Ši dvikova trečiadienio vakarą M. Stankevičiui bus viena iš trijų paskutinių šiame sezone, jei devintą vietą užimanti „Cordoba“ nepakils bent iki šešto laiptelio, garantuojančio atkrintamas varžybas dėl patekimo į stipriausią Ispanijos lygą.
Situacija nėra desperatiškai sudėtinga. Visi trys likę varžovai užima žemesnes vietas nei „Cordoba“, o į penktą vietą ši komanda gali pakilti dar trečiadienio vakarą.
„Darbinis sezonas su daug futbolo. Kaip ir kiekvieni metai, taip ir šie – bėga sava rutina. Turime tikslą patekti į „play off‘us“, o tada bandysime užsikabinti už trečio kelialapio į aukščiausią divizioną. Aišku, uždavinys sunkus, tačiau privalome stengtis jį įgyvendinti“, - portalui futbolas.lt pasakojo Marius Stankevičius, kuris rinktinės stovyklą praleis būtent dėl bandymo įgyvendinti šį tikslą.
Išsamiame interviu portalui futbolas.lt M. Stankevičius papasakojo apie viską: klubą, rinktinę, gandus bei ateitį.
– Esate toli gražu ne pirmos jaunystės. Sakykite, ar aikštėje nejaučiate tos metų naštos?
– Tikrai ne. Jeigu metus būčiau nieko neveikęs, tada grįžti turbūt būtų buvę žymiai sunkiau. Tačiau mano atvejis ne toks. Aš visada treniravausi, visada žaidžiau, tad šiuo klausimu daug metų niekas nesikeičia.
Žinoma, praėjusiais metais oficialių rungtynių sužaidžiau žymiai mažiau nei pats norėjau, tačiau nebuvo taip, kad aš visai nežaidžiau. Situacija buvo tokia, kad mažiau žaidžiantys kitą dieną po oficialių rungtynių žaisdavome draugiškas rungtynes. Tais atvejais beveik visada sužaisdavau po 90 minučių, taip kad labai nenukentėjau.
– Kaip dabar vertinate pernai priimtą sprendimą – vykti į Vokietiją. Nemanote, kad tai buvo klaida?
– O ne, toks pasirinkimas man kaip žaidėjui kaip tik buvo į naudą. Norėjau iš vidaus pamatyti Vokietijos lygą – ir pamačiau. Kiekviena šalis turi savo tradicijas, savo futbolą, savo mentalitetą ir taip toliau. Vokietija taip pat. O jos realybė šiek tiek skiriasi nuo tos, kuri yra susiformavusi visuomenėje. Pabuvęs ten, aš pamačiau, kad nėra jie jau tokie punktualūs ar tokie teisingi. Kaip ir visur, yra savų pliusų ir savų minusų.
Kalbant apie mane, tai sakyčiau, kad man tiesiog nepasisekė. Pirmose oficialiose rungtynėse, kuriose žaidžiau, patempiau galinį raumenį. Nepaisant to, kad tas rungtynes laimėjome Dortmunde prieš „Borussia“ ekipą, antros galimybės treneris man nesuteikė.
Žiemą turėjau įdomų pasiūlymą iš kitos komandos, tačiau manęs neišleido. Pasakė, kad esu reikalingas čia. Kas beliko? Laukti savojo šanso. Tad laukiau, tačiau iki paskutinio turo rungtynių taip ir nesulaukiau.
Paskutiniame ture buvo sprendžiamas mūsų klubo išlikimo aukščiausioje lygoje klausimas ir mes laimėjome. Galiu pasidžiaugti tuo, kad per sezoną dalyvavau dvejose rungtynėse ir abejas laimėjome. Be to, komanda išliko lygoje.
– Grįžkime į praėjusią vasarą. Ar „Cordoba“ buvo vienintelis klubas, kuriame galėjote atsidurti?
– Turėjau dar tris keturis realius variantus tiek iš Ispanijos, tiek iš Italijos, tiek dar iš vienos šalies. Tačiau į „Cordoba“ ekipą mane atvedė žmogus, su kuriuo esame bendradarbiavę anksčiau. Radome bendrą kalbą ir aš čia.
– Ar tiesa ganduose, kad galėjote grįžti į „Brescia“ klubą?
– Ne, tiesos nėra. Pokalbis buvo, tačiau neseniai mirė ilgametis klubo prezidentas, o atėję nauji žmonės nori pakeisti visą komandą. Bent truputį realių pamąstymų, kad galėčiau grįžti, tikrai nebuvo.
– Turite su kuo palyginti, kuo buvimas „Cordoba“ ekipoje skiriasi nuo ankstesnių karjeros stotelių?
