Rimantas Turskis gimė 1957 metų liepos 3 d. Telšių rajone. Į antrame pagal pajėgumą Sovietų sąjungos divizione rungtyniavusį Vilniaus „Žalgirį“, kurį drąsiai galima vadinti tuometine mūsų šalies rinktine, trenerio Benjamino Zelkevičiaus buvo pakviestas 1977 metais.
Gynėjo debiutas įvyko 1978 metų rugpjūčio 26 d. rungtynėse Ordžonikidzėje. Sėkmingu žaidimu R. Turskis greitai atkreipė futbolo specialistų dėmesį ir po 1979 metų Tautų spartakiados turnyro buvo pakviestas į Maskvos klubą „Spartak“, kuris tais metais tapo SSSR čempionu. Nors esamų ir būsimų sovietų futbolo žvaigždžių (Rinatas Dasajevas, Olegas Romancevas, Vagizas Chidijatulinas, Fiodoras Čerenkovas, Jurijus Gavrilovas ir kt.) pripildytoje komandoje per 1980 metų praleistą pirmą pusmetį žaidėjui iš Lietuvos įsitvirtinti nepavyko, vien dalyvavimas legendinio trenerio Konstantino Beskovo treniruočių procese suteikė labai vertingos patirties.
1982 metais „Žalgiris“ laimėjo SSSR I lygos pirmenybes ir po ilgos pertraukos iškovojo teisę rungtyniauti aukščiausioje futbolo lygoje. R. Turskis ėjo komandos kapitono pareigas ir buvo išrinktas į simbolinę pergalingo sezono lygos žaidėjų rinktinę, kaip geriausias savo pozicijos gynėjas. Paminėtą sezoną jis sėkmingai realizavo visus 4 jam patikėtus 11 metrų baudinius.
1983 metais po pirmo varžybų rato „Žalgiris“, debiutuodamas aukščiausiajame futbolo divizione, sensacingai pirmavo, o čempionatą baigė garbingoje 5-oje vietoje. Prie to daug prisidėjo
patikimai žaidusi gynybos linija – vartininkas Vaclovas Jurkus su gynėjais R. Turskiu, Valdu Kasparavičiumi, Arvydu Janoniu ir Kęstučiu Gražuliu.
1975 ir 1986 metais Kijevo „Dinamo“ ir 1981 metais Tbilisio „Dinamo“ iškovoti Europos taurių laimėtojų taurės titulai liudija, jog tuo metu sovietų futbolo čempionato lygis Europoje buvo pakankamai aukštas.
Iki 1985 metų pabaigos šalies reprezentacinėje komandoje R. Turskis sužaidė 186 rungtynes. Vėliau jam sunkiai sekėsi gydytis dėl bekompromisinio ir pasiaukojančio žaidimo patirtas įsisenėjusias traumas ir, epizodiškai rungtyniaudamas žemesnio lygio komandose, į buvusias aukštumas jis nesugrįžo.
R. Turskio žaidimo išskirtinumas susijęs ne tik su ryškiomis lyderio savybėmis ir sėkmingu gynybinių funkcijų vykdymu. Fizine jėga ir greičiu pasižymėjęs gynėjas žavėjo elegancija ir ypatingais techniniais sugebėjimais – driblingu, netikėtais perdavimais, tiksliais ir labai tolimais kamuolio išmetimais iš užribio ir aktyviu dalyvavimu komandos atakuojančiuose veiksmuose.
Vyresnės kartos futbolo mėgėjai su geranoriška ironija prisimena, kad R. Turskis tuo metu taip pat išsiskyrė ne tik žaidimu. Išvaizdus aukštaūgis žaidėjas nešiojo ilgus plaukus ir avėjo ne ne visuotinai populiarius „Adidas“, o „Puma“ gamintojo futbolo batelius. Ne paslaptis, kad tuo metu jam priklausė didžioji dalis dailiosios lyties žiūrovių auditorijos simpatijų.
Baigęs futbolininko karjerą, R. Turskis nuo sporto nenutolo. Nuo 2001 metų jis kiek netikėtai pradėjo akademinę veiklą įsidarbinęs lektoriumi Vilniaus Universiteto Sveikatos ir sporto centre.
R. Turskio ir kito buvusio legendinio žalgiriečio Edvardo Malkevičiaus treniruojama VU futbolo komanda pastaraisiais metais du kartus iš eilės tapo Lietuvos studentų pirmenybių nugalėtoja. Treneris -
lektorius negailėdamas laiko ir jėgų eilę metų puoselėja VU stadiono aikštės žolės veją Saulėtekyje, kuri yra geriausia Vilniuje.
Jubiliatas dažnai padeda komentuoti futbolo varžybas, bendrauja su kitais futbolo veteranais, aktyviai diskutuoja bei siūlo sprendimus dėl šalies futbolo gyvenime kylančių problemų.
Gražų gimtadienį pažyminčiam R. Turskiui Lietuvos futbolo bendruomenė linki ir toliau ištikimai tarnauti mylimam futbolui ir visapusiškos sėkmės asmeniniame gyvenime.