Tad Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) vykstantis turnyras yra lyg maža atsipalaidavimo oazė itin sunkius laikus išgyvenančiai valstybei. Tačiau šis žygis, panašu, gali būti ne itin ilgas. Vos dviejomis pozicijomis žemiau už Lietuvą (133 vieta) FIFA reitinge įsitaisęs Jemenas (135 vieta) pirmas turnyro rungtynes net 0:5 pralaimėjo Iranui (FIFA-29), kurio sirgaliai šiemet vykusiame pasaulio futbolo čempionate siuntė palaikančias žinutes karo taranuojamai šaliai. Šeštadienį jemeniečiai 0:3 neatlaikė ir Irako (FIFA-88) iššūkio, o grupės etapą užbaigs dvikova su Vietnamu (FIFA-100).
Tačiau ir buvimas šiame turnyre tarp tokių ekipų gali stebinti, kai visa futbolo infrastruktūra šalyje yra kone visiškai sunaikinta. Pavyzdžiui, šalies sostinėje Sanoje įsikūrusio „al-Yarmuko“ klubo bazėje šeimininkauja sukilėliai husiai. Iškalbingas faktas, kad 2013 metais šalies čempionate triumfavęs klubas buvo priešpaskutinis Jemeno čempionas – dar kitąmet įvyko paskutinės šalies pirmenybės, o nuo tada – tyla. Stadionai virsta griuvėsiais, o klubų žaidėjai išsivaikšto. O tiems, kurie liko šalyje, tarptautinis futbolas yra vienintelė žaidybinė praktika per pastaruosius ketverius metus.
Tai tiesioginės nuo 2015 metų vykstančio karo, kuris kilo tarp tarptautinės bendruomenės pripažįstamos Abdo Rabbuho Mansuro Hadžio vyriausybės ir sukilėlių husių, pasekmės. A. R. M. Hadis valdžioje atsirado po jo buvusio vadovo Ali Abdullah Saleho pasitraukimo, tačiau tai permainų trokštančių protestuotojų nenuramino. Per beveik ketverius metus šioje 27 mln. žmonių valstybėje vykstantį konfliktą, kuris pareikalavo ir Saudo Arabijos bei JAV įsikišimo bei šalyje leido siautėti ir teroristinei organizacijai „Al-Qaeda“, jau žuvo 6,8 tūkst. žmonių, o dar 10,7 tūkst. buvo sužeista. Padėtis dar blogesnė kalbant apie galimą humanitarinę katastrofą. Anot organizacijos „Gelbėkit vaikus“, 85 tūkst. vaikų iki penkerių metų amžiaus mirė nuo maisto trūkumo, o dar daugiau nei pusei šalies – 14 mln. žmonių, kaip teigia Jungtinės Tautos, gresia badas.
Žinodamas tokią padėtį 60-metis slovakas Janas Kocianas, kuris 2006–2008 metais treniravo savo gimtinės reprezentacinę komandą, o 2008–2009 metais buvo Austrijos rinktinės trenerio padėjėju, sutiko imtis, panašu, vieno sunkiausių darbų pasaulyje. Ypač, kai jo treniruojamos rinktinės žaidėjai geriausiu atveju gauna kišenpininigius už žaidimą savo futbolo klubuose ir yra priversti dirbti prekybos centruose ar vairuoti taksi. Kiti buvę futbolininkai prisijungė prie kovos veiksmų, o keletas žuvo.
Vienas iš slovako komandos narių žiniasklaidai teigė, kad nors ir dirbdamas pilnu etatu vos suduria galą su galu, tačiau tai nesutrukdė susimokėti už kelionę į nacionalinės rinktinės pasiruošimo stovyklą. Iš jos sugrįžęs kitas futbolininkas buvo pagrobtas ekstremistų.
„Aš sužaidžiau tris aukšto lygio rungtynes 2018 metais“, – teigė Sanos „Al Ahli“ klubui atstovaujantis 29 metų saugas Fouadas Al Omeisi, kurio uždarbio neužtenka net susimokėti už reguliarius apsilankymus sporto salėje. Dar blogiau jo komandos draugui, kuriam dažnai nepavyksta patekti į treniruotes, nes tenka vairuoti autobusą po dešimt valandų per dieną, per kurią jis uždirba vos 5,2 euro.
Prie rinktinės sunkumų prisideda ir uždarytos šalies sienos bei tuomet kilęs Saudo Arabijos nenoras per savo teritoriją leisti keliauti komandai, tad ruošiantis turnyrui vietoje kur kas arčiau esančio Kataro Jemeno rinktinei teko trenktis į Malaiziją.
J. Kocianas prisijungė prie komandos, kuri ir be šių problemų niekada nėra pasiekusi didelių pergalių – per 27 bandymus Persijos įlankos tautų taurės turnyre ši ekipa nei karto neiškovojo trofėjaus. Stiprybės suteikia tai, kad nors Katare vykstančiose „namų“ rungtynėse komandą palaiko vos keli šimtai sirgalių, tačiau namuose tikėjimas rinktine vis auga. Ypač, kai pagaliau prasibrauta į Azijos taurės finalinį etapą. Ten komandą išvedęs treneris iš Etiopijos Abrahamas Mebratu dėl lėšų stygiaus ir galimybės treniruoti savo šalies komandą galiausiai pasitraukė.
Prie komandos vairo vos lapkritį prisijungęs J. Kocianas savo nacionalinės komandos spalvas gynė 26 kartus, iš kurių paskutinis buvo vos keletas mėnesių prieš Čekoslovakijos iširimą. Tačiau tuomet įvykusios „Aksominės skyrybos“ nė iš tolo neprilygsta Arabijos pusiasalį gąsdinančiams įvykiams.
Aukštas ir entuziastingas treneris, kaip jį apibūdina BBC.com žurnalistas T. Goslingas, mėgsta technišką ir perdavimais paremtą žaidimo stilių ir šių įvykių savo akimis greičiausiai taip ir neišvys.
„Politinė situacija sukuria neįprastas sąlygas nacionalinės rinktinės treniruotėms. Kaip paminėta mano kontrakte, aš neįžengsiu į Jemeną, tačiau man garbė treniruoti šią komandą“, – sakė slovakas.
Ypač kai šios šalies žmonėms JAE vykstantis turnyras yra mažytis vilties blykstelėjimas ir savotiškas pabėgimas nuo šalį įkalinusio siaubo. Taip pat – ir galimybė futbolininkams gauti pasiūlymą išbandyti jėgas svetur bei taip išsigelbėti nuo baisios nūdienos, nes joks futbolo skautas neketina talentų ieškoti karo zonoje. Būtent tai ir yra varomosios šios komandos jėgos.
„Mes žinome, kad esame grupės autsaideriai, tačiau futbole mažos šalys visada turi svajonių apie dideles pergales“, – dar prieš prasidedant turnyrui teigė slovakas.
Jei ne šįkart, tai galbūt kovą, kuomet prasidės kvalifikacija į 2022 metų pasaulio čempionatą Katare. Šalyje, kuri Jemeno rinktinei jau yra puikiai pažįstama.
O kad viskas yra įmanoma, pernai vos neįrodė jau nuo 2011 metrų kovo pilietinio karo siaubą patirianti Sirija, kuri dėl vietos pasaulio futbolo čempionate tik po pratęsimo nusileido Australijai, o šiemet, kaip ir Jemenas, dalyvauja Azijos taurės finaliniame etape.