– Galiu pasakyti, kad čia vien pliusai (šypsosi). Ispanijoje futbolas yra paties aukščiausio lygio, šalis su temperamentu, kur visi nori laimėti. Ir laimi. Nežinau, ar reiktų sakyti „deja“, ar „gerai“, tačiau Europiniuose turnyruose pastaraisiais metais Ispanija laimi beveik viską.
– Kas nutiko jūsų komandai, kad turnyro lentelėje taip smigote žemyn?
– Tiesa, kad po Naujųjų metų kritome į duobę. Visada aš sakau, kad antra sezono dalis yra psichologinė dalis. Pirmoje sezono dalyje mes beveik viską laimėdavome namie. Buvome geriausia visos lygos pirmo rato namų komanda.
O antrame rate, pagal šį rodiklį, esame tarp autsaiderių. Prieš tris savaites laimėjome pirmas namų rungtynes nuo Naujųjų metų. Manau, kad ne paskutinį vaidmenį suvaidino psichologija, o prie to susideda visi kiti niuansai.
– Iki sezono pabaigos liko trejos rungtynės. Kokias perspektyvas matote iš vidinės virtuvės?
– Visi trys varžovai yra antroje lentelės pusėje, bet realiai tai nieko nereiškia. Tarkime, „Mallorca“ kovoja dėl išlikimo lygoje, tad mes galime tik įsivaizduoti, kaip jie stengsis ir kaip bus sunku. Su „Almeria“ situacija tokia pati.
Kol kas viskas pačiame įkarštyje, tad kalbėti apie atsipalaidavimą ar galvojimą, kad kažkas bus lengviau. Mes visi žinome, kad daug jėgų reiks atiduoti iki pačių paskutinių sezono rungtynių. Aišku, ispanai net ir sunkiose situacijose puikiausiai moka atsipalaiduoti, nes tiesiog jų toks mentalitetas. Kita vertus, jie visada žino, kada reikia susikoncentruoti ir tinkamai atlikti savo darbą. Daugelis Ispanijos komandų yra tai įrodę ne kartą.
– Tokiose situacijose neretai komandas gelbėja daugiau patirties turintys žaidėjai. Kaip jūsų situacija su veteranais?
– O nuo kelių metų tampama tais veteranais (juokiasi)? Iš tikro, maždaug pusė komandos turi sukaupę nemažą patirtį arba, kaip sakote, veteranai (juokiasi).
– Daugeliui futbolo gerbėjų pats svarbiausias klausimas skambėtų taip: kada M. Stankevičius pagaliau grįš į rinktinę?
– Mano sugrįžimas į rinktinę jau galėjo įvykti. Aš kalbėjau su Edgaru (Jankausku) tiek prieš rungtynes su Rumunija ir Rusija, tiek dabar – prieš Baltijos taurę. Aš visada norėjau atstovauti rinktinei ir niekada to neslėpiau. Deja, dabar tokia situacija, kad privalau padėti savo komandai siekti kelialapio į „Primera“ divizioną.
– Ar būna, kad save pagautumėt galvojantis apie rinktinę: kas ten vyksta? Kaip vyksta? Ir panašiai...
– Pasitaiko. Sentimentai niekur nėra dingę, tad natūralu, jog pagalvoju ir apie ateitį, kas joje bus, kaip bus? Rinktinei visada linkėjau tik geriausio, tad jei mano pagalba reikalinga – padėsiu, jei nereikalinga – padėsiu nebuvimu. Man svarbiausia – ne aš, o rinktinė. Todėl noriu palinkėti, kad atsirastų kuo daugiau kompetentingų žaidėjų, kurie treneriams palengvintų komandos formavimą, o komanda būtų pajėgi varžytis ir su aukštesnio lygio komandomis.
– Jei dabar būtumėte atvykęs į rinktinę, daug pažįstamų veidų sutiktumėte joje?
– Sutikčiau (šypsosi). Nėra taip, kad tie nebūtų nelikę nei vieno senbuvio. Bet iš tikro tai nelabai ką keistų, jei joje būtų visi nepažįstami, juk atvykus į rinktinę, svarbiausia su ja pasiekti rezultatą. Visa kita, antraeiliai dalykai.
– Kol kas neteko girdėti jūsų nuomonės apie būsimo atrankos ciklo varžovus...
– Žinant mūsų lygį, tai aišku, kad varžovai teko stiprūs. Kita vertus, o kada buvo kitaip? Mes niekada nebuvome favoritai, mes niekada nepatekdavome į pirmus krepšelius, tad reikia realiai vertinti, kokia yra situacija. Reikia išsikelti realius tikslus, gerinti žaidimą, tobulėti ir viskas.
– O jeigu jūs pats būtumėt atsakingas už tikslo iškėlimą, koks jis būtų?
