Buvusiam žaidėjui 60 metų suėjo pirmąją šių metų, dieną, sausio 1-ąją.
„Karantinas, tai paminėjome dviese, su žmona. Pasveikinimų telefonu sulaukiau labai daug, bet vaikai nebuvo atvažiavę, tai tiesiog buvome namuose“, – sakė buvęs futbolininkas.
Paklaustas apie tai, ar 60 metų, jo akimis, daug ar mažai, V. Sukristovas teigė, jog įprastai į tą skaičių pase net neatkreipia dėmesio.
„Galima paminėti tuos metus, bet aš kažkaip į tai nežiūriu ir neatrodo, kad būtų 60. Metų gal ir nemažai, galvoju, bet stengiuosi į pasą nežiūrėti. Gaila, kad karantinas, prieš tai vaikščiojome į veteranų treniruotes, o dabar negalima niekur nueiti, tai šiek tiek liūdna. Bet šiaip į tai nekreipiu dėmesio“, – suėjusios sukakties nesureikšmino jis.
Treniruotes jis paminėjo ne veltui – V. Sukristovas su bendraminčiais futbolo kamuolio neapleidžia ir dabar bei, kai leidžia galimybės, varžosi įvairiuose, daugiausiai Vilniaus regiono, čempionatuose.
Visgi, kaip akcentuoja jis pats, dabar jau svarbiau yra nebe pats futbolo žaidimas, o galimybė susitikti aikštėje su bičiuliais ir bendraminčiais.
„Man pats buvimas yra svarbiau, aišku, išvažiuoti, pažaisti, pajuokauti. Tai tikrai įdomu. Turime tokių, kurie bėga, aria, nori laimėti, bet man svarbiau yra padalyvauti, labiau tokie dalykai“, – svarstė jis.
Jis taip pat tikino, jog artimieji taip pat palaiko jo neapleidžiamą sportą ir esą jį tik skatina.
„Žmona tikrai manęs nestabdo, atvirkščiai, sako „nusibodai jau namie“. Ji supranta, kad be to aš negaliu, tai toks džiaugsmas“, – juokdamasis pasakojo V. Sukristovas.
Tačiau, savaime aišku, didžiausias pergales V. Sukristovas nuskynė ne rungtyniaudamas veteranų pirmenybėse.
1987-aisiais jis su legendiniu Vilniaus „Žalgiriu“ iškovojo bronzos medalius SSRS čempionate bei triumfavo Universiadoje Zagrebe.
Dar po metų, 1988-aisiais, jis su SSRS rinktine Europos čempionate iškovojo antrąją vietą.
Pats jis pabrėžė, kad būtent pergalė Zagrebe ir buvo mielesnė dėl to, kad buvo iškovota su lietuviškos komandos marškinėliais.
„Kai su „Žalgiriu“ laimėjome Universiadą, tai irgi buvo įsimintina, ta pergalė ir buvo saldesnė. Nesakyčiau, kad ten būtų buvęs noras (žaisti už SSRS rinktinę – red.), o kai atgavome nepriklausomybę, tai noro buvo daugiau ir grįžti, ir važiuoti žaisti“, – apie patirtį Lietuvos rinktinėje pasakojo 26 rungtynes sužaidęs ir du įvarčius joje pelnęs buvęs futbolininkas.
Be patirties „Žalgiryje“ ir Lietuvos rinktinėje, V. Sukristovas gali pasigirti ir pakankamai ilga karjera Izraelyje – į ten jis išvyko 1990-aisiais ir keliuose šios šalies klubuose rungtyniavo iki 1997-ųjų, kol sugrįžo į Lietuvą ir, po dar vieno sezono „Žalgiryje“, baigė profesionalo karjerą.
„Pavasarį buvo pasiūlymas nuvykti į stovyklą, į peržiūrą. Nuvažiavau, buvo viskas gerai, jiems patikau, bet, tada teko dviems mėnesiams išvykti į Maskvos „Lokomotiv“. Po to iš ten ir išvažiavau į Izraelį.
Išvažiavau lapkričio mėnesį, po dviejų mėnesių man suėjo 30 ir atžaidžiau ten iki 37-erių“, – atsiminė V. Sukristovas.
Jo teigimu, per keletą ten praleistų metų pavyko ir šiek tiek išmokti vietinę kalbą, tačiau specialiai jos mokytis bandymų nebuvo.
„Dėl kalbos specialiai nesistengiau, nes, jei būtų tarptautinė kalba, gal ir būtų galima. Ten tada sunkumų nebuvo, daug kas kalbėjo rusiškai, bet per tiek metų kažkiek išmokome kalbėti“, – sakė jis.
Visgi dabar jo gyvenimas ramia vaga teka Lietuvoje, o pokalbio pabaigoje paklaustas, ko sau palinkėtų artimiausiems metams, jis iš pradžių sudvejojo, tačiau vėliau išrėžė vieną konkretų palinkėjimą.
„Net nežinau. Sveikatos ir viskas. Kol kas viskas eina lyg ir neblogai, tik norisi, kad kuo greičiau pasibaigtų koronavirusas ir grįžtų normalus gyvenimas“, – sakė V. Sukristovas.