76-erių futbolo specialistas pasidalino mintimis apie tautinę savimonę žadinusias futbolo kovas, pirmąsias trispalves tribūnose, 1990-uosius, kuomet Lietuvai atgavus Nepriklausomybę kardinaliai pasikeitė futbolo padangė bei atsiprašymą, kurio sulaukė po 15-os metų.
– Šiemet Lietuva mini Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Kokie jums buvo 1990-ieji, kokie prisiminimai užplūsta mintimis grįžtant į tuos laikus?
– Visi džiaugėmės, kad Lietuva tapo nepriklausoma šalis. Mes prie to tikrai prisidėjome nemažai, o gal ir labai daug, galiu drąsiai taip sakyti.
Nes trispalvės pirmiausia kilo stadione, Pietų IV tribūnoje. Po rungtynių žmonės išeidavo į dabartinį Gedimino prospektą, traukdavo tautines dainas, mojuodavo vėliavomis, šiurpas eidavo per kūną. Visa tai – futbolo dėka.
Iki to laiko labai nedrąsiai kas nors prabildavo apie Nepriklausomybę, o čia po futbolo – demonstracijos, kurių niekas negalėjo sustabdyti. Kalbu maždaug apie 1987-1988 metus.
Lietuvos trispalvę pasiimdavome kartu į išvykos rungtynes, Armėnijoje, Sakartvele pakabindavome ant savo atsarginių suolo. Tribūnos plodavo, palaikė mus.
Po rungtynių Vilniuje mane neretai kviesdavo į partijos komitetą pasiaiškint. Sakydavo, kodėl tu netvarkai komandos, chuliganizmas čia, o aš atsakydavau – tai ne mano reikalas, mano darbas treniruoti vaikinus, esu atsakingas už veiksmus aikštėje, žaidimo kultūrą. Aišku, pykdavo ant manęs, jausdavau didžiulę neapykantą iš miesto partijos vadų.
Dabar gaila, kad daugelis užmiršo, ką Nepriklausomybei davė futbolas. Aš manau, kad futbolas anksčiau už Sąjūdį ėmė žadinti lietuvių tautinę savimonę.
Atvykę treneriai man sakydavo – Benai, čia Brazilija, mes nieko panašaus nesame matę, niekur kitur to nėra. Mat svečių komandos būdavo apgyvendintos viešbutyje Gedimino prospekte.
Matydavo, kaip 20 tūkstančių žmonių minia po rungtynių užplūsdavo Vilniaus gatves. Sirgaliai neskubėdavo namo, traukdavo dainas, mojuodavo vėliavomis, o milicija nelabai ką galėjo padaryti. Buvo labai smagu, dabar gal sunku patikėti, kad futbolas galėjo sukelti tokius dalykus.
– 1990-aisiais geriausi Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjai žinojo, kad sostinėje liks neilgai, karjeros piką pasiekę futbolininkai žvalgėsi į Vakarus, o jūs kaip įsivaizdavote savo tolimesnę karjerą?
– Tvyrojo nežinomybė. 1987-aisiais tapome pasaulio Universiados čempionais, 1988 metais iškovojome bronzos medalius stipriame TSRS čempionate.
Tą padaryti nebuvo lengva, kartais lenkdavome tokias komandas, kaip Kijevo „Dinamo“, Tbilisio „Dinamo“, kurios savo laiku buvo iškovojusios UEFA Taurių laimėtojų taures. TSRS čempionatas buvo vienas stipriausių Europoje.
Pasitraukus iš SSRS pirmenybių buvo sunku, paskutines rungtynes sužaidėme Odesoje. Jau tada visi sakė, kad mes greitai paliksime čempionatą, nes tą pirmi padarė kartvelai. Tuo metu turėjome labai talentingą, jauną komandą, turėjome dideles galimybes, mums reikėjo gal metų, kitų, kad kažką nuveiktume ir Europoje.
– Pasitraukus iš TSRS čempionato „Žalgiris“ turėjo kovoti silpname Baltijos šalių čempionate, kur Vilniaus klubas neturėjo lygių. Kaip motyvuodavote žaidėjus kovoti prieš ženkliai silpnesnius varžovus, liepdavote laimėti 5-ių įvarčių persvara?
