Prieš 98-ias dienas į J. Kvedaro kėdę atsisėdo buvęs federacijos generalinis direktorius Edvinas Eimontas. Ar jis geresnis už A. Landau, M. Mikutavičius dar neskubėjo atsakyti.
„Kol kas nematau jo veiklos, tad vargu, ar galiu jį vertinti. Be to, reiktų suteikti bent šimtą dienų, kad būtų galima apie kažką kalbėti“, – pokalbį su portalu futbolas.lt pradėjo M. Mikutavičius.
– Bent jau atskleiskite, koks jums pirmas įspūdis apie naująją valdžią?
– Pradėkime nuo to, kad ankstesnysis federacijos prezidentas (J. Kvedaras) ir buvęs rinktinės treneris (Igoris Pankratjevas) dalies visuomenės nemalonę užsitraukė dėl tam tikros inteligencijos stokos. Aišku, galima sakyti, kad tai ne grožio konkursas, tačiau nesvietiškai yra svarbu, kaip vadovaujančius postus užimantys žmonės moka komunikuoti su visuomene ir kaip sugeba iškomunikuoti savo tikslus, išgyvenimus ir t. t. Tuo labiau, kad tai nėra kažkokia UAB, kuri svarbi vos keliems žmonėms.
Man atrodo normalu, kad norime, jog tie žmonės būtų kuo inteligentiškesni. Reikia pripažinti, kad šiuo klausimu dabartinė valdžia buvusią lenkia labai stipriai.
– Bet sutikite, kad už visą inteligenciją kur kas svarbiau yra rezultatai. Ypač nacionalinės rinktinės...
– Šios rinktinės labai gerais rezultatais netikiu, tad labiau norėčiau, kad ji bent jau susigrąžintų lietuviams būdingą kovingumą. Įsivaizduoju, kad net didžiausi naivuoliai netiki, kad galime tapti kažkokia didele futbolo valstybe, tačiau grėsmingi varžovui būti galime. Norisi, kad mūsų bijotų, mus gerbtų, o atvažiavę anglai nesityčiotų, jog mūsų šalies rinktinės žaidimas nesiskiria nuo Sekmadienio futbolo lygos žaidimo. Daugelis mūsų iš rinktinės nori tik maksimalių pastangų bei noro kovoti.
Dabartinės rinktinės žaidėjai turi savo žaidimo limitus ir su tuo, nori ar nenori, mes turime susitaikyti ir dėkoti jiems, kad jie už savo šalį aukoja savo sveikatą.
– Jūs Edgarą Jankauską pažįstate neblogai. Ar tai yra tas žmogus, kuris gali atstatyti rinktinės kovingumą?
– Su Edgaru esame kalbėję šiuo klausimu. Neetiška būtų man dabar pasakoti, ką jis pats apie tai galvoja, tačiau mano nuomone, Edgaras kaip tik yra tas vadovas, kuris gali sukurti tinkamą klimatą rinktinėje. Tai yra, reikia ne niekinti žmones, kuriuos turi, o kaip tik jiems įpūsti pasitikėjimo.
Mano pastebėjimu, kai kurie buvę treneriai, neįvardinsiu kas, man pasirodė per arogantiški žaidėjų atžvilgiu. Tiek metodika, tiek bendravimas, tiek visi kiti dalykai. Su žmonėmis, kurie atstovauja savo šaliai, taip neturėtų būti elgiamasi. Labai viliuosi, kad Edgaro Jankausko atveju to nebus.
– Kai jūs su Edgaru žaidžiate „Prelegentuose“, ar jis labiau yra treneris, ar komandos draugas?
– Žinoma, jis yra komandos draugas. „Prelegentai“ tikrai yra ne ta nišą, kur jis bandytų kažką treniruoti. Mes tiesiog tam esame per seni (juokiasi). Ne veltui sakoma lenkti beržą, kol jaunas. Mes esame seni stuobriai – mūsų žaisti futbolą jau neišmokysi.
– Grįžkime prie valdžios pasikeitimo. Jūsų, kaip futbolo gerbėjo, pozicija – bus žingsnis į priekį ar ne?
– Noriu tikėti, kad bus. Aš visada noriu tikėti, kad bet kurie pasikeitimai yra į naudą. Kita vertus, aš ne insaideris, kad tinkamai suvokčiau, kokios ten veikia srovės ir kai kurių dalykų apskritai ten negaliu suprasti.
Bet aš viliuosi, kad viskas keisis į gerą. Ne tik valdžios darbas, bet ir A lyga. Aš tuo tikrai noriu tikėti.
– Kalbant apie A lygą, tai šiemet turbūt pasiektas naujas antirekordas pagal lankomumą stadionuose. Ko reikia, kad tie žmonės ateitų?
– Vienu metu aš tikėjau, kad žmones galima pritraukti pigiais triukais. Turiu omenyje, orkestrus, merginų eitynes, balionus ir taip toliau. Vėliau mano protingesni draugai man įrodė, kad tai yra neįmanoma. Tada pradėjau galvoti, kad turi kilti pats futbolo lygis – dabar manau, kad tai kompleksiniai dalykai.
Tiesa, visada maniau, kad vienas iš svarbiausių elementarių dalykų, kuriuos turi paruošti klubai, yra patogi ir draugiška aplinka.
Žinau pagal save, kad kai atvažiuoji į futbolo rungtynes, o tau ten kaip sovietmety bilietus pardavinėja per automobilio langelį... Man tai atrodo atgrasu. Tai yra ne šio laikmečio atributai ir jų neturėtų būti. Pirmiausia reikia apsišluoti savo kiemą. Susitvarkyti savo stadioną, savo bazę, kad ji būtų patraukli.
Žinoma, vien to nepakanka. Vis tiek turi būti futbolo lygis, kurį norėtum matyti. Kai žaidėjai kiekvienose rungtynėse draskysis, tam kad laimėtų, ės žolę, tada atsiras ir noras žiūrėti. Reikia pripažinti, kad dabar kai kurios rungtynės paprasčiausiai yra nuobodžios.
– Bet juk būna, kad tikiesi gerų rungtynių, tačiau tuo metu pučia stiprus vėjas, lyja lietus. Tada ir pradedi galvoti, ko ten eiti?
– Žinoma, kad tokiais atvejais šalutinių žmonių nepritrauksi. Gali pritraukti tik tikrus futbolo fanus. Todėl svarbiausias dalykas – plėsti jų skaičių. Reikia pripažinti, kad šiais laikais kažkodėl esame tapę parketiniais žiūrovais. Norime jaukumo, komforto, pernelyg didelės švaros ir taip toliau.
Tad visada galvojau, kad reikia kurti kritinę žmonių minią, kuriai kiekvienos futbolo rungtynės būtų šventė miestui, kurie paskui save trauks kitus, bus viskas gerai.
Kai bus sukurta šventė miestui ir visas miestas nuo ryto žinos, kad šiandien jų laukia pačios svarbiausios rungtynės, o žmogus galės puikiai praleisti laisvalaikį, tokie niekingi dalykai, kaip lietus, nebegąsdins.
Bet žmogui reikia šventės įspūdžio. Pradedant nuo muzikos parinkimo, nuo pranešėjo, kuris aiškiai kalbėtų, o ne būtų sukretęs diedukas, pagaliau nuo ultrų, kurie dainuotų dainas pakelta galva, o ne baubtų kažką sau po nosimi. Juk kartais susidaro įspūdis, kad atėjai į laidotuves, o ne į futbolo rungtynes.
Krepšinio kontekstas puikiai įrodė, kaip tie dalykai veikia.