Būtent todėl „Be1” piramidė statoma ant užsienio ekspertų pamatų. A. Markevičius planuoja, kad pamažu bus užauginta ir nauja Lietuvos futbolo trenerių karta.
„Be1“ istorija prasidėjo prieš pusantrų metų, kai A. Markevičiaus 15-etė lengvaatletė dukra gavo kvietimą mokytis ir sportuoti Anglijoje. Tačiau galiausiai sprinterė liko Lietuvoje.
„Mes išsinuomojom visišką rūsį ir savo rankomis sutvarkėme. Čia viską padarėme nuo nulio, o didžiąją dalį darbų padarė patys sportininkai savo rankomis. Taip prasidėjo „Be1“. Per pusantrų metų mes gerokai užaugome“, - pasakojimą pradeda A. Markevičius.
– Kodėl nusprendėte pasukti į futbolą?, - DELFI paklausė A. Markevičiaus.
– Tai nusprendžiau praėjusiais metais – nusprendžiau atidaryti akademija vaikams, nuo 5 iki 9 metų. Pirmas dalykas, kad aš Lietuvoje matau labai mažai trenerių. Antras dalykas, kad treniravimo spragos nėra tik futbolo problema. Tas pats yra ir lengvojoje atletikoje, o didžiausia problema, kad vienas treneris dirba su 20 vaikų. Dar vienas dalykas – motyvacija ir žinios.
Mano tikslas atvežti 5 trenerius iš užsienio, kurie užaugintų 10 lietuvių trenerių ir taip toliau. Nuėjau į federaciją kalbėtis dėl aikštės nuomos. Pas mus sistema tokia, kad pirmiausia vaikai padaro apšilimą su fizinio rengimo treneriu, tada eina į aikštę, pas futbolo trenerį. Tada kita grupė seka tokiu pačiu principu. Kai pirma grupė baigia futbolo treniruotę, grįžta pas fizinio rengimo trenerį, prasitampo ir baigia treniruotę. Taip sukasi karuselė.
Kalbėjau su federacija ir paprašiau vienos aikštės. O jie man atsakė: pasiimk visą akademiją, nes mes ją uždarome.
Aš džiaugiuosi, kad laikėsi savo žodžio ir uždarė visas skolas. Šiandien šiek tiek trūksta, bet didžioji dalis yra uždaryta. Iš tiesų iš LFF buvo teigiamų aspektų ir savo įsipareigojimus atliko. Mes atsiskyrėme, atleidome didžiąją dalį lietuvių liko tik Nerijus Mačiulis, kuris nori mokytis, nori mokytis už užsienio. Rokas Garastas išėjo tėvystės atostogų, bet jis yra kitame kelyje ir laukia pasiūlymų iš vyrų komandų. Aš jį mačiau techninio direktoriaus vietoje, nes jis jau nemažai padaręs. Su visais kitais atsisveikinome: arba jie išėjo į LFF struktūras, kai kuriuos atleidome išmokėdami išeitines. Liko ir vartininkų treneris Mantas Gintalas.
– Kokia jūsų vizija?
– Vizija labai paprasta. Iš vienos pusės problemos Lietuvos futbole yra labai paprastos, iš kitos – labai labai sunkios.
Tai yra jėga ir greitis, greičio išlaikymas, kiek ilgai jie gali intensyviai žaisti. Antras dalykas – visiškas kontakto nebuvimas, aikštės pusių nekeitimas. Tai jau techniniai elementai. Be to, vienas prieš vieną mūsų žaidėjai varžybose labai silpni. Atrodo, treniruotėse atlieka pratimus, tačiau varžybose, kai reikia susikurti erdves, to padaryti nepavyksta nei vaikų, nei vyrų futbole.
– Ar manote, kad galima šiais keliais punktais įvertinti Lietuvos futbolo problemas?
– Tikrai ne. Problemų yra daug, bet tai yra ką mes matome jaunųjų futbolininkų auginime. Dar matome vieną lietuvį trenerį, kuris dirba trenerių emigracijoje. Norime, kad jis grįžtų. Kol kas nenoriu jo įvardinti, nes jis turi sutartį ir dirba.