– Nereikėjo ypatingai motyvuoti, nes pranašumas buvo akivaizdus. Laimėdavo be didesnės motyvacijos. Savaime suprantama, kad žaidėjai netrukus išsivažinėjo. Nors tą padaryti lengva nebuvo, SSRS Sporto komitetas blokavo lietuvių kryptį į Vakarus. Paprasčiausiai nesuteikdavo paleidžiamųjų raštų, viskas vyko per Maskvą, nes Lietuvos nepripažino UEFA.
Maskva pyko ant Tbilisio „Dinamo“ ir mūsų, sakė, jog pasitraukdami sužlugdėme SSRS čempionatą.
Keliavome į Ciurichą, UEFA būstinę, siekėme, kad „Žalgiriui“ leistų dalyvauti bent jau tarptautinėse varžybose. UEFA atstovai diplomatiškai atsakė, kad svarstys, praneš sprendimą, atsiųs laišką, tačiau jokio sprendimo taip ir neišgirdome. Matyt, kažkuria dalimi UEFA buvo priklausoma nuo Sovietų Sajungos futbolo federacijos.
Po 1987, 1988 metų euforijos išgyvenome išties sudėtingus laikus. O tuo metu nei vienai į Vilnių atvykusiai komandai čia lengva nebuvo.
Paruošėme olimpinius čempionus, jų turėjo būti 4, o ne du. Aš pats buvau olimpinės rinktinės trenerio asistentas, bet paskutiniu metu mane kažkodėl „atkabino“ nuo trenerių štabo. SSRS rinktinėje buvo keturi lietuviai, iki pat pasiruošimo olimpiadai pabaigos be Armino Narbekovo, Arvydo Janonio buvo ir Valdas Ivanauskas, ir Stasys Baranauskas. Jie praktiškai išvedė rinktinę į Seulo olimpiadą, bet paskutinę akimirką rinktinėje neliko nei V. Ivanausko, nei S. Baranausko. Privalėjome turėti 4 olimpinius čempionus, jei ne dar daugiau.
– Po pasaulio studentų žaidynių aukso ir laimėtų SSRS čempionato bronzos medalių, olimpinių žaidynių daugelis žalgiriečių tapo tikromis žvaigždėmis. Kaip pavykdavo futbolininkus apsaugoti nuo žvaigždžių ligos, tiesa, kad sportinio režimo pažeidimai nebuvo tokie reti? Griežtas buvote tokiais atvejais?
– Labai nenuolaidžiaudavome žaidėjams, nesitaikstėme su sportinio režimo nesilaikančiais futbolininkais, antraip nieko nebūtume pasiekę. Buvo tokių atvejų, kai iš komandos buvo pašalinti geri žaidėjai. Aišku, tą dariau skaudama širdimi, bet tą reikėjo padaryti.
– Kuri pergalė labiausiai įsiminė iš 9-to dešimtmečio pabaigos?
– 1987-ųjų Universiadoje prieš tuometinę Jugoslaviją, kuriai atstovavo tokie žaidėjai, kaip Robertas Prosinečkis, kuris vėliau žaidė Madrido „Real“ ekipoje, Draganas Stojkovičius, vėliau prisijungęs prie Marselio „Olympique“, Dejanas Savičevičius, atstovavęs „Milan“, Darko Pančevas („Inter“).
Kai pamačiau Zagrebe jų sudėtį, galvojau, gali būti liūdna. Bet vyrai į aikštę išėjo drąsiai, kovojo, buvome geroje formoje, laimėjome 1:0 ir patekome į atkrintamąsias. Patekę į finalą nepasigailėjome Pietų Korėjos komandos, kuriai buvome nusileidę grupių etape. Finale triumfavome 5:0.
Beje, po korėjiečiams pralaimėto mūšio grupių etape mane iškvietė Sovietų Sąjungos delegacijos partiniai vadai, pasakė, kad gėdą darome ir daugiau niekur nekeliausime. Jau laimėjus Universiadą kvietė mus į uždarymo šventę, mes atsisakėme. Laukėme iš jų atsiprašymo už įžeidimą, bet aišku, nesulaukėme.
Subyrėjus SSRS čempionatui žalgiriečiai galėjo bet kur važiuoti, į bet kurią Europos komandą, bet tą padaryti tais laikais lengva nebuvo.
