Beveik 10 metų su pertrauka su Lietuvos futbolo rinktine dirbęs A. Liubinskas nevynioja žodžių į vatą ir rėžia tai, ką galvoja. Net jei tai ir skaudu girdėti.
„Tauta degraduoja. Pamėginkite jaunuolį privesti prie skersinio – kiek kartų jis prisitrauks? Kybos kaip kokia dešrelė. Vaikų darželiuose fizinį lavinimą veda auklėtojos, net neapsivilkusios sportinės aprangos. Nereikia atsieti kultūrinio ir moralinio ugdymo nuo fizinio. Švietimo sistema pradedant nuo trenerių, mokytojų, dėstytojų yra tragedija“, – vertino treneris.
Jo nuomone, prie to prisideda apverktinas Lietuvos sporto bazių trūkumas: „Mūsų šalyje sąlygų sportuoti visiškai nėra. Pavyzdys – Islandija su 334 tūkst. gyventojų turi septynis pilnų išmatavimų uždarus maniežus. Mes – tik Vilniuje ir Marijampolėje. Sunkiai žaidžiame su Farerais, kur 49 tūkst. gyventojų. O juk ten visi sportuoja“.
Ano trenerio, Lietuvos švietimo sistemoje reikėtų imtis drąsių ir ryžtingų žingsnių.
„Esame atsilikę kapitaliai, ant senojo kurpaliaus grojame, pasenusi metodika. Aš atsimenu, kad rašiau diktantus per paskaitas, juos ir dabar rašo. O juk vaikai dabar imlesni – geriau susivokia nei suaugusieji technologijose. Gal reikėtų viską pateikti kitaip? Reikia drąsiai keisti, nebijoti. Kita vertus jie atsilikę fiziškai – nebūna lauke, ribotai lanko būrelius. Reikia neužmiršti fizinio aktyvumo nuo pirmųjų dienų. Vaikas turi būti tvirtas ir fiziškai“.
Norint ugdyti vaiką fiziškai reikia ne tik sporto bazių, bet ir trenerių, išmanančių tą darbą.
„Vilniaus manieže vienu metu būna apie 150 vaikų. Vienas treneris su 16-a vaikų dirba. Užimtumui gerai, bet ką gali išmokti? O atvažiuoja vaikų komandos iš užsienio, kur su viena ekipa dirba 5-6 treneriai. Pamenu, vieno funkcijos buvo net vaikams batų raištelius rišti, – prisiminė A. Liubinskas.
Pasak futbolo specialisto, dar viena blogybė – visiškai nuvertinta trenerio specialybė: „Treneris dabar kaip ubagas – uždirba minimumą. Prie to einame, kad tuoj niekas nenorės dirbti. Geriau dirbti valytoju, nei imtis vos 400 eurų vertės trenerio darbo, kur esi atsakingas už procesą, vaikų ugdymą ir taip toliau“.
Fizinis ugdymas, pasak pašnekovo, susietas ir su patriotiniu – jei vaikas užaugs fiziškai neįgalus, kaip jis ims ginklą ir gins tėvynę, kaip eis į kariuomenę? Jis neabejoja – kai fizinės galimybės susikerta su mąstymu, vaikas tampa užguitas, čia jau ir depresija netoli.
„Sakote nėra lėšų? Man labai patiko architekto ir grupės „Antis“ lyderio Algirdo Kaušpėdo idėja šalies garsinimui ir gerovės kūrimui panaudoti Lietuvos bankuose gulinčius 17,5 milijardų eurų lietuvaičių indėlių pinigų. Galbūt taip ir reikalingas sportui bazes pastatysime, ir trenerio prestižą atkursime, ir galbūt emigraciją sustabdysime“, – retoriškai klausė A. Liubinskas.
Buvęs Lietuvos futbolo rinktinės treneris savo kailiu patyrė niūrią emigracijos tikrovę: „Gal kas nesusidūręs su tuo, bet mano dukra Amerikoje gyvena jau 15 metų ir man skaudu, kad aš jos nematau. Ji ten gerai gyvena, įsikūrusi, bet mes kalti, kad mūsų paukščiai – vaikai – išskrenda. O jie negali susikurti gerą gyvenimą čia. Taip iš tos didžiosios Lietuvos neliks nei kultūros, nei kalbos. Sunyksime su tokiu požiūriu“.
„Nesu prieš europinį mąstymą, bet tautiškumas nuvertinamas. Gal turime išlikti saviti? Tai yra vertybė, – tęsė jis. – Dabar nežiūriu Lietuvos pirmenybių, kur komandoje žaidžia 9 užsieniečiai. Tie legionieriai „suvalgo“ mūsų vaikų pinigus, atstumia žmones. Ar tribūnos pilnos žiūrovų? Neįdomu žiūrėti į tuos vidutiniokus užsieniečius“.
Treneris kvietė imtis ne draudimo, bet prievolės: „Reikia įvesti privalomą Lietuvos piliečių skaičių komandoje. Jei kažkas turi per daug pinigų ir gali mėtyti skiriamus savivaldybių pinigus, tegul moka už kiekvieną užsienietį mokestį federacijos fondui, skirtam jaunimo vystymui. Taip kiekvienoje sporto šakoje turėtų būti“.
Anot jo, dabar, kai komandose vos vienas kitas lietuvis, prarandamas tautinis savitumas. Šiuo atveju futbolo specialistas kvietė net sutramdyti savo ambicijas ir tenkintis tuo lygiu, kokios esame verti.
„Pažvelkite į Šveicariją, Liuksemburgą, Islandiją, Farerus. Gal jų kitokia geopolitinė padėtis, bet ten yra daug sektinų pavyzdžių, kuriais galima vadovauti, – kalbėjo A. Liubinskas ir baigdamas pridūrė svarbiausią dalyką. – Mano troškimas būtų, kad nors vieną iš tų iškeltų idėjų lietuviai imtų ir įgyvendintų iki galo. Galbūt tai ir būtų pagrindinė idėja Lietuvai“.