Apie 1500 gyventojų turinčiame miestelyje Glatene augęs J. Kloppas tapo prisiekusiu „Stuttgart“ sirgaliumi. Ši komanda buvo Vokietijos federacinės žemės Baden-Viurtenbergo pasididžiavimas.
Štutgarto ekipa 1977 metais, kai Jurgenui buvo dešimt, iš antrosios pakilo į pirmąją Bundeslygą, o po dvejų metų iškovojo sidabrą. Po to laimėjo dukart trečiąją vietą ir galiausiai 1983-1984 metų sezone privertė švabus šokti iš laimės – triumfavo aukščiausioje lygoje pirmą kartą po 30 metų.
J. Kloppas žavėjosi „Stuttgart“ komanda, o labiausiai – Karlheinzu Forsteriu, tos čempioniškos sudėties vidurio gynėju, kuris 1980 metais su Vokietijos rinktine laimėjo Europos čempionatą.
Vėliau tapęs profesionaliu futbolininku Jurgenas netgi pasirinko 4-ąjį numerį Forsterio garbei, nors pats žaidė tuo metu atakos grandyje.
Juodas tėvo humoras: nežiopsok prie karsto
Futbolas buvo tik viena iš daugelio sporto šakų, kurių link J. Kloppą lenkė jo tėvas Norbertas.
Auklėjimas buvo griežtas, be jokių nuolaidų amžiui ar fiziniam pasirengimui. Jei slidinėjo, tėvas Jurgeno nelaukė, o berniukui yra tekę ir pasiklysti, jei iš akių pamesdavo ryškią šeimos galvos striukę.
Kartą abu paėmė į rankas lauko teniso raketes ir žengė į kortus. Norbertas įveikė Jurgeną dukart tuo pačiu rezultatu – 6:0. Kai Jurgenas neištvėręs paklausė, ar anas manąs, kad jam tai įdomu, tėvas įtūžo: „O tu galvoju, kad MAN tai įdomu?!“
Galiausiai nei tenisas, nei slidės „neprilipo“. Visai kitas reikalas buvo futbolas.
Kloppas vyresnysis per plauką netapo profesionalu – tuomet jį 18-metį į vartininkų peržiūrą pakvietė legendinis „Kaiserslautern“ klubas, laimėjęs čempionų titulą 1951 ir 1953 metais.
Tačiau Jurgeno senelis pareiškė, kad karą pralaimėjusioje šalyje futbolas ateities neturi ir įtikino sūnų palikti sportą ramybėje.
Po daugelio metų, kai Norbertas merdėjo nuo kepenų vėžio, jis niekuomet liga nesiskundė. Atvirkščiai – rengė su draugais dvejetų teniso turnyrus, kruopščiai aiškino Jurgenui, kokia muzika turi skambėti per laidotuves.
„Ir nežiopsok, nes jei kas nors atvers karstą, kils rimtų problemų“, – juokėsi Jurgeno tėvas.
Nušluostė nosį rinktinės žvaigždei
Jurgeno ir futbolo keliai galėjo taip pat nesusikirsti. Interviu leidiniui „Der Tagesspiegel“ jis pasakojo, kad jei kas nors išvykdavo iš Glateno, tai tik dėl mokslų Tiubingeno universitete ir jokiais būdais ne dėl sporto.
1983 metais „Ergenzingen“ treneris Walteris Bauras dairėsi pastiprinimo ir atvyko pažiūrėti į talentingą jaunuolį Glateno miestelyje, tačiau šio tėvai atsisakė vežioti sūnų į treniruotes 28 km kelis kartus per savaitę.
Jurgeno mama buvo nieko prieš pasėdėti prie vairo, tad strategas metė žvilgsnį ir į tuomet 15-metį J. Kloppą, iki 190 cm ūgio ištįsusį jaunąjį puolėją. Ir nusprendė negrįžti iš komandiruotės tuščiomis.
Po kelių metų W. Bauras ir jo senas pažįstamas Dietrichas Weise, dirbęs su „Eintracht“ komanda, susitarė dėl draugiškų rungtynių.
Frankfurto komandoje tuo metu jau žiebėsi Thomaso Bertholdo žvaigždė. Pastarasis buvo Vokietijos rinktinės, iškovojusios sidabrą 1986 metų pasaulio čempionate ir triumfavusios 1990 metais planetos pirmenybėse, narys.
J. Kloppas tose draugiškose rungtynėse užgožė gynėją savo nusiteikimu – įveikė jį vieną, antrą, trečią kartą ir galiausiai pelnė įvartį.
„Ergenzingen“ išsiveržė į priekį 1:0, tačiau šaltas dušas pažadino „Eintracht“ milžiną iš miego – jis kaip reikiant įkrėtė provincijos ekipai.
J. Kloppo įvartis buvo vienintelis, o rungtynės baigėsi 9:1 Frankfurto komandos naudai. Po to D. Weise pakvietė Jurgeną ir uždavė vieną klausimą: „Ar nori persikelti į Frankfurtą?“
Jaunuolis iš jaudulio net akinius sulaužė – kaip gi jam nenorėti! Žinoma, tai ne „Suttgart“, apie kurį svajojo visą vaikystę, bet taip pat neblogai.
