Šiuo metu vos 126-ą vietą FIFA reitinge kartu su Antigva ir Barbuda – Karibų jūros salele, turinčia panašiai tiek pat gyventojų, kiek ir ištuštėjęs Panevėžys (apie 90 tūkstančių) – besidalinanti Lietuva žengia žemiau ir už pagal savo populiaciją mums nusileidžiančią Bisau Gvinėją, Nambiją, Bahreiną ar tą pačią Estiją.
Gerokai aukščiau už mūsų šalies rinktinę futbolo žemėlapyje kotiruojasi ir viso labo 50 tūkstančių piliečių talpinančios Farerų salos, kurių kaimynė Islandija su 350 tūkst. gyventojų jau po kelių dienų taps mažiausia šalimi-dalyve pasaulio čempionatų istorijoje.
Dabar islandai FIFA rikiuotėje – net 22-i, nors dar visai neseniai, 2010 metais, buvo tik 112-i. Lietuviai tada dar džiaugėsi 55-a vieta... Bet per tuos aštuonerius metus viskas apsivertė aukštyn kojomis: islandai šovė į viršų per 90 laiptelių, mes nudardėjome žemyn per 61 poziciją. Bendras pokytis – +151 vikingų naudai.
Bet liūdniausia ir pavydžiausia, ko gero, net ne dėl to.
Nuo 0:10 – iki pergalių prieš pasaulio čempionato dalyves
Prieš 95 metus suburta Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė iki šiol dar nė sykio taip ir neįkėlė kojos nei į pasaulio, nei į Europos čempionatus.
Didžiausias turnyras, kuriame sudalyvauta – 1924-ųjų olimpinės žaidynės Paryžiuje. Tiesa, lietuvių pasirodymas buvo baigtas jau pirmą dieną, kai net 0:9 pralaimėta Šveicarijai. Kiek vėliau ten pat dar įvyko draugiška akistata su Egiptu – 0:10. Tai – iki šiol patys skaudžiausi mūsiškių pralaimėjimai tarptautinėje arenoje.
Įdomu, kad tiek šveicarai, tiek egiptiečiai bus ir planetos pirmenybėse Rusijoje.
Apskritai iš visų 32-iejų šio pasaulio čempionato dalyvių Lietuvos futbolininkams per beveik jau prabėgusį šimtmetį aikštėje – oficialiose arba draugiškose rungtynėse – nors kartą teko susitikti su daugiau nei puse jų, 19-a.
„Kai žaidi prieš komandą, kurią po savaitės matysi pasaulio čempionate, gali įsivaizduoti, kaip ir pats ten atrodytum. Tai yra puikus jėgų patikrinimas ir gera patirtis mums visiems“, – taikliai pastebėjo Edgaras Jankauskas.
Šviežiausia pažintis – su Iranu, iš kurio, kaip ir dar šešių rinktinių, lietuviams taškų atimti nepavyko (0:1). Visi pasimatymai pralaimėti ir Anglijai (0:4, 0:3, 0:2, 0:1), Prancūzijai (triskart 0:1 ir sykį 0:2), Portugalijai (1:4 ir 1:5), Brazilijai (1:3) bei jau minėtiems Egiptui ir Šveicarijai (be 0:9, dar 0:4 ir 1:2).
1:0 ir 2:0 kontroliniuose mačuose patiesta Lenkija, kuriai lietuviai antradienį rengia išlydėtuves Varšuvoje. 2011 m. Kaune po tikslių Sauliaus Mikoliūno ir Edgaro Česnauskio smūgių lenkų kailio nebeištraukė ir ryškiausios varžovų žvaigždės – Robertas Lewandowskis, Jakubas Blaszczykowskis, Lukaszas Piszczekas bei Kamilis Glikas.
2009 m. Marijampolėje vykusiame atrankos į Europos pirmenybes mače 2:1 pranokta grupės nugalėtoja Serbija. Abu įvarčiai į serbus vartus krito iš 11 metrų baudinių: pasižymėjo Mindaugas Kalonas ir Marius Stankevičius.
