Liūdna inauguracija
Apie būsimą veiklą LFF T. Danilevičius kalba tariamąja nuosaka tik prisilaikydamas formalių procedūrų.
Mat šeštadienį Kaune vyksiančiuose rinkimuose 39-erių buvęs Lietuvos rinktinės kapitonas bus vienintelis kandidatas į skandalų daugelį metų purtomos federacijos prezidento postą.
Viešas kivirčas tarp LFF senbuvių ir praėjusią gegužę jų vargais negalais iš prezidento posto iškrapštyto Edvino Eimonto iškėlė į paviršių tonas dumblo, kuriame it Čepkelių raiste klimpsta populiariausia sporto šaka pasaulyje.
Purvinos aslos nebepridengia nė Edgaro Jankausko patiestas kilimas – pernai rinktinės vairininku tapusio penkiskart geriausio šalies futbolininko suteiktas impulsas išsikvėpė, ir nacionalinė komanda grįžo prie įprastesnių rezultatų, rugsėjį 0:3 pralaimėjusi Škotijai bei 0:4 – Slovėnijai.
O lietuvių nesėkmių serija išsitęsė iki šešių rungtynių, kurių bendras įvarčių santykis jau drasko akis – 1:18.
Tad spalio 8 d. T. Danilevičiaus laukia liūdna inauguracija Lietuvos futbolo gerbėjų akivaizdoje. Tądien rinktinė Vilniaus LFF stadione užbaigs dar vieną daugiau nusivylimo nei vilties atnešusį pasaulio čempionato atrankos ciklą. Graudi nusimato ir jo kulminacija, mat prieš šeimininkus stos F grupės lyderė Anglija.
Reforma virto farsu
Iš savo pirmtako E. Eimonto, kurį iki šiol laikinai pavaduoja vienas jo duobkasių – pirmasis viceprezidentas Vidmantas Butkevičius, T. Danilevičius paveldės tik kabinetą LFF būstinėje, bet ne įgaliojimus.
Grumtynių dėl įtakos LFF nugalėtojai pasistengė, kad ateityje nepaklusnus prezidentas nebegalėtų drumsti nusistovėjusių vandenų.
Pagal gegužę perrašytus LFF įstatus, reali galia padalinta federacijos vykdomajam komitetui ir jo skiriamam generaliniam sekretoriui.
Naujuose įstatuose vykdomojo komiteto kompetencijoms aprašyti skirta 30 punktų, generalinio sekretoriaus – 12, o prezidento – vos penki.
T. Danilevičius neturės teisės nei tvirtinti LFF dokumentų, nei disponuoti federacijos lėšomis – už tai dabar atsakingas LFF generalinis sekretorius Nerijus Dunauskas.
Bet galbūt draugiškai pasidalinti regalijomis dviem federacijos vadovams padės juos siejantis artimas giminystės ryšys – N. Dunauskas yra vedęs T. Danilevičiaus seserį Eglę. DELFI dar praėjusį pavasarį, kuomet iš kėdės buvo verčiamas E. Eimontas, pranešė, jog jo įpėdiniu numatomas N. Dunausko svainis.
Farsu virto ir kitos uždarą LFF struktūrą atverti futbolo bendruomenei turėjusios įstatų reformos.
Vietoje kelių šimtų šalies klubų į 16 narių turinčią federaciją šeštadienį bus priimami vos trys naujokai: A lyga, Žaidėjų sąjunga ir Studentų lyga. Tiesa, dviejų pastarųjų narystės pasiūlymui dar turi pritarti vykdomasis komitetas, posėdžiausiantis prieš pat LFF konferenciją.
Šeštadienį bus renkama ir vienintelė taip vadinama nepriklausoma vykdomojo komiteto narė. Realybėje ji veikiausiai tik sustiprins Teisėjų asociacijos pozicijas, mat savo kandidatūras į postą, pagal naujus įstatus rezervuotą dailiosios lyties atstovei, iškėlė dvi futbolo teisėjos: Aušra Kancė ir Ingrida Siliūnienė. Su jomis varžysis ekonomistė iš Kybartų, 2010-aisiais tragiškoje automobilio avarijoje žuvusio 15-mečio futbolininko Tito Burbos motina Daiva Burbienė.
Tuo metu pavasarį žadėtų tolesnių laipsniškų įstatų reformų Kaune nebus nė kvapo – nors konferencijos darbotvarkėje įrašytas toks klausimas, nebuvo užregistruotas nė vienas pasiūlymas.
„Buvo planuojama, bet nebus“, – DELFI pakomentavo N. Dunauskas.