Pirmas dalykas, ką aš noriu padaryti, tai atsivežti techninį direktorių, kuris suburtų savo komandą. Dabar turime tris kandidatus, o turėjome pokalbius su 14 specialistų. Paskutinis vokietis netrukus atskris. Tai bus paskutinis kandidatas, su kuriuo kalbėsime. Buvo atskridęs treneris iš Briugės U-9 klubo. Tai jaunas treneris, 25 metų amžiaus. Ir N. Mačiulis patvirtino, kad jis turi visiškai kitokį suvokimą apie žaidimą.
Vizija tokia, kad pagrindinis treneris bus užsienietis, o prie jo dirbs du jauni lietuviai. Sistema tokia, kad, tarkime, U-5 ir U-6 treniruotes stebės ir prižiūrės U-12 komandos treneris. Kai mažiukų treniruotė baigiasi, jų treneriai ateina prižiūrėti vyresnių treniruotes. Taip vyksta rotacija. Tokiu būdu, vienu metu dirba ne mažiau nei 3 treneriai, o prie jų gali prisijungti dar du treneriai. Taip galima sukelti intensyvumą, patarti kiekvienam vaikui.
– Nuo kelerių metų amžiaus pradėsite burti komandas? Kaip keisis akademija?
– Dabar pas mus liko 2004-2005 metų komandos. Manau, kad ir prie geriausių norų, iš 40 vaikų liks 30.
Aikštes ir toliau nuomosimės iš federacijos. Tai vaikams realiai niekas nesikeičia – gyvens šalia, mokykla ta pati, aikštės pačios. Ateina nauji treneriai, lieka tik du tie patys.
Komandų komplektacijos prasidės nuo U-6. Manau, kad mažesnių vaikų komandų pagrindą sudarys Kauno vaikai, o nuo 14 metų jau kviesime iš visos Lietuvos.
– Ar nemanote, kad sukelsite kitų komandų trenerių pasipriešinimą, jei vaikai pereis pas jus?
– Ne, nebijau. Kodėl aš turėčiau to bijoti? Aš puikiai žinau situaciją. Yra dvi stovyklos trenerių. Vieni treneriai džiaugiasi, kad jų vaikas nuėjo į aukštesnį lygį.
Kitas dalykas – natūrali konkurencija. Jei mes galbūt galime pasiūlyti kažką geriau tai natūralu, kad vaikai ateis. Juk niekas niekur neišeis, jei juos sąlygos tenkina.
Mūsų vizija yra ne tik futbolas. Mes norime, kad vaikas čia ateitų 14 val. ir čia jis gali praleisti iki 19 valandos. Tai yra ir loginė matematika, ir šachmatai, ir futbolo treniruotės, ir analitika, ir sveika gyvensena, ir atsistatymas, ir fizinis rengimas. Vyresniems – ir individualus rengimas, psichologija.
– Perėmėte dvi komandos, kitas rinksite nuo nulio. Kaip vertinate tas komandos, kurios liko iš NFA?
– Aš negaliu vertinti, nes aš nesu specialistas, tačiau galiu pasakyti, ką sako kiti. Kaip asmenybės jie yra puikiai paruošti. Galima tikrai pasakyti didelį ačiū treneriams už tai. Galbūt jų asmenybėms trūksta pasaulėžiūros, nes jiems trūksta logistikos. Jie čia gyvena, čia valgo, čia mokosi. Jie neturi jokios logistikos.
Tai mes galime lavinti kitais dalykais. Galime ir į teatrą, ir į muziejų nueiti. Tarkime, jau žiūrėjome filmą, o apie visą tai papasakojo Rokas Milevičius, apie visą buriavimo virtuvę. Tai vaikai buvo euforijoje!
Kitas dalykas – vaikų fizinis parengimas. Mes matome, kad jie nemoka taisyklingai bėgti, o žengdami kiekvieną žingsnį save žaloja. Jie praranda greitį ir save žaloja. Tačiau baisiausias dalykas, kad jie tiesiogine prasme save žaloja, o 16-17 metų jau turi chroniškas traumas.
