nes treneris neturi žaisti už savo auklėtinius. Be to, žaidėjas per savo karjerą gali pakeisti 25 trenerius, ir kiekvienas jų duos skirtingus nurodymus. Futbolininkas pats turi žinoti, ką daryti, turi mąstyti aikštėje. „Milan“ ruošia mąstančius žaidėjus, o tam reikalingi mąstantys treneriai.
– Kas mokosi greičiau – žaidėjai ar treneriai?
– O, tai keblus klausimas. Vaikai informaciją sugeria kaip kempinė, todėl stiebiasi labai greitai. Ypač būdami 8-12 metų – tai auksinis amžius, kuriame išmokstama svarbiausių dalykų, liekančių visam gyvenimui. O trenerių progresas priklauso nuo amžiaus, kultūros, mentaliteto. Mes visada prašome mokyklų vadovų pasirinkti trenerius, kurie mąsto plačiai ir nebijo naujovių. Jei dvidešimt metų treniruoji vaikus pagal tą pačią sistemą ir staiga turi priimti visiškai priešingą ar net nesuprantamą modelį, reikia perkrauti savo smegenis. O tai tikrai nelengva. Aš pats tai patyriau, kuomet perėjau dirbti į „Milan“.
– Taigi, pirmenybę skirtumėte jauniems treneriams, o ne veteranams?
– Taip, nes jie dar neturi patirties, jų požiūrį lengviau pakeisti. Tiesa, kartais ir vyresnis treneris sugeba persiorientuoti per penkias minutes. Svarbus dar vienas dalykas: specialistas, treniruojantis penkiamečius, privalo žinoti programą, pagal kurią dirba 16-mečiai, ir atvirkščiai. Treneriai turi matyti prieš akis visą kelią, kurį nueis jų auklėtinis nuo pirmos treniruotės iki profesionalaus klubo.
– „Milan“ su TFA bendradarbiauja jau antrus metus, bet kol kas į Italiją nebuvo pakviestas nė vienas lietuvis. Kiek laiko paprastai prabėga, kol naujoje mokykloje subręsta dėmesio vertas talentas?
– FIFA taisyklės leidžia atsivežti žaidėjus tik nuo 16 metų amžiaus. Jei randame labai gerą žaidėją, iki to laiko paliekame jį bręsti mūsų užsienio mokykloje. Kiek pats esu patyręs, pirmieji vaisiai užauga ne anksčiau nei per trejus metus. Lankydamas Lietuvą kaskart regiu progresą, bet vaikai turi patobulėti labiau, jei nori tapti profesionalais.
Tam, kad galėtumei žaisti „Milan“ klube, neužtenka vien teisingos treniruočių sistemos ir pastangų. Reikia ir neeilinio talento, o jo niekaip neišmokysi. Galime tik sudaryti vaikams pačias geriausias galimybes dirbti ir atsiskleisti, bet ne daugiau.
– Tikrų talentų Vilniuje dar neaptikote?
– Mačiau keletą gerų žaidėjų, bet ne „Milan“ lygio. Jei jau klubas nusprendžia pasirašyti sutartį su jaunuoliu iš užsienio, jis turi būti kaip Lionelis Messi, nes mums reikės mokėti už jo išlaikymą, mokyklą, keliones ir taip toliau. Tai – rimtos investicijos. Deja, kol kas naujo Messi čia nemačiau. Bet gal pamatysiu tokį kaip M. Stankevičius (šypsosi – DELFI).
– Paminėjote M. Stankevičių. Ar gilų pėdsaką jis paliko „Brescia“ klube?
– „Brescia“ sirgaliai Marių labai gerbė, nes jis buvo tikras profesionalas, visada sunkiai dirbdavo, pirmas ateidavo į treniruotes, nekrėtė kvailysčių, be to, jis – išsilavinęs ir malonus žmogus. Bendraudamas su žiniasklaida jis taip pat visąlaik būdavo labai mandagus. Sakyčiau, toks, kaip visi Lietuvoje, tai – jūsų stilius. Italai būna kitokie – chaotiški ir kartais pakvailiojantys.
– Pamenate lygiąsias tarp Lietuvos ir Italijos rinktinių, po kurių M. Stankevičius sulaukė „Brescia“ pasiūlymo?
– Miglotai, bet mano kolega buvo nuvažiavęs į Kauną pasižiūrėti tos dvikovos, o po jos pakvietė M. Stankevičiaus agentą atvykti į Italiją ir susitikti su „Brescia“ savininku Gino Corioni. Per dvi ar tris savaites klubo vadovai apsisprendė pirkti šį vaikiną. Tada jo kaina buvo niekinė, bet per kelis sezonus „Brescia“ ekipoje jis tapo puikiu žaidėju, ir klubas galiausiai iš jo gerai uždirbo.
– M. Stankevičiui – 33-eji, bet jau pusantrų metų jo nebekviečia į nacionalinę rinktinę. Jūsų tai nestebina?
– Girdėjau, kad Lietuvos rinktinė nori suburti naują futbolininkų kartą, dabar joje žaidžia tik jaunimas. Aišku, Gianluigi Buffonas teberungtyniauja Italijos rinktinėje ir būdamas 37-erių. Bet jis toks vienas. Nežinau, kokia M. Stankevičiaus situacija. Gal jis keletą metų negauna žaidimo laiko savo klube? Neįsivaizduoju, man Marius visada atrodė labai geras žaidėjas.
– Praėjusiame sezone stebėjote vienas „Trakų“ rungtynes ir po jų pasakėte, kad žaidimas A lygoje malonesnis jūsų akiai nei Lenkijos „Ekstraklasa“ pirmenybėse. Kalbėjote rimtai?
– Turėjau omenyje ne žaidimo lygį, o pačią koncepciją. Lenkijoje, kaip ir kai kuriose kitose Šiaurės Europos šalyse, dominuoja jėgos žaidimas. O Lietuvoje pamačiau, kaip viena komanda bando žaisti „tiki-taka“ stiliumi. Mes bandome to mokyti savo vaikus, taip paskutinius kelerius metus žaidžia ir pagrindinė „Milan“ komanda. Italijos „Serie A“ – sunkiausia lyga Europoje, nes visas dėmesys skiriamas taktikai: spaudimui, veiksmams gynyboje. Taip galvodami mes, italai, užmiršome išmokyti futbolininkus žaisti. Dabar grįžtame atgal ir mėginame ištaisyti šią klaidą.
– Daug laiko praleidžiate tokiose egzotiškose šalyse kaip Singapūras. Ar kurti futbolo mokyklą ten – sudėtingiau nei Lietuvoje?
– Singapūras – keista vieta, kuri skiriasi nuo visų likusių. Federacija ten neorganizuoja jokio jaunimo čempionato, nėra jokios žaidėjų registracijos sistemos. Vaikas gali net nelankyti futbolo mokyklos treniruočių, bet jei tėvai sumokės, jis žais rungtynėse. Tai – ne futbolas, bent jau ne toks, kaip mes suprantame Europoje. Singapūras yra tarsi didelis turgus: jei sumokėsi, gausi viską, ko nori. Bet per penkis mėnesius pavyko padėti pamatus naujai „Milan“ mokyklai. Singapūre gyvena daugybė finansų sektoriuje dirbančių europiečių, atvykusių ten kartu su savo atžalomis. Jie sudaro du trečdalius mūsų mokyklos auklėtinių. Beje, naujo Messi aš nepastebėjau ir tarp jų (šypsosi – DELFI).