Pakeitė nepatogius kadrus
T. Danilevičiaus išrinkimas LFF prezidentu užbaigs federacijos personalo pertvarką, per kurią buvo raunamas E. Eimonto palikimas.
Pastarojo globėju laikyto ankstesnio prezidento Juliaus Kvedaro gyvenimo draugė Dalia Žigelienė nuo kitos savaitės nebevadovaus LFF sporto medicinos centrui, iš kurio direktorės pareigų formaliai traukiasi abipusiu sutarimu. Postą perims Kauno klinikose dirbantis reabilitologas, Lietuvos krepšinio rinktinės gydytojas Vytenis Trumpickas.
„Neslėpkime, centro būklė buvo bloga“, – DELFI pokyčius aiškino bendrovės valdybos pirmininkas Žydrūnas Buzas, kuris yra ir Marijampolės apskrities federacijos prezidentas.
Kiek anksčiau Nacionalinę futbolo akademiją (NFA) paliko E. Eimonto jos direktoriumi paskirtas Valdas Urbonas, išvykęs treniruoti Jūrmalos „Spartaks“ (Latvija) ekipos. Mažiau nei metus dirbusį keturis kartus geriausiu A lygos strategu išrinktą specialistą pakeitė kur kas kuklesnį dosjė turintis 35-erių buvęs NFA darbuotojas Henrikas Grigas. Jį N. Dunauskas apibūdina kaip „jauną, perspektyvų, užsidegusį, gerai išmanantį NFA veiklą“.
„Akademijos veidas šiek tiek pasikeis“, – apie dėl neproduktyvaus darbo smarkiai kritikuotą NFA, kurią E. Eimontas planavo iškelti iš Kauno į šalies regionus, teigė LFF generalinis sekretorius.
Tuo metu E. Eimonto inicijuotus rinkodaros ir reklamos projektus kūrusios bei įgyvendinusios LFF priklausančios viešosios įstaigos „Futbolo projektai“ veikla buvo sustabdyta dar praėjusią vasarą.
Nesilygiuoja į pirmtakus
Daug svarbių sprendimų buvo priimta dar prieš T. Danilevičiui įkeliant koją į LFF, o ir svertų pats ką nors keisti naujose pareigose jis beveik neturės.
Nepaisant to, 2014 metais profesionalo karjerą baigęs ir Šveicarijoje registruotos kompanijos, užsiimančios nekilnojamojo turto vystymu, bendrasavininku tapęs rezultatyviausias visų laikų Lietuvos rinktinės žaidėjas apsisprendė.
DELFI pokalbis su būsimu LFF prezidentu – apie tai, kas jį pastūmėjo į federaciją, ir kodėl jis nenori būti lyginamas nei su E. Eimontu, nei su J. Kvedaru.
– Anksčiau esate sakęs, kad Lietuvoje praleidžiate apie trečdalį savo laiko. Manote, kad tiek pakaks pasirūpinti ne tik verslo projektais pajūryje, bet ir LFF reikalais? – DELFI paklausė T. Danilevičiaus
– Tikrai nepakaks. Planuoju būti Lietuvoje tiek, kiek reikės. O savo verslo partneriams esu pasakęs, kas būtų, jeigu būtų – jokių problemų čia nekyla.
– Visiškai palikti Šveicarijos taip pat neketinate?
– Šeima ten gyvena, be to, Šveicarijoje yra ir UEFA bei FIFA būstinės. Nematau prasmės visiškai išsikraustyti. Juk šiuolaikinių vadovų funkcijos nėra vien sėdėti kabinete – yra susitikimai, konferencijos. Toks jau dabartinis globalus pasaulis. Kiek reikės – būsiu Lietuvoje, kiek reikės – važinėsiu.
– Kaip įsivaizduojate savo darbą pareigose, kurias smarkiai pakeitė pavasarį priimta nauja LFF įstatų redakcija?
– Truputį pasikeitė visa futbolo struktūra. Pagrindiniai federacijos organai – konferencija, vykdomasis komitetas. Nebėra autoritarinės valdžios. Iš vienos pusės, tai gerai – toks būdas spręsti problemas demokratiškesnis. Tik komandinėse diskusijose galima atrasti teisingą sprendimą.
– Iš kitos pusės, vidiniais klausimais prezidentas dabar nebeturi sprendimų galios.
– Prezidentas turi tiek galios, kiek ir visi vykdomojo komiteto nariai.
– Bet tai – vienas balsas iš dvidešimties.
