Vienas aistringiausių „Sūduvos“ gerbėjų yra garsus Suvalkijos krašto treneris Algimantas Gabrys, pats treniravęs šią komandą 1995-2003 ir 2005-2008 m.
„Antradienį lankiausi „Sūduvos“ rungtynėse Jonavoje – vyrai sužaidė galingai. Ten buvo ir „Žalgirio“ vadovai bei treneriai. Akivaizdu, kad išbarsčius pranašumą, juos ima nerimas, – alyga.lt svetainei pasakojo A. Gabrys. – Intriga dabar didelė, o Marijampolėje juntamas futbolo bumas. Žmonės kalba tik apie pirmą vietą, bet aš visiems kartoju, kad neperšokus griovio, nereikia sakyti „op“. Juk „Žalgiris“ yra „Žalgiris“, tai patyrusi komanda, kuri titulo lengvai neatiduos.“
– Kur yra „Sūduvos“ komandos sėkmingos serijos priežastis? – paklausėme A. Gabrio.
– Po Europos taurių varžybų paprastai komandos patiria arba pakilimą, arba nuosmukį. „Sūduva“ šiuo metu pakilime, nes Europos lygoje pasiekė daug, tai buvo finansiškai pelningas pasirodymas. Be to, komandoje yra didelė rotacija. „Žalgiris“ žaidžia vienu aiškiai išreikštu puolėju Darvydu Šernu. O „Sūduvoje“ dabar yra 4-5 puolėjai. Treneris turi iš ko rinktis, o konkurencija skatina stengtis. Žaidėjai motyvuoti siekti pergalių, gal tai ir klubo prezidento nuopelnas. Manau, kad marijampoliečiams didelį postūmį suteikė Semiras Kerla. Tai aukšto lygio žaidėjas. Ir, žinoma, nepamirškime standartinių padėčių. Kai tik „Sūduva“ kelia „standartą“ – varžovams tai didžiausias pavojus.
– „Žalgirio“ forma pastaruoju metu nekokia. Ar nebus taip, kad atsiplėšę nuo „Trakų“ komandos, žalgiriečiai pagalvojo, kad darbas jau atliktas?
– Manau, kad būtent taip ir nutiko. Sezono metu visos komandos patenka į duobę ir tik nuo trenerio kompetencijos bei patirties priklauso, kada iš jos išlips. „Žalgiris“ rudenį išbarstė labai daug taškų, o praėjusį ketvirtadienį „užšoko“ ant „Trakų“. Stebėjau tas rungtynes ir niekaip nesutiksiu su manančiais, kad žalgiriečiai buvo geresni. Trakų komanda rungtyniavo laisvai ir pelnytai laimėjo. „Žalgiris“ vargsta puolime, o „Sūduva“ tokių bėdų neturi. Taip pat šiemet labai patikimai žaidžia vartininkas Ivanas Kardumas, sustiprėjo gynėjų grandis.
– Ar šiemetinis „Sūduvos“ pasirodymas Europos lygoje neprimena 2002-ųjų vasaros, kai tuomet jūsų treniruota ir niekam nežinoma komanda debiutuodama UEFA taurėje sugebėjo įveikti favoritu laikyta norvegų „Brann“ klubą?
– Turiu pripažinti, kad anuomet mus lydėjo sėkmė. 2002-ųjų komanda buvo silpnesnė, nei dabartinė, bet jai sekėsi. Taip pat stebuklus rodė vartininkas Gytis Padimanskas. Dabartinė „Sūduva“ atrodo solidžiau. O svarbiausia, sportinės formos piką pasiekė tinkamiausiu metu.
– Galbūt stebėdamas marijampoliečių žygį Europos lygoje prisiminėte ir sėkmingą debiutą Europoje prieš 15 metų?
– Manęs dažnai klausia: kaip tu sugebėjai įveikti tą „Brann“? (juokiasi) Viskas išėjo gana įdomiai. Bergene varžovai žaisti ėjo apie mus nieko nežinodami, atsipalaidavę ir neabejodami, kad vis tiek laimės. Bet kaip žaisdami, tačiau laimės... O mes laimėjome abejas rungtynes vienodu rezultatu 3:2. Komandą ant savo pečių traukė Tomas Radzinevičius. Žinoma, įmušėme tokius įvarčius, kokių net A lygoje po to nepakartojome. Tačiau futbolininkai atidavė „dūšią“. Po atsakomųjų rungtynių Kaune jie krito ant vejos, nes buvo išsekę, jautė milžinišką nuovargį. Tąkart buvome pagavę vadinamąjį „momentumą“. Beje, tas rungtynes stadione stebėjo prezidentas Valdas Adamkus, todėl mes neturėjome teisės apsikiaulinti. Kai tau iš tribūnų ploja prezidentas, didesnės motyvacijos kovai nesugalvosi.
Įveikę „Brann“, gavome škotų Glazgo „Celtic“. Be abejo, jie buvo galingesni. O mes – be jokios patirties, nenutuokėme, ko tikėtis. Apie „Celtic“ žinojome tik iš jų žaidėjų pavardžių, kažką girdėję, kažką matę per televiziją. Dabar gali apie varžovus sužinoti viską, o tada gavome vieną jų rungtynių įrašą ir tą – poros metų senumo. Buvome avantiūristai. Manėme, kad jei įveikėme „Brann“, galime ir „Celtic“ paguldyti. O nespėjome net „autobuso priparkuoti“ ir pradėjo kristi įvarčiai. Neturėjome šansų („Sūduva“ pralaimėjo 1:8 ir 0:2 – aut.). Aktyviau pasipriešinti sutrukdė patirties stoka.
– Galima daryti išvadą, kad 2002-ųjų „Sūduvą“ lydėjo sėkmė, o 2017-ųjų „Sūduva“ pasižymi didesniu meistriškumu?
– Ir futbolininkai aukštesnio lygio. Prieš 15 metų maždaug 60 proc. sudėties sudarė vietiniai žaidėjai. Prieš sezoną komandą surinkome kažkaip paskubomis, todėl apie mus ir visokie anekdotai Europoje sklandė. Dabar komandą sustiprinę aukšto lygio legionieriai, kai kurie jau daug matę. Man labai imponuoja prancūzas Jeremy Manzorro. Manau, kad dar didesniems žygiams Europoje pritrūko puolėjų patirtis. Turime pripažinti, kad Karolis Laukžemis dar nėra pasiekęs tokio lygio. O saugai neprilygo „Ludogorec“ brazilams, kurie siautė aikštės viduryje. Su ta pačia problema žaisdami prieš Bulgarijos čempionus susidūrė ir žalgiriečiai.
– Grįžtant prie A lygos – kokią sezono atomazgą prognozuojate?
– Aš norėčiau, kad čempionatą laimėtų „Sūduva“. Tuomet „Žalgiryje“ įvyktų savotiška rekonstrukcija, o tai būtų į naudą visam Lietuvos futbolui. Norėdami susigrąžinti titulą, vilniečiai būtų priversti dar labiau stiprintis. Galbūt taip Lietuvoje atsirastų europinio lygio klubas. Nes kol kas girdime tik planus ir pažadus, kurie neįvykdomi. Čempionai turi būti visa galva pranašesni, bet to nematome. O apgynę titulą žalgiriečiai vėl ramiai užsikabintų tą nugalėtojų vainiką ir dar metus neprogresuotų.
Labai laukiu sekmadienio rungtynių. „Žalgirio“ atstovai irgi supranta, kad juokai baigėsi – prasideda rimta kova. Kyla ir ažiotažas – tokio susidomėjimo Lietuvos čempionatu jau seniai nebuvo.