Prie nacionalinės komandos vairo stovėjęs 66-ejų strategas mano, kad viena didžiausių bėdų paskutinėse nacionalinės komandos rungtynėse – vadinamieji „antrieji kamuoliai“, kai kamuolys prarandamas perdavimo metu ir jo vėliau nepavyksta atsikovoti iš varžovo.
„Šiose rungtynėse pralaimėjome beveik visus „antrus kamuolius“, kas yra labai svarbus momentas. Pačios rungtynės nepaliko didelio įspūdžio. Taip pat – ir rumunai, jau nekalbu apie Lietuvos komandą“, – teigė A. Liubinskas.
Gero žodžio nesulaukė ir Lietuvos rinktinės gynėjai, kurie, anot ilgamečio Lietuvos rinktinės stratego, klaidas darė vien užsiimdami pozicijas.
„Gynyboje problemos tos pačios – gynėjai neina į dvikovas su puolėjais, o bėga į vartus – taip pirmą įvartį gavome. Kur Linas Klimavičius buvo, kai rumunai pelnė pirmą įvartį?“ – klausė A. Liubinskas.
Būtent to epizodo metu šis „Žalgirio“ gynėjas jau laukė Rumunijos rinktinės futbolininkų priešais vartus, tačiau prie į baudos aikštelę įkirtusio ir po akimirkos jau kamuolį į vartus pasiuntusio Alexandru Chipciu taip ir nesuspėjo. Žinoma, dalį atsakomybės turi prisiimti ir prie į baudos aikštelę įbėgusio bei taip lietuviams bėdų pridariusio Ionuto Mitritos nespėjęs Rolandas Baravykas. Nors rumunams pirmo įvarčio metu nusišypsojo ir sėkmė, tačiau būtent R. Baravyko paslydimas itin prisidėjo prie antrojo priešininkų įvarčio ir skaudaus lietuvių pralaimėjimo.
Šiose situacijoje nepadėjo ir E. Jankausko didelę dalį rungtynių naudota trijų vidurio gynėjų, prie kurių gynybos fazėje prisijungia ir atakos metu į priekį nuskuodžiantys krašto gynėjai, schema. Anot A. Liubinsko, kai taktiniai E. Jankausko sprendimai ginantis kartais pasiteisindavo, tai puolimo fazėje visiškai neveikė.
„Nėra aktyvaus žaidimo. Skurdžiai atrodėme puolime. Fiodoras Černychas į virpstą pataikė, galbūt, jei būtų įmušęs, viskas būtų kitaip. Arvydas Novikovas blaškėsi aikštėje, prasti praėjimai kraštu, perdavimai velnias žino kur. Taip pat ir Darvydas Šernas. (...) Įspūdžio nepaliko ir nematau, kur einame“, – teigė pašnekovas.
Tačiau kalbas, kad rinktinei itin trūksta būtent atakas įvarčiu galinčio paversti puolėjo, buvęs rinktinės vairininkas vadina niekais. Mat, anot jo, įvarčių mušimu iš pavojingų vietų turėtų rūpintis ir saugai. Rinktinės lyderis F. Černychas juk taip pat nėra grynakraujis puolėjas.
„Nesutinku, kad reikia turėti kažkokį stulpą, kuris taranuotų. Reikia žaisti, kompensuoti tai, ko neturi. Kitas dalykas – futbole daugiau muša įvarčius vis tiek dažniau iš vidurio ar pusiau kraštų, pavojingų zonų. Tai šiuo atveju buvo pavojingos zonos. (...) Pagal tai, ką turi, ir reikia šokt, o ne pagal tai, ko neturi“, – mano strategas.
Žaidėjų stygius – taip pat opi problema, ypač kai pradeda „pjauti“ traumos, o jų prieš kiekvieną nacionalinės komandos langą – apstu. Dažniausiai dėl sveikatos problemų padėti negali gynėjai, o Tautų lygs turnyro metu iš rikiuotės iškrito ir puolėjai Lukas Spalvis bei Karolis Laukžemis. Juos pakeisti pamėgino Darvydas Šernas ir tik trečiose turnyro rungtynėse prie komandos prisijungęs Nerijus Valskis, tačiau kol kas jie, nors turėję neblogų progų, savo įvarčių sąskaitos neatidarė.
Anot A. Liubinsko, UEFA Tautų lygos turnyras galėjo būti išnaudotas būtent jaunimo integracijai, ateities komandos kūrimui, mat, pavyzdžiui, Valdemaras Borovskis, Algis Jankauskas, Egidijus Vaitkūnas, Mantas Kuklys, Povilas Leimonas, D. Šernas ir Nerijus Valskis yra vyresni nei 30-ies. Tačiau jaunųjų žaidėjų integracija praktiškai nedaroma. Iš jų savo šanso sulaukė tik Justas Lasickas, kuris rungtynėse su Juodkalnija žaidė jam neįprastoje krašto gynėjo pozicijoje ir susilaukė kritikos už tai, kad abu įvarčius varžovai pelnė regzdami atakas būtent per jo kraštą.
„Pasigirdo spaudoje, kad tos grand komandos mano, kad tai nereikalingas turnyras, tačiau tokiems vidutiniokams ir žemiau vidutiniokų – labai naudingas turnyras“, – tvirtina pašnekovas.
Tiesa, dalies problemų E. Jankauskui visgi per šiuos trumpus rinktinių langus niekaip nepavyks išspręsti, nes jos ateina jau iš klubų.
„Didžiausia problema, kad žaidėjai nežaidžia klubuose, o sėdi ant suolo. Mes džiaugiamės, kad klubai pasirodo gerai, tačiau jie pasirodo ne lietuvių žaidėjų naudai“, – problemas akcentuoja buvęs rinktinės strategas.
Tačiau tai, kad nei Serbija, nei Rumunija, nei Juodkalnija aikštėje neparodė nieko stebuklingo, anot pašnekovo, yra proga mūsiškiams.
„Aišku, yra galimybių, tikimybių, juk ir silpnos komandos paima taškus. Galiausiai ir mes paimsime, juk ir įvartį įmušėme“, – visgi gana pozityviai užbaigė A. Liubinskas.
Lentelė
(vieta, komanda, rungtynės, pergalės, lygiosios, pralaimėjimai, įvarčių santykis, taškai)
| 1. | Serbija | 3 | 2 | 1 | 0 | 5-2 | 7 |
| 2. | Rumunija | 3 | 1 | 2 | 0 | 4-3 | 5 |
| 3. | Juodkalnija | 3 | 1 | 1 | 1 | 2-2 | 4 |
| 4. | Lietuva | 3 | 0 | 0 | 3 | 1-5 | 0 |