– O geriau būtų vienas iš vieno? Gyvename demokratinėje valstybėje, todėl teisinga eiti demokratiniu keliu. Aišku, nebus lengva – paprasčiau vienam priimti sprendimą, o ne dvidešimčiai diskutuoti. Bet ar tai būtų teisinga?
– Nesibaiminate, kad būsite įrankis federacijos senbuvių rankose, kuriuos visuomenė vertina taip prastai, kad ir jūsų reputacija gali nukentėti?
– Sutinku, kad yra reputacijos, įvaizdžio, bendruomenės pasitikėjimo problemų. Tai – vienas iššūkių, su kuriais teks susidurti. Apie tai kalbėsiu pristatydamas savo programą per konferenciją.
– Balandį paklaustas apie LFF prezidento postą sakėte, kad klausimas – dar ankstyvas. Vis dėlto dabar akivaizdu, kad dūmai nebuvo be ugnies. Kas jus vis dėlto paakino eiti į LFF?
– Gavęs pasiūlymą tapti kandidatu, pradėjau galvoti, ką galėčiau nuveikti futbolo labui. Futbolo specifika man žinoma, buvau rinktinės kapitonas, turiu administracinės patirties, kurios įgijau versle, tarptautinių ryšių. Tai ir buvo argumentai, dėl kurių sutikau.
– O kas jums pateikė tokį pasiūlymą?
– Tai skelbiama oficialiai – kandidatūrą iškėlė trys LFF narės: Techninio vystymo, Teisėjų bei Vaikų ir jaunių asociacijos. Buvo susitikimas su jų atstovais, diskusija. Daugiau niekas ir nesiūlė.
– Svarstoma, kodėl sutikote – ar dėl solidaus atlyginimo, ar dėl giminystės ryšių su N. Dunausku?
– Šitas klausimas man jau ne vieną sykį užduotas, ypač paskutinėmis savaitėmis. Taip, turiu giminystės ryšį, šito nepaneigsi ir nepaslėpsi. Mūsų su Nerijumi keliai jau seniai lygiagretūs: aš buvau profesionalus sportininkas, jis – teisėjas, federacijos darbuotojas. Tiesiog futbolas nėra labai plati niša, daug žmonių čia nėra, todėl tokių ryšių tikriausiai neišvengsi. Bet esmė juk ne tai. Esmė – kompetencija.
Kalbant apie atlyginimą, jo dydžio nesu aptaręs. Koks jis bebūtų, tai nėra pagrindinis dirgiklis. Tiesiog arba tu darai, arba ne.
– Edgaras Jankauskas pasaulio čempionato atrankos ciklą Lietuvos rinktinės vairininko pareigose pradėjo kaip Edgaras Jankauskas, bet baigia jį kaip Igoris Pankratjevas – bent jau vertinant rezultatus. Žiūrint į ateitį, kitame cikle žaidėjų pasirinkimas treneriui bus tik dar kuklesnis. Kas kaltas dėl to, kad nėra ko kviesti į rinktinę, ir ką daryti, kad būtų kitaip?
– Tai – vienas iš mano programos punktų. Rinktinė – skaudi tema, ir ji turi būti viena iš prioritetinių. Taip, paskutiniai rezultatai tikrai netenkina – sakau tai kaip sirgalius ir buvęs profesionalas. Bet pasirinktas geras kelias. Kalbu apie trenerio paskyrimą, jo darbo kokybę. Gaila, kad ji neatsiliepė pastariesiems rezultatams, bet matosi, kaip analizuojamos rungtynės, kaip nuteikiama komanda. Šitas kelias ilgas, per vieną dieną jo neįveiksi.
– Sutinkate, kad net geriausias mūrininkas iš prastų plytų nepastatys kokybiško namo?
– Tikrai taip. Tai – pamainos, ugdymo klausimas. Šitas problemas reikia spręsti. Apie jas norėčiau padiskutuoti pristatydamas savo programą.
– J. Kvedaras ir Stasys Stankus – kai dar sutarė tarpusavyje – nevengdavo pridėti rankos prie įvairių rinktinių sąrašų arba iš tribūnos pasufleruoti, kokį keitimą atlikti. E. Eimontas per rinktinės rungtynės tribūnoje „žaisdavo telefonu“ – tai S. Stankaus žodžiai. Kokiu prezidentu būsite jūs?
– Tikriausiai norėčiau būti tokiu, kokiu dar niekas nebuvo. Ką nors kopijuoti būtų lengviausia. Man apskritai būtų nelabai etiška kalbėti apie buvusius prezidentus. Nenorėčiau būti su kažkuo lyginamas, kiekvienas žmogus turi savo supratimą ir savo stilių.