Gimęs Kvėdarnoje iš karto po Kalėdų neramiaisiais 1941 m. Romualdas mamos buvo pajaunintas. Jo gimimo datą užrašė savaite vėliau – 1942 m. sausio 2 dieną.
Vos karui pasibaigus šeima išsikėlė į Klaipėdą. Joje R. Juška ir susipažino su futbolu.
1962 m. jis pateko į reprezentacinę to meto komandą – Vilniaus „Žalgirį“. Su kelerių metų pertrauka, kai rungtyniavo Lvovo SKA, Maskvos CSKA ir Charkovo „Metalist“, Vilniaus klube R. Juška žaidė iki 1971 metų.
1970 m. R. Juška buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. O 1972 m. jis, būdamas žaidžiantysis Vilniaus „Pažangos“ treneris, arbitrui neatvykus, paėmė teisėjo švilpuką. Taip prasidėjo R. Juškos – futbolo teisėjo karjera, per kurią jis tapo dar įžymesnis, negu būdamas futbolininkas.
Netrukus R. Juška ėmė teisėjauti ir SSRS aukščiausiosios lygos mačams, taip pat Europos turnyrų kovoms. Yra teisėjavęs ir vienose 1984 m. Europos pirmenybių finalinio etapo rungtynėse.
1983 m. lietuvis buvo pripažintas geriausiu SSRS teisėju. Tais pačiais metais jis skrido į Meksiką teisėjauti pasaulio jaunimo čempionate.
Ištirpęs uždarbis
„Pamenu, iš Meksikos parvežiau 5,5 tūkst. dolerių. Už juos gavau 75 šveicariškus frankus. Skirtumas yra?“ – pasakoja R. Juška apie to meto teisėjų uždarbį.
Tūkstančius dolerių, kuriuos tarptautinė futbolo asociacija FIFA skirdavo teisėjams, atimdavo sovietų valdžia. Nes sovietiniam žmogui siekti turto, didelių uždarbių nederėjo.
„Kai atskrisdavai iš užsienio į Maskvą, pirmiausia turėdavai atsiskaityti, atiduoti pinigus. Ir tada gali eiti į traukinį „Lietuva“ ir važiuoti į Vilnių“, – atskleidžia Meksikoje teisėjavęs lietuvis.
Tiesa, FIFA parūpinta apranga teisėjui iš Lietuvos liko. „Į Meksiką aš važiavau 23 dienoms – visam pasaulio čempionatui. Prieš penkias dienas iki rungtynių ten laikėme fizinio pasirengimo normatyvus. FIFA ten tave aprengdavo nuo galvos iki kojų – ir paradiniu kostiumu, ir darbo. Ir švilpuką, ir korteles įteikdavo“, – prisimena legendinis teisėjas.
Visai kitaip buvo Sovietų pirmenybėse. Čia teisėjas turėjo viskuo pasirūpinti pats. O tai nebuvo labai lengva visuotinio deficito laikais. „Pamenu, eidavome į plastmasės fabriką ir ieškodavome geltonos spalvos plokščių. Iš jų išsikirpdavome geltonas korteles. Ir vėliavėles patys gamindavome“, – teigia R. Juška.
Lietuvoje teisėjaujantys teisėjai už rungtynes Lietuvoje gaudavo tris rublius, SSRS pirmenybėse – 17,5 rublio.
Lietuviai nepaperkami
Be Meksikos, toliausiai R. Juška yra teisėjavęs Chabarovske. „Mums duodavo pasidairyti, pamatyti šalį. Baltijos šalių teisėjai dažnai teisėjaudavo Baku, Tbilisyje, Jerevane, Almatoje, kai vietos komandos žaisdavo su Rusijos komandomis. Gal dėl to, kad nacionaliniuose pakraščiuose teisėjautų ne rusai, o gal ir dėl to, kad baltus buvo sunkiau papirkti nei kitų SSRS tautų teisėjus ir jais labiau pasitikėdavo Pietuose, kur kyšiai būdavo siūlomi ypač dažnai. Aš noriu pasakyti, kad lietuviai iš tiesų buvo mažiau korumpuoti nei rusai, ukrainiečiai ar kiti. Ir jei įvykdavo kažkokie panašūs nesusipratimai, bent jau aš visada informuodavau SSRS futbolo federaciją apie tai“, – tikina R. Juška.
Kartą lietuvis arbitras dėl nešališkumo ir nukentėjo. Almatoje per vietos komandos „Kairat“ mačą su Kijevo „Dinamo“ lietuviui buvo kone liepta „ištraukti už ausų“ į žemesnę lygą smingančią geriausią Kazachstano ekipą. R. Juška atsisakė. Kijevo komanda laimėjo 3:1, „Kairat“ iškrito į pirmąją lygą, o R. Juška buvo apkaltintas blogu teisėjavimu. Nors pats lietuvis įsitikinęs, kad tai buvo geriausiai sušvilptos jo rungtynės tą sezoną.
