Valdo Dambrausko pavardė stadione aidėjo praėjusį sekmadienį Kretos sostinėje Heraklione po jo auklėtinių pergalės 1:0 prieš Tripolės „Asteras“ ekipą.
„OFI Crete“ ekipa pratęsė nepralaimėtų mačų seriją iki penkių, turnyro lentelėje pakildama į devintą vietą. 46-erių treneris vadovauja „OFI Crete“ nuo praėjusio spalio pabaigos. Vaizdo įraše, kuriuo pasidalino klubas, taip pat matyti V. Dambrausko ir jo asistento iš Lietuvos Mariaus Skinderio reakcijos į įvykius aikštėje rungtynių metu, žengti į aikštę pasiruošusiems atsarginiams duodami paskutiniai nurodymai bei žiūrovų emocijos.
Apskritai V. Dambrausko vadovaujami auklėtiniai atėmė taškus iš pirmenybių favoritų – Salonikų klubų PAOK ir „Aris“, „Panathinaikos“, stipriausiųjų šešete esančios „Volos“ ekipos.
Lieka 7 turai iki etapo pabaigos, kuomet čempionatas skils į dvi dalis, stipriausiųjų šešetas tęs kovą dėl aukščiausių pozicijų, likusios komandos kovos dėl išlikimo ir vietų turnyro lentelės viduryje.
Nuo TOP-6 Kretos komandą skiria 10 taškų ir misija įšokti į stipriausiųjų šešetą skamba labai ambicingai.
Tarp likusių rungtynių liko dvikovos su Pirėjo „Olympiakos“, Salonikų „Aris“ bei Atėnų AEK, kiti varžovai – turnyro lentelės vidutiniokai ir klubai, kovojantys dėl išlikimo aukščiausioje lygoje.
Nežinia, kaip baigsis pirmasis lietuvio sezonas Graikijoje, tačiau, panašu, į Kretą V. Dambrauskas su savo lietuviška kompanija – jam talkina vartininkų treneris Justinas Gasiūnas, asistentas M. Skinderis ir jo sūnus, analitikas Jonas Skinderis – grąžino viltį ir svajones.
„Mums reikėjo naujo herojaus. Tokio, kuris sugrąžintų mus į teisingą kelią, sugrąžintų šypsenas ir leistų mėgautis rungtynėmis. Jis yra svarbiausias pastarųjų savaičių OFI sėkmės herojus. (...) Komandos gerbėjai rado būdą, kaip įvertinti strategą lyderį, kurio ieškojo“, – rašo komandos strategui komplimentų negailėjęs Graikijos futbolo žurnalistas.
Savaitės viduryje V. Dambrauskas nepraleido galimybės atskristi į Atėnus, čia ketvirtadienį vakare „Žalgiris“ žaidė Eurolygos 21-o turo rungtynes prieš „Panathinaikos“.
Lietuvoje pagal galimybes „Žalgirio“ rungtynių nepraleidžiantis futbolo specialistas pirmą kartą stebėjo Kauno komandą išvykos rungtynėse.
„Nežinau, ar Kazys Maksvytis atsimena, maždaug 1995 metais abu siekėme įstoti į tuometinį Lietuvos kūno kultūros institutą, visą savaitę gyvenome viename kambaryje. Kazys stojo į krepšinį, aš į futbolą. Jam pavyko, o man ne.
Įdomu sekti K. Maksvyčio kelią, dar nuo medaliais ir titulais paženklintų jaunimo rinktinių laikų iki šių dienų „Žalgiryje“ bei Lietuvos rinktinėje, smagu už jį“, – ryšį su K. Maksvyčiu atskleidė V. Dambrauskas, turėjęs laiko atsakyti į Delfi klausimus.
Ir K. Maksvytis buvusio kambarioko nepamiršo.
Jau po dvikovos „Žalgirio“ vairininkas prisipažino maloniai nustebęs, kuomet prieš dvikovą netoli komandos atsarginių suolo išvydo V. Dambrauską.
„Tas tiesa, 1995-aisiais savaitę gyvenome viename kambaryje. Nemažai laiko prabėgo. Trumpai spėjome apsikeisti keliais sakiniais. Tikrai malonu, kad aplankė. Buvau girdėjęs, kad Valdas dabar dirba Graikijoje. Jei bus kada galimybė, būtų įdomu apsilankyti jo komandos rungtynėse. Pažadėjau atidžiau sekti Kretos klubo rezultatus“, – atskleidė K. Maksvytis.
Prieš krepšinį V. Dambrauskas pasidalino mintimis apie etapą Graikijoje, pelnytą pagarbą Kretoje, ryšį su „Žalgiriu“ ir futbolo bendruomenę papildysiantį Mantą Kalnietį.
– Nustebino klubo sirgaliai, kurie praėjusį savaitgalį po pergalės skandavo jūsų pavardę?, – Delfi paklausė V. Dambrausko.