– Kaip išsilaikys „Be1“ akademija?
– Klubą išlaiko privatūs rėmėjai. Galiu tiesiai šviesiai pasakyti, kad Kauno miestas „Be1“ lengvaatlečiams pasiūlė 1,5 tūkst. Eur metams. Tai aš pasakiau, kad gal geriau tuos pinigus tegul duoda kitoms sporto šakoms, gal joms sunkiau.
Mus išlaiko privatūs rėmėjai. Dalis jų susiję su mano šeimos verslais. Šiemet jau turime biudžetą, kalbėjome su visais rėmėjais ir jie pažadėjo paramą. Šioje vietoje viskas tvarkoje.
Mano tikslas yra kitas. Aš noriu padaryti tokį klubą, kuris pats save išlaikytų. Aš žinau, kad tai be proto sunku.
Esu gavęs pasiūlymų, didelių pasiūlymų iš Vilniaus kompanijų, kurios mainais į paramą prašė piešti LFF tamsiomis, neigiamomis spalvomis. Mano tikslas ne toks – aš nenoriu dalyvauti politikoje. Aš atėjau tam, kad jie galėsiu, kiek sugebėsiu suteikti futbolininkams galimybių.
Noriu pakeisti futbolo trenerių mentalitetą. Noriu pasiimti jauną, studentą, jauną žmogų ir užauginti trenerį. Jei bus tas pats mentalitetas, tai mes galime atvežti bet kokią programą, bet ji neveiks.
– Kokia jūsų programa?
– Dabar renkamės tarp dviejų. Tai „Anderlechto“ ir Aurelijaus Skarbaliaus programa. Kai Aurelijus atėjo į vyrų futbolą treniruotis pas mano tėtį, tai aš buvau mažas vaikas. Dabar jis labai daug padeda, labai daug konsultuoja savanoriškais tikslais ir aš jam labai dėkingas.
„Anderlechto“ programa? Kol kas nežinau. Gal ir gerai. Duok Dieve, kad būtų gerai. Bet aš matau kitus programos poreikius.
– Kada planuojate sukomplektuoti komandas?
– Per metus laiko. Rugpjūtį jau pradėsime su fiziniu rengimu, o futbolas prasidės rugsėjį. Nuo kitų metų mes planuojame naujovę. Dabar mes futbolo pusantro mėnesio vasarą nežaidžiame. Kai geriausias oras, kai geriausios sąlygos, mes futbolo pusantro mėnesio nežaidžiame. Mes sakome, kad treneriai turi ilsėtis, tėveliai nori atostogų. Vaikai neina į mokyklą, sąlygos geriausios, o mes pusantro mėnesio ilsimės? Man tai yra absurdas.
Žiemą visi sulendame į vieną maniežą ir sakome, kad dabar jau mums reikia žaisti.
– Pastaruoju metu jaunesniems vaikams Lietuvos čempionato metu neskaičiuojamas rezultatas, nevedamos turnyrinės lentelės. Kaip tai vertinate?
– Aš manau, iki 10-11 metų vaikai turi džiaugtis futbolu. Svarbiausia, kad šypsosi, bėga ir ateina. Praėjusieji metai buvo lūžio metai – pirmą kartą futbolą pasirinko daugiau vaikų, nei krepšinį. Jei neklystu, per pastaruosius metus vaikų futbole padaugėjo 10 tūkst. Šiais metais vaikų futbole jau 500 daugiau, nei krepšinyje, kuriame pastaruosius trejus metus vaikų mažėja, o futbolas pastaruosius penkerius metus auga.
Mūsų tikslas susirinkti kuo daugiau mažų vaikų ir užsiauginti savo žaidėjus.
– O kaip pasiteisinimas, kad pas mus nėra gabių vaikų?
– O ką kalbėti Islandijai? O ką kalbėti Liuksemburgui? Vaikų Lietuvoje tikrai yra, tik reikia mokėti su jais dirbti.