1996 m. Vilniuje 2:0 įveikta Islandija. Tuomet mūsiškiams, kurie iki paskutinio turo kovėsi dėl vietos pasaulio čempionate, įvarčius pelnė Edgaras Jankauskas ir Vaidotas Šlekys. Svečiuose buvo išsiskirta lygiosiomis 0:0. Lietuviai su 17 taškų grupėje finišavo treti, į priekį praleidę vos tašku daugiau sukrapščiusią Airiją ir Rumuniją.
Seniausiai iškovota ir daugiausiai klausimų kelianti pergalė – 1932 metais triumfas Kaune 2:1 prieš Švediją. Futbolo archyvuose prie šio rezultato prirašyta, kad tai galėjo būti neoficiali švedų rinktinė, ką kaip ir patvirtintų jau po trijų mėnesių Stokholme vykusi dvikova, kai skandinavai mūsiškius sutriuškino net 8:1.
Iš viso, įskaičiuojant ir visus čia išvardintus laimėjimus, Lietuvos rinktinė prieš būsimo pasaulio čempionato dalyves yra surinkusi 28 taškus – 5 pergalės ir 13 lygiųjų. Bet būtent skambiomis lygiosiomis, o ne tomis pergalėmis, iki šiol ir yra labiausiai garsūs lietuviai.
Iki planetos pirmenybių starto likus penkioms dienoms DELFI siūlo prisiminti penkis įspūdingiausius Lietuvos rinktinės pasirodymus, sukėlusius šoką visame futbolo pasaulyje.
„Raudonojo dinamito“ fiasko – Lietuva sustabdė Europos čempionus
Po priverstinės 51 metų pertraukos dėl sovietų okupacijos į FIFA gretas pagaliau sugrąžinta Lietuvos rinktinė 1992-aisiais pradėjo savo pirmą nuo 1933-iųjų atrankos į pasaulio čempionatą turnyrą.
Ištraukus burtus lietuviams teko trečia grupė ir iškart dvi itin pajėgios varžovės – 5 ir 6 reitingą planetoje turėjusios Ispanija bei Danija.
Nepraėjus nė trims mėnesiams po to, kai sensacingai tapo Europos čempionais, 1992 m. rugsėjį į Vilnių atvyko Danijos futbolininkai.
Danai jau buvo pabarstę taškų ankstesniuose turuose, tad jiems reikėjo tik pergalės. Vis dėlto jos atiduoti Algimanto Liubinsko auklėtiniai nesutiko.
Į Vilniaus „Žalgirio“ stadioną sugužėjusių 10 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje Lietuvos rinktinė didvyriškai atsilaikė ir iškovojo lygiąsias 0:0.
Lietuvius gelbėjo ne tik pasiaukojantis žaidimas, bet ir fantastiškas vartininko Valdemaro Martinkėno šou: dėl įtempto darbo grafiko atsikvėpti kada praktiškai neturėjęs alytiškis antrame kėlinyje atrėmė ir 11 metrų baudinį, o su uola susidūrę danai toliau švaistė vieną progą po kitos.
Tituluotus varžovus galėjo nubausti ir mūsiškiai, bet iš vartų toli išbėgus Peteriui Schmeicheliui kamuolį, skriejantį į svečių tinklą, galva išmušė gynėjai.
„Danų rinktinė suklupo Baltijos žemėje. „Raudonasis dinamitas“ neparodė nė dalelės to nuostabaus žaidimo, su kuriuo užkariavo Europą. Danija spaudė ir kontroliavo kamuolį, bet jos puolėjams drebėjo kojos solidžioje šeimininkų gynyboje. Lietuvos žaidėjai ėmė šokinėti iš džiaugsmo, kai nuaidėjo finalinis teisėjo švilpukas, ir dėkojo žiūrovams susirinkę į apskritimą aikštės viduryje“, – kitą rytą rašė „El Mundo Deportivo“.
Ispanams ir airiams toks rezultatas labai patiko. Nors antrame rate Kopenhagoje ir atsigriebė prieš Lietuvą 4:0, danams galutinėje rikiuotėje pritrūko vieno taško ir jie nelauktai nepateko į planetos pirmenybes.