– Kartą minėjote, kad būtent Europos ar pasaulio čempionato finalinis etapas – kažkada buvo viena didžiausių jūsų svajonių. Ir iš esmės buvote per tašką nuo to šanso. Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio, tai yra 90-ųjų rinktinė potencialo turėjo ir tą įrodo rezultatai, atrankoje į pasaulio 1998-ųjų čempionatą Lietuva tik per tašką liko nuo antros vietos ir šanso žaisti atkrintamąsias dėl patekimo į planetos pirmenybes. Lemtingas buvo mačas su Airija, 1997-ųjų rugsėjį pralaimėta 1:2, V. Ivanauskas dabar prisimindamas tas rungtynes tvirtina, kad „federacija nepadarė visko, jog komanda galėtų tinkamai pasiruošti tam mačui“. Kokia ten buvo situacija, ko federacija nepadarė, kad rinktinė 1997-ųjų rudenį būtų geriausios formos?
– Aš taip vienareikšmiškai nepasakyčiau, kad federacija kažko nepadarė ir sutrukdė laimėti rungtynes. Aišku, galėjo būti geresnės sąlygos, buvome apsistoję buvusioje pionierių stovykloje prie Balžio ežero. Bet ne tame esmė.
Tokios rungtynės pasitaiko kartą gyvenime, gali ir naktį lauke miegoti, bet turi išeiti į aikštę ir sužaisti. Mes žaidėme neblogai, nebuvome verti pralaimėjimo.
Lemtingas buvo toks kuriozinis momentas, teisėjas padarė klaidą, o gal ne klaida, gal taip buvo suplanuota. Leido mušti baudinį po to, kai buvo parodyta, kad be švilpuko nemušti. Airis Tony Cascarino pataikė į vartus, o teisėjas užskaitė įvartį. Šoko visi ginčytis, arbitras ėmė kišenėje kortelių ieškoti. Taip, tas ciklas – geriausias per visą rinktinės istoriją, buvome arti, atrodė, ranka pasiekiama, svajojome apie tai.
Tvirtus žingsnius finalinio etapo link galėjome dėti atrankoje į 2004-ųjų Europos čempionatą. Ciklo pradžioje žaidėme išvykoje prieš Islandiją, labai stipriai pavedė Deividas Česnauskis, nepagalvojęs apie Lietuvos rinktinę, o rodęs savo ambicijas.
20 minutę nugriuvęs spyrė varžovų prabėgančiam žaidėjui, teisėjas parodė raudoną kortelę. Mačo pradžioje turėjome kelias puikias progas, pirmą kėlinį užbaigėme be įvarčių, antrame praleidome tris. Buvau labai piktas, rūbinėje nežinau, ką būčiau padaręs D. Česnauskiui, sulaikė žaidėjai.
Prabėgus gal 15 metų Deividas atsiprašė. Geriau vėliau negu niekada.
– Jūsų manymu, kada vėl turėsime tokį šansą, kokį turėjome 1997-aisiais?
– Iššvaistėme eilę metų dykai. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo prabėgo 30 metų. Per tą laiką galėjome sukurti savo stiprią futbolo bazę, sistemą, rengimo tradicijas.
Bet nieko nepadarėme, iššvaistėme laiką. Šioje vietoje drąsiai galima kaltinti federaciją, nes ji turėjo vadovauti, priimti sprendimus. Dabar mūsų rinktinė nuo kitų atsilieka visais atžvilgiais. Anksčiau atvykdavo estai, ateidavo komandos vadovai, sakydavo – Benai, gal dviženklio nereikia. Dabar juokingai skamba, ir juos lengvai įveikdavome. Dabar susitikus su estais žiūrime, kaip lygiosiomis sužaisti, džiaugiamės tašku.
Šiuo metu vaikų futbole matau pozityvo, išgyvena klestėjimo laikotarpį, reikia atrasti gabiausius, surinkti į vieną vietą ir leisti žaisti. Dabar A lygoje – vos vienas, kitas jaunuolis. Kitas dalykas, pačios šalies pirmenybės nėra aukšto lygio.
Žvelgiant istoriškai, lietuviai visada buvo gabūs komandiniame sporte, ypač Baltijos šalių gretose. Futbolas kokiais 1987 metais populiarumu nenusileido krepšiniui, gal net jį lenkė.
Atvykdavo iš Kauno Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius, visi eidavo į futbolą. Sakydavo, na, Benai, rodote mums pavyzdį dabar.
Visą „Sportinės formos“ laidą žiūrėkite čia.