– Šiai dienai labai keblus klausimas. Bus galima daryti kažkokias išvadas, kai sužaisime su panašaus pajėgumo varžovais.
– Manote, kad žaidimas Baltijos taurės turnyre turės kažkokią vertę atrankos cikle?
– Kiekvienos rungtynės kuria vertę. Tik žaisdamas rungtynes gali pamatyti, ką teigiamo gali nuveikti ir kur yra tavo spragos.
Aišku, kad treneriams bus didelis galvos skausmas. Tiek dėl to, kad rinktinės treneriai turi per mažai laiko kažką sukurti, tiek dėl paties žaidėjų pasirinkimo. Daugelis žaidėjų žaidžia Lietuvoje, o Lietuvos lygis yra toks, kurį jūs patys žinote geriau nei aš.
– Jei jau užsiminėte apie Lietuvos lygą, kiek reali buvo galimybė jums prisijungti prie Vilniaus „Žalgirio“?
– Pokalbis buvo, tačiau labai jau paviršutiniškas. „Žalgirio“ vadovai man pasakė, kad jei turėčiau noro prie jų prisijungti, jie su malonumu mane pakviestų.
– O kas jus labiausiai stabdo grįžti į Lietuvą: tas jau minėtas žaidimo lygis, atlyginimas ar kitos priežastys?
– Gerbiu savo šalį, myliu ją, todėl jūsų išvardintos priežastys negalėtų manęs sustabdyti. Daug svarbiau yra tai, kad mano šeima gyvena ne Lietuvoje, todėl man grįžti į Lietuvą ir čia žaisti futbolą... Nematau prasmės.
– Su šeima jau apsisprendėte likti ne Lietuvoje?
– Sakoma, nespjauk į vandenį...
– Žinoma, bet sakykite realiausią scenarijų.
– Šiandien galvoju, kad grįžti būtų sunku. Vaikai gyvena ne Lietuvoje, o pakeisti jų gyvenimą ir jų rutiną nebūtų taip lengva. Tačiau kol kas su pareiškimais skubėti nenoriu. Visų pirma, reikia baigti karjerą.
– Turite minčių kitam sezonui? Gal dar kitam?
– Turiu. Dar noriu žaisti futbolą (juokiasi).
– „Cordoba“ ekipoje?
– Jeigu pateksime į aukščiausią lygą, tada tikrai taip, o jeigu ne – tada sėsime ir spręsime.
– Iš esmės, jums patinka ta vieta, kurioje dabar esate?
– Tikrai taip. Aš manau, kad daug žaidėjų norėtų žaisti tokioje šalyje ir tokioje komandoje. Svarbiausia – žaisti. Būdamas bet kokioje komandoje, žaidėjas nori save išreikšti. Man tokia galimybė čia yra suteikta. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi žaisdamas „Cordoba“ ekipoje.
Man vis dar svarbu yra konkurencija, man vis dar svarbu yra žaisti, man vis dar svarbu atlikti darbą kuo geriau ir gauti jo kuo daugiau. Nepamirškite dar ir to, kad aš esu užsienietis. Tai reiškia, kad aš turiu padaryti daugiau negu vietinis.
– Grįžkime prie rinktinės. Įsivaizduokite, kad esate baigęs futbolininko karjerą ir jums siūlo treniruotą, pripažinkime, ne geriausius laikus išgyvenančią Lietuvos rinktinę. Būtumėt ėjęs Edgaro Jankausko keliu?
– Nežinau. Tiek Edgarui, tiek Deividui (Šemberui) už jų pastangas galiu nukelti kepurę. Tikrai labai džiaugiuosi jų prisidėjimu tiek prie rinktinės, tiek prie lygos. Jie yra pavyzdys. Nors, aišku, kad tai nereiškia, jog tik jie du stengiasi. Yra ir daugiau žmonių, kuriais aš didžiuojuosi. Be to, norėdami gero, mes patys turime kažkuo prisidėti. Jeigu reiks mano pagalbos, visada su malonumu prisidėsiu.
Tas pats su rinktine, ką pasakiau Edgarui. Jei reikia, kad padėčiau – padėsiu. Nenoriu nei griauti, nei kažkam trukdyti, nei kažkam blogo linkėti. Visada buvo rinktinėje tik tam, kad kažką pagerinčiau ir kažkam padėčiau.
– Ar gyvendamas užsienyje matote pokyčius?
– Taip, žinoma. Galbūt, net ne iš futbolininko pusės. Dabar galime matyti futbolą televizijoje, o tai neabejotinai yra teigiamas dalykas. Tiesą sakant, paskutiniu metu lietuviško futbolo esu matęs ne tiek ir mažai. Ko reikia dabar? Gerinti patį futbolą.