Priblokštos Buenos Airės: Argentina liko it musę kandusi
1999 m. birželį Lietuvos rinktinė sulaukė netikėto kvietimo į Buenos Aires, kur sužaisti draugiškas rungtynes pasiūlė viena galingiausių futbolo šalių pasaulyje Argentina.
Kęstutis Latoža prieš rungtynes savo auklėtiniams prisakė, kad aikštėje pro juos net musė negali praskristi, ir lietuviai šį paliepimą įvykdė.
Pasirepetuoti, kaip štampuoti įvarčius, prieš Pietų Amerikos čempionatą norėję Juanas Romanas Riquelme, Juanas Pablo Sorinas, Javieras Zanetti, Arielis Ortega, Martinas Palermo, Kily Gonzalezas, Diego Simeone ir kiti Argentinos futbolo žvaigždžių galaktikos atstovai liko it musę kandę. Kaip ir treneriui Marcelo Bielsa, kuriam tai buvo debiutas prie savų tribūnų.
Nors ir užspausti, lietuviai sėkmingai atmušė visas „La Albiceleste“ atakų bangas, o mūsiškių atkaklumo nustebintų argentiniečių pasimetimą geriausiai iliustravo epizodas antrame kėlinyje, kai Guillermo Barros Schelotto iš poros metrų sukirto kamuolį į tuščių vartų skersinį.
0:0 – Pavelas Leusas taip ir liko neįveiktas, o iš istorines lygiąsias pasiekusių lietuvių vietiniai sirgaliai po mačo būriais prašė autografų.
„Argentina nepajėgė pribaigti Lietuvos ir į Paragvajų išvyks su kartumu burnoje. Silpnas varžovas pasiekė savo geriausią rezultatą istorijoje, o daugiau nei 10 tūkstančių argentiniečių po rungtynių jam plojo“, – rašė to meto spauda.
Žygdarbis Vokietijoje: pasaulio vicečempionų neišgelbėjo net Kahnas
Viena didžiausių sensacijų, kurias yra sukūrusi Lietuvos rinktinė, nutiko 2003 m., kai Niurnberge buvo mestas iššūkis pasaulio vicečempionei Vokietijai su geriausiu 2002-ųjų planetos pirmenybių futbolininku – vartininku Oliveriu Kahnu.
40 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje lietuviai laikėsi neilgai: jau 8 min. puikų įvartį kulniuku pelnė Carstenas Ramelow, o netrukus Torstenas Fringsas ir Berndas Schneideris buvo arti ir antrojo įvarčio.
Rungtynių pradžioje atrodė, kad Rudi Vollerio kariaunai nekils jokių problemų, tačiau rezultatas nesikeitė, o po pertraukos vokiečiai ėmė daryti klaidas gynyboje.
Savo progų neišnaudojo Saulius Mikalajūnas ir Darius Maciulevičius, bet 73 min. Tomas Ražanauskas savojo šanso nepaleido: jis meistriškai suklaidino kelis varžovus ir tiksliu smūgiu nuginklavo patį Oliverį Kahną – 1:1. Įdomu, kad akimirką prieš tai teisėjas ginčytinoje situacijoje neįskaitė B. Schneiderio įvarčio, nes, jo manymu, kamuolys prieš tai jau buvo kirtęs galinę liniją.
Kai mačo pabaigoje ispanų arbitras delsė švilpti ir pratęsė susitikimą 5 minutėms, vokiečiai be paliovos šturmavo mūsiškius vartus, tačiau kapitonas Gintaras Staučė, prieš tai žaidęs „Duisburg“ klube, jiems ištarė „nicht“ – lygiosios 1:1. Tarp komandų, kurias FIFA reitinge skyrė daugiau nei 100 pozicijų: Vokietija – 5, Lietuva – 106!
Vokiečiai, nuleidę galvas, spruko iš stadiono ir po rungtynių net nepanoro keistis marškinėliais su svečiais.