R. Juška buvo išbrauktas iš geriausių teisėjų dešimtuko, bet teigia įrodęs SSRS futbolo federacijai, kad juo niekas nemanipuliuos.
Vis dėlto garsiausiai nuskambėjusios rungtynės, kuriose teisėjavo R. Juška, įvyko 1977 metais. Tada po finalinio švilpuko nepatenkinti rezultatu 0:0 žiūrovai įsiveržė į aikštę ir kilo riaušės. Du žmonės žuvo. Tas rungtynes savo knygoje yra aprašęs tuometis Gruzijos KP pirmasis sekretorius Eduardas Ševardnadzė, vėliau buvęs ir nepriklausomos Gruzijos prezidentu. Jam tąkart teko raminti stadione sukilusius tautiečius. „Liko tikrai nemalonūs prisiminimai“, – sako R. Juška.
Tačiau tai nebuvo pirmas lietuvio teisėjo nuotykis toje Pietų šalyje. R. Juška prisimena ir įvykius antrajame pagal dydį Gruzijos mieste Kutaisyje. „Prieš mačą pas mane į teisėjų kambarį įsiveržia vyras. Sako: Miroslavas Stuparas (teisėjas iš Ukrainos – aut. past.) po šiuo stalu slėpėsi. Žiūrėk, kad ir tau taip nebūtų. Ir padėjo ant to stalo pistoletą. Sako: čia jei mes pralošime. „Torpedo“ tada pralaimėjo 1:4. O po rungtynių tas pats vyras apsikabino, mane vadino „chorošij čelovek“ ir panašiai. Tiesiog bando prieš rungtynes paveikti – o jei išsigąsi? O po jų gali bendrauti, lyg nieko neįvykę. Toks jau jų charakteris, matyt“, – atvirai sako R. Juška.
Dabartis – šviesesnė
Legendinis Lietuvos arbitras pripažįsta, kad jo kartos teisėjai atsilieka nuo dabartinių fiziniu pajėgumu ir dar daug kuo. Nes dabartinės teisėjo sąlygos nepalyginamai skiriasi nuo to, ką teko patirti R. Juškai ir jo kartos arbitrams.
„Na, dabar apmokėjimas už teisėjavimą yra geresnis ir teisėjai daugiau ruošiasi rungtynėms. Jų ir fizinis pasirengimas daug geresnis, negu būdavo mūsų, jie labiau laikosi sportinio režimo. Žodžiu, tvarkos dabar daugiau. Taip ir turi būti – dabar yra visai kitokios sąlygos negu tada. Aprūpinimas, stovyklos. Anksčiau ką mes patys susikombinuodavome, tą turėjome. Kai aš dirbau „Nemuno“ sporto draugijoje, rengiau „Palangos Juzės“ turnyrą. Tai ir buvo geriausių Lietuvos teisėjų stovykla, kurioje mes su Jonu Muliuoliu vesdavome teisėjams pamokas. J. Muliuolis buvo labai geras teoretikas. Dabartiniai teisėjai turi kur kas daugiau galimybių įvairiems seminarams“, – pripažįsta įžymiausias Lietuvos arbitras.
Tvirti ryšiai
Su žmona Živile R. Juška užaugino dukterį Liną ir sūnų Aidą. Dabar legendinis teisėjas turi šešis vaikaičius.
Su kitų sovietinių respublikų to meto arbitrais R. Juška nebuvo stipriai susibičiuliavęs. Tačiau su teisėjais iš Lietuvos ir savo kartos „Žalgirio“ futbolininkais, treneriais, komandos vadovais kontaktus palaiko. Net kalbėtis su „Sporto“ žurnalistu garsųjį arbitrą atlydėjo buvęs jo treneris Vytautas Čiegis.
„Visada palaikydavome santykius su Romualdu Grušu. Bendraujame su Kęstučiu Latoža. Kai susitinkame su klaipėdiečiu Vytautu Gedvilu, puolame į glėbį, labai nuoširdžiai išsikalbame. Visada geri santykiai su Algimantu Liubinsku. Aišku, yra iš tų žmonių, su kuriais žaidžiau, ir labai pasikėlusių, bet kam čia juos įvardyti. Gal tai jau ir paskutinis mano interviu, tai ką aš čia blogai apie žmones kalbėsiu... Nenori tie žmonės, tai nenori. Nelįsi jiems į akis. Kasmet gruodį susitinkame buvę teisėjai. Bet gal jau ne mano kartos, jaunesni. Tų, su kuriais kartu teisėjavau, jau nesutinku. Gal tik nebent kokį Anatolijų Rezepovą“, – sako R. Juška.