– Aišku, jaudina tokie dalykai. Viduje tikrai kažkas suvirpėjo, jaučiausi tą vakarą kažką nuveikęs klubo ir sirgalių labui, tačiau čia yra futbolas ir aš nesu vienas komandoje.
Greta manęs daugybė žmonių, kurie atlieka tą nematomą sirgaliams darbą. Pavyzdžiui, niekas neskanduoja atletinio rengimo, vartininkų trenerio ar analitiko vardo.
Įvartį paskutinę minutę mušėme po standartinės situacijos, už jas atsakingas Marius Skinderis. Niekas neskandavo jo vardo, nes visi mato vyriausiąjį trenerį.
Be trenerių štabo dar yra komandos medikai, kurie pastato žaidėjus ant kojų, yra masažistai, kurie kartais dirba iki išnaktų. Yra daugybė žmonių, kurie prisideda prie to galutinio rezultato, bet, natūralu, žmonės dažniausiai mato tuos, kurie duoda interviu, kurie kalba spaudos konferencijose, kurie stovi prie šoninės linijos. Tas rezultatas yra absoliučiai visų žmonių atsakomybė ir visi vienodai nusipelno tos pagarbos.
Kitas dalykas, tai uždeda dar didesnę atsakomybę. Nesakyčiau spaudimą, nes tą spaudimą paprastai nusistatai pats. Jei tavimi tiki, pasitiki, natūralu, nenori nuvilti kitų ir savo darbu pateisinti tą pasitikėjimą.
– Kaip skiriasi darbo aplinka ir atmosfera Kretoje nuo karjeros stotelių Splite, Razgrade ar Velika Gorica mieste, turiu omeny žiniasklaidos, sirgalių, klubo vadovų lūkesčius?
– Nenorėčiau lyginti, kiekvienas klubas unikalus, kaip ir jame dirbantys žmonės.
OFI klubas įkurtas 1925 metais, Splito „Hajduk“ – 1911-aisiais. Organizacijos gyvuoja šimtmetį, o tu joje dirbi, pavyzdžiui, 11 mėnesių.
Tas klubas šimtą metų egzistavo prieš mane ir dar šimtą metų skaičiuos be manęs. Aš tik prisiliečiu prie kažkokios detalės, prie žaidėjų ar gerbėjų. Tiesiog negalima lyginti, iš kiekvieno klubo gauni kažkokią energiją, patirtį, prisiminimus.
Taip pat ir kiekvienam klubui kažką duodi, bet kaip ir sakau, mano karjeroje tie metai yra labai svarbūs, o klubui tie metai gali būti ir nepastebimi. Tad ir nesinorėtų lyginti. Šiuo metu visa širdimi ir mintimis esu su OFI klubu, noriu, kad jam sektųsi, o žmonės matytų rezultatą, galėtų svajoti ir turėtų juos vienijantį tikslą.
Jei kalbame apie kasdienę aplinką, turime viską, pradedant treniruočių baze, aikštėmis ir kelionėmis. Suteikiama galimybė priimti sprendimus, laisvai dirbti, jaučiamas visapusiškas palaikymas iš klubo aplinkos, iš sirgalių, iš salos bendruomenės.
Taip, salos, nes skirtingai nuo kitų klubų, kurie atstovauja konkrečiam miestui, mes reprezentuojame salą, kurioje visi yra išprotėję dėl OFI. Tuo mūsų situacija yra unikali.
Esu viskuo patenkintas, norisi dažniau laimėti, kilti aukščiau turnyro lentelėje, norisi svajoti, bet didžiąja dalimi tai priklauso nuo manęs ir nuo mano štabo.
– Šią savaitę komandą papildė puolėjas danas Sebastianas Gronningas, tai trečias komandos naujokas sausį. Ar Kretos klubas dar sulauks papildymo antroje sezono pusėje?
– Perėjimų langas užsidaro sausio 31-ą, yra viena, dvi pavardės, kurios gali papildyti komandą, o šiuo metu ieškome pastiprinimo puolimo grandyje. Reikia gerinti puolimą, mušame mažai įvarčių, norisi performuoti šią grandį.
– Kokiu rezultatu liktumėte patenkintas po sezono Graikijoje?
– Nesinori žiūrėti toli į priekį, kas bus po sezono. Man svarbiausia artimiausia treniruotė, artimiausias susirinkimas ir artėjančios rungtynės.
Jei dirbi koncentruodamasis į taškus sezono finiše, rizikuoji praleisti tai, kas svarbu šiandien.
Svarbiau ugdyti mentalitetą – kiekvienose rungtynėse kovoti tik dėl pergalės, nesvarbu, dvikova namie ar svečiuose.
Svarbiausia net ne tai, sakyčiau, o žaisti savo žaidimą, stengtis dominuoti, stengtis būti aktyviems, spausti varžovus, nelaukti fortūnos, kažkokios išmaldos, kada kas nors pasigailės, o patiems siekti norimo rezultato.