„Niekas mums nedavė jokių galimybių, visi kalbėjo tik apie 0:4 ar 0:5. O aš per pertrauką pasakiau, kad esu tikras, jog mes įmušime. Šis rezultatas – didžiausias pasiekimas mūsų istorijoje.
Kai vokiečiams nebuvo noro keistis marškinėliais, aš vyrams tariau: „Mūsų trys milijonai, o jų – 80 mln. Eina jie velniop“, – aštriai pasisakė A. Liubinskas.
Pipirų vokiečiams, atrankoje praradusiems pirmuosius taškus, pažėrė žiniasklaida. „Vokietija patyrė gėdą prieš Lietuvą“, „Neįtikėtinas vokiečių suklupimas“, „Lietuva nubaudė Vokietiją už nykų pasirodymą“ – mirgėjo laikraščių antraštės.
„Pergalė buvo T. Fringso ir Miroslavo Kloses kojose, bet jie iššvaistė savo progas“, – konstatavo spauda.
„Mes nustojome žaisti po 20 minučių, o kai tu sumažini pavaras, tavo varžovas visada tampa stipresnis, – teigė R. Volleris.
„Mes žaidėme gerą futbolą tik nuo tada, kai rezultatas tapo 1:1“, – pyko O. Kahnas.
Sėkmės įkvėpta Lietuvos rinktinė jau po trijų dienų Kaune 1:0 palaužė ir Škotiją, kai 11 m baudinį realizavo tas pats T. Ražanauskas, bei iki pat atrankos varžybų pabaigos atkakliai grūmėsi dėl vietos Europos čempionate.
Išjuoktas „Žalgirio“ stadionas ir ispanų džiaugsmas dėl taško
2004 metų rudenį į Vilniaus „Žalgirio“ stadioną užsuko Ispanijos rinktinė su Xaviu, Rauliu, Fernando Torresu, Ikeru Casillasu, Micheliu Salgado ir kitomis futbolo įžymybėmis.
Ketvirtą FIFA reitingo komandą sostinėje pasitiko tik 111-ta pagal pajėgumą Lietuvos rinktinė, šaltukas ir stadionas, kurį ispanai praminė ryžių ir bulvių lauku bei antikine antifutbolo arena. Čia jau netrukus UEFA uždraudė rengti bet kokius tarptautinius mačus.
Prie tokių sąlygų labiau įpratę lietuviai aikštėje jautėsi kaip šeimininkai: 30 min. I. Casillasą apsivaręs Edgaras Česnauskis smūgiavo kamuolį į vartus, tačiau jį nuo vartų linijos spėjo atmušti Carlesas Puyolis.
E. Česnauskis atsidūrė kontratakos smaigalyje ir antrame kėlinyje, bet šūvis kaire koja iš eigos jam nepavyko. Nors mačui baigiantis savo reitingą prisiminę sukruto ir ispanai, Žydrūnas Karčemarskas vis dėlto išliko sausas – 0:0.
Po šių lygiųjų susiklostė netradicinė situacija turnyro lentelėje: lietuviai su 5 taškais po trijų turų buvo vieta aukščiau už ispanus – antri.
„Nuotaika – gera, nes tikslas pasiekti teigiamą rezultatą įvykdytas. Bet jei būtų galėję žaisti traumuoti Robertas Poškus, Deividas Šemberas ir Deividas Česnauskis, tada galbūt dar labiau galėtume džiaugtis“, – tikino A. Liubinskas.
Nelengvą išbandymą atlaikę ispanai džiaugėsi ir nulinėmis lygiosiomis. Pasak I. Casillaso, rezultatas atsižvelgus į aplinkybes – visai geras.
Saviškių labai nesmerkė ir jų spauda. Jai tiko Luiso Aragoneso pasiteisinimas, kad kamuolys aikštėje daugiau šokinėjo nei riedėjo, visi lietuviai – kažkokie milžinai, ne žemesni nei 190 cm, ir buvo labai šalta.
Tie patys ispanai į Kauno Dariaus ir Girėno stadioną atvyko ir 2011 metų kovą. Tik tada jie jau buvo tuometiniai Europos ir pasaulio čempionai.
Didelės pagarbos mūsiškiams Ispanijos rinktinės žvaigždės nejautė: Lietuva jiems vėl pasirodė egzotiškas kraštas – ne tik dėl tragiškos stadiono vejos, bet ir pavasariško oro.
Štai gynėjas Gerardas Pique viename socialinių tinklų brūkštelėjo: „Lietuvoje turbūt gyvena pingvinai. Padaryčiau nuotrauką, tačiau jei iškiščiau rankas, jos nušaltų“, o saugas Andresas Iniesta prisipažino, kad jam Kauno stadiono veja primena vaikystę, kai jis žaisdavo laukuose su draugais.
2011-aisiais ispanai laimėjo 3:1, nors gražiausio įvarčio autoriaus titulas ir atiteko Mariui Stankevičiui.
Kaip Lietuva privertė raudonuoti pasaulio čempionus
Tai turėjo būti pasaulio čempionų pagerbimo šventė pagal visas itališkas tradicijas, o Lietuva ją sugadino.
Į Neapolio „San Paolo“ stadioną 60 tūkstančių fanų susigrūdo tam, kad išvystų savo herojų ką tik iš Berlyno parsivežtą Pasaulio taurę, bet jiems teko raudonuoti kartu su žaidėjais.
Tomas Danilevičius ir Mantas Savėnas jau pirmomis minutėmis prisitaikė pavojingai smūgiuodami galva, o 21 min. lietuviai surezgė ir vieną gražiausių komandiniais veiksmais savo atakų per visą istoriją: Marius Stankevičius pakėlė kamuolį į baudos aikštelės kraštą, ten jį krūtine susistabdė Deividas Česnauskis ir sukdamasis perdavė į vidurį, kur įkirtęs T. Danilevičius vienu lietimu kaire koja preciziškai nukreipė į apatinį vartų kampą – 1:0.
Geriausias 2006-ųjų pasaulio čempionato vartininkas Gianluigi Buffonas, per visą turnyrą taip ir nepraleidęs nė vieno varžovų įvarčio iš žaidimo (vieną į savo vartus įsimušė gynėjas Cristianas Zaccardo, kitą Zinedine'as Zidane'as pelnė iš 11 m) net nekrustelėjo, o tribūnose pergalės dainas pakeitė švilpimas.
Nors po 9 min. Filippo Inzaghi rezultatą išlygino, 1:1 – ne tai, ko visi italai tikėjosi. Tačiau be dėl incidento finale su Z. Zidane'u suspenduoto Marco Materazzi likę italai turėjo tenkintis ir tuo.
Tiesa, šeimininkai neatlyžo iki pat finalinio teisėjo švilpuko, bet mūsiškius gelbėjo Ž. Karčemarsko virtuoziški šuoliai ir Tomas Tamošauskas, kuris viename epizode nuėmė kamuolį nuo vartų linijos.
Roberto Donadoni debiutas prie nacionalinės komandos vairo kaipmat apkarto, o A. Liubinskas dar kartą įrodė, kad jam patinka kautis prieš pasaulio galinguosius.
„Mes galvojome apie taškus. Vyrai kovėsi ir pasiekė savo“, – ramiai apibendrino jis.
Tai – penki įrodymai, kad labai pasistengusi Lietuva gali nuveikti didingų dalykų ir futbole – net ir pasaulio mastu. Turint omenyje, kad nuo 2026-ųjų dalyvių skaičius planetos pirmenybėse išaugs 50 procentų (iki 48-ių), galimybių patriukšmauti ir galbūt pagaliau prasibrauti ten, kur svajoja bet kuris kiek rimčiau žaidžiantis futbolą, mes tikrai turėsime.
Nepamirškime, kad islandai per 8-erius metus, kurių lygiai tiek ir liko iki 2026-ųjų, sugebėjo FIFA reitinge pasilypėti net per 90 pozicijų bei iškovoti bilietus tiek į Europos, tiek į pasaulio čempionatus. Argi mes už juos prastesni?