Vėl mėgėjų futbolas ir karjeros rungtynės
Tik su „Eintracht“ ne viskas sklandžiai klojosi nuo pirmos dienos – treneriui duris klubas parodė dar neprasidėjus sezonui, o su naujuoju strategu santykiai nesiklijavo.
Jurgenas vėl atsidūrė mėgėjų futbole, kur praleido kelerius metus, kol 1990 metais pateko į „Mainz 05“ komandą.
Jau po metų jis sužaidė vienas geriausių savo rungtynių karjeroje – „Mainz 05“ įveikė „Erfurt“ 5:0, o Jurgenas į savo sąskaitą įsirašė 4 įvarčius. Mačo didvyrio treneris Robertas Jungas užtikrintai sušuko: „Kitais metais Kloppo čia nebus, paminėsite mano žodį“.
Tačiau jis neatspėjo. Buvęs futbolo mėgėjas „Mainz 05“ ekipoje praleido 10 sezonų, buvo patrauktas iš atakos į gynybos liniją, o būdamas 33 metų amžiaus – jau po 2000-ųjų – tapo žaidžiančiuoju treneriu.
Paaukštinimas į merdinčią „Borussią“
Kiti 7 metai „Mainz 05“ komandai ir jos gerbėjams buvo ir kankinantys, ir nuostabūs. Du sezonus iš eilės klubui tiesiog iš rankų išslydo galimybė pakilti į Bundeslygą, antruoju atveju viskas sprendėsi netgi įvarčių santykio statistikos skiltyje.
Tačiau tuomet „Mainz 05“ ir J. Kloppas šventė istorinį įvykį – komanda pirmą kartą istorijoje pakilo į aukščiausiąją lygą.
Jurgenas įvairiausiais būdais stengėsi sulipdyti komandą – vežė žaidėjus į Švediją, apgyvendino name be jokio mobilaus ryšio, elektros ir televizoriaus, rengė dviračių žygius, vedė ilgus pokalbius.
Visa tai neišgelbėjo „Mainz 05“ nuo grįžimo į žemesnę lygą. Tačiau J. Kloppo laukė paaukštinimas – 2008 metais, po praleistų 17 metų mieste prie Reino, jis persikėlė į Dortmundo „Borussia“.
Tuomet „juodai-geltonieji“ blaškėsi turnyro lentelės viduryje, buvo ant bankroto ir išnykimo ribos. Tik netikėta finansinė parama suteikė klubui naują šansą, kuriuo, kartu su J. Kloppu, jis pasinaudojo su kaupu.
Žvaigždžių valanda ir užburianti motyvacija
2011 metais „Borussia“ iškovojo Vokietijos čempionų titulą turėdama jauniausius žaidėjus Bundeslygos istorijoje (komandos amžiaus vidurkis buvo 24,2 metai), o 2012 metais apgynė titulą ir paliko dar vieną auksinį įrašą klubo metraščiuose.
Prieš šalies Taurės finalą J. Kloppas savo žaidėjams rodė vaizdo įrašų rinkinį, pavadintą „Didžiausi žmogaus pasiekimai“.
Jį treneris „sulipdė“ pats. Ten buvo išsilaipinimas mėnulyje, 1985 metų 17-mečio Boriso Beckerio pergalė Vimbldone, du kalnų slidininkės Rosi Mittermaier Insbruke iškovoti aukso medaliai, Steffi Graff laimėjimai, Michaelis Schumacheris...
Pabaigoje Jurgenas kreipėsi į komandą: „Mes taip pat galime tapti šio filmo dalimi. Tačiau dėl to reikia rytoj kaip reikiant padirbėti“.
Kitą dieną Dortmundo komanda Berlyne nukovė „Bayern“ rezultatu 5:2, J. Kloppo pavardė vėl buvo įrašyta į istoriją.
Finalų prakeiksmas ir ponas „Normalusis“
Visus vėlesnius stambius finalus J. Kloppas pralaimėjo. „Bayern“ komandai atidavė 2012-2013 metų sezono Čempionų lygos trofėjų, 2015 metais stojęs prie „Liverpool“ vairo dukart tuo pačiu rezultatu 1:3 nusileido ispanams: „Sevillai“ – lemiamame Europos lygos mače 2015-2016 sezone ir Madrido „Real“ – Čempionų lygos finale pernai.
Šį sezoną viskas kol kas žada optimistišką scenarijų. Dar iki Naujųjų metų J. Kloppas išvedė „raudonuosius“ į „Premier“ lygos lyderius. „Liverpool“ fanai jau gyvena gyva svajone – čempionų titulu po 29 metų pertraukos.
Po debiuto prie „Liverpool“ vairo J. Kloppui spaudos konferencijoje priminė, kad atvykęs į Angliją Jose Mourinho (buvęs „Manchester United“ treneris – DELFI) save pavadino „The Special One“ („Ypatingasis“). Žiniasklaidos atstovai paklausė vokiečio, kaip jis apibūdintų save. „The Normal One“ („Normalusis“). Taip ir užrašykite“, – net nesudvejojęs pasakė J. Kloppas.
Vėliau prie „Liverpool“ stratego prilipo dar viena pravardė – „Penktasis Beatles“. Tai dėl didelio vokiečio įsitikinimo, kad nėra geresnės grupės istorijoje nei „Beatles“.
Nėra jokių abejonių, J. Kloppas surado savo svajonių miestą ir komandą. Liko prie to pridėti tik aukso spindesį.