Jei tas mentalitetas įsitvirtina žaidėjų ir visų klubo žmonių galvose, tas rezultatas ateina savaime. Taip, futbole gali žaisti labai gerai bei pralaimėti ir atvirkščiai – pasiekti teigiamą rezultatą žaidžiant prastai.
Bet, manau, turėsi daug daugiau galimybių laimėti, jei aikštėje kontroliuosi žaidimą.
– Sekmadienį laukia mačas Pirėjuje su „Olympiakos“. Čia jau kartą viešėjote, 2021 metais su Razgrado „Ludogorec“ ekipa UEFA Čempionų lygos atrankoje sužaidėte lygiosiomis (1:1). Turėtų būti malonūs prisiminimai iš tos išvykos.
– Tikrai taip. Galėjome pasiekti pergalę, įvartį praleidome paskutinėmis minutėmis. Prisiminimai geri, dabar į Pirėjų vyksiu su OFI komanda.
Kaip sakau, norisi žaisti gerai ir nuo pirmos minutės tikėti, kad čia atvykome ne pažiūrėti į stadioną ir tai, kaip Atėnai atrodo, o kovoti ir namo grįžti su taškais.
– Panašu, kad po pasaulio čempionato pertraukos komanda tiki savo jėgomis kovojant su bet kuriuo varžovu. Kokią ekipą radote ir kaip stipriai ji pasikeitė per tuos tris mėnesius nuo jūsų atvykimo?
– Vėlgi, tai nėra vieno žmogaus darbas. Kažkas turi prisiimti atsakomybes organizuodamas darbą, kažkas turi parodyti kelią, kaip siekti rezultatų, bet prie to dirba labai daug žmonių.
Mes labai sunkiai dirbome. Tas pradinis etapas nebuvo lengvas, komanda fiksavo 10 nelaimėtų rungtynių seriją, pirmą kartą karjeroje teko patirti, ką reiškia atsidurti paskutinėje vietoje, nėra geras jausmas (šypsosi).
Tačiau ta pozicija tapo geru vidaus degimo varikliu, dirbome su dviguba energija, kad atsispirtume nuo dugno.
Laikas parodė, kad tikrai turime gerą komandą, aplink puikūs žmonės, kurie labai sunkiai dirbo. Reikėjo laiko ir to įdirbio, laiku pasitaikė pasaulio čempionato pertrauka. Būtent per ją labai gerai padirbėjome, dabar jaučiamės visiškai kitaip.
Taip, turime tris naujus žaidėjus, bet jie praktiškai nerungtyniavo. Visą tą kilimą, progresą atliko tie žaidėjai, kurie buvo paskutinėje vietoje. Dabar metas žiūrėti į priekį, gerinti tarpusavio supratimą, ryšius, treniruotumą, tikiu, viskas bus gerai.
– Dabar kalbamės OAKA arenoje, kaip dažnai sezono metu pavyksta pažiūrėti „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje?
– Sekti rezultatus, naujienas šiais laikais paprasta. Ryte atsikeli ir telefone matai paskutines aktualijas ar rezultatus.
Paprastai stengiuosi nepraleisti nė vienerių Eurolygos rungtynių, šiame sezone galbūt tik vieno susitikimo nemačiau. Turiu pasakyti, kad užsienyje pirmą kartą stebėsiu „Žalgirį“.
Būdamas Lietuvoje mačiau dvikovas su „Barcelona“, Bolonijos „Virtus“. Tai, sakyčiau, net ne hobis, o gyvenimo būdas sekti mėgstamą komandą.
Tarsi dalis tavęs ar šeimos narys, kuris rūpi, kuriuo gyveni, kuriuo nusivili ar džiaugiesi bei palaikai. Asmeniškai man tai didelis dalykas stebėti šias rungtynes.
Specialiai atvykau dėl jų į Atėnus, o rytoj (penktadienį) 11 val. laukia treniruotė. Tad anksti ryte – į oro uostą ir atgal į Heraklioną.
– Mantas Kalnietis baigia karjerą krepšinyje, nuo vasario užims „Kauno Žalgirio“ futbolo klubo prezidento pareigas. Nustebino šalies krepšinio žvaigždės pasirinkimas?
– Žinojau, kad tai yra jo tikslas ir to jis norėjo. Tai sveikintinas dalykas. Atėjęs iš kitos sporto šakos matys daugeliui įprastus dalykus kitomis akimis.
Kartais mes dirbdami futbole sustabarėjame, turime tam tikrus stereotipus, kurie nusistovėję daugybę metų ir mums sunku keistis. Iš kitos sferos atėjęs žmogus turės visai kitą požiūrį.
Ką suteiks šalies futbolo padangei? Visų pirma entuziazmą ir norą įrodyti, kad gali! Mano atveju taip pat reikėjo išsikovoti tam tikrą pripažinimą. Netrūko kreivų, skeptiškų žvilgsnių, reikėjo įrodyti, kad nežaidęs futbolo galiu dirbti jame, sėkmingai treniruoti komandą.
Manau ir M. Kalniečiui teks įrodinėti, kad krepšininkas gali vadovauti